Gedanonys – geri žmonys

RITA BALSEVIČIŪTĖ

Senasis Gedanonių kaimas… Beveik jau išnykęs pūpso jis aukščiausioje Dzūkų aukštumos vietoje (257,4 m), Mergiškių kraštovaizdžio draustinio šiaurės vakarų dalyje. Istorijos šaltiniuose Gedanonys pirmą kartą paminėti 1944 m. Kaimas su koplyčia ir kapais tuomet priklausė Kauno dekanato Užuguosčio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčiai. Pasak senolių, pavadinimą kaimas gavęs nuo žodžių gedoti, gedėti – „sielvartauti“, nes beveik visi jo žmonės išmirė Didžiojo maro metais. Vadinasi, dar prieš 1710 m. ten būta didelės gyvenvietės. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Gedanonyse gyveno 152 žmonės, buvo 32 kiemai, o prieš Antrąjį pasaulinį karą kaime buvo 64 ūkiai ir per penkiasdešimt sodybų. Po karo gyventojų labai sumažėjo – pagal 1963–1969 m. apylinkės namų knygų sąrašus jų ten dar buvo 116.

Kiekvienam dzūkui nėra gražesnės vietos už jo gimtąjį kaimą. Kas yra buvę gražaus ar gero, verčiančio net ašarą nubraukti, – viskas numylėtose, prakaitu ir ašaromis drėkintose kalvelėse, darbščių rankų nuglostytuose akmenyse. O jų šiose vietose tikrai netrūksta, dar 1902 m. statant Užuguosčio bažnyčią „vis vežė, ba čia yr to gero“, pasakojo Adomas Nekraševičius. Visa kas vietiniams žmonėms ten mieliau, nes išgyventa ir giliai širdyje išsaugota.

Didelis ir kitados labai reikšmingas kaimas dabar turi vos tris sodybas, tik iš vienos trobos kamino teberūksta dūmai. Daugybę buvusių sodybų mena tik akmenų pamatai, pasislėpę po tingiai vėjo šiurenamų žolynų kuokštais…

Šią vietovę būtų galima priskirti Dzūkijai, tačiau šioje srityje kryžiuojasi dviejų etninių tradicijų įtakos – dominuojanti dzūkiška ir aiškiai pastebima aukštaitiška.

Kaimas įsikūręs kitados svarbių kelių Aukštadvaris–Trakai, Vaitkūnai–Kaišiadorys, Užuguostis–Alytus, Mergiškės–Semeliškės sankirtoje. Stovėjo kitados kaime karčema, vikrus žydelis pasiūlydavo pavalgyti ir išgerti, o arkliams – pašaro.

Aukščiausi apylinkių kalnai – tik Gedanonyse. Pats aukščiausias kalnas yra buvusio ūkininko Vinco Koružos žemėje, dabar vadinamas „majaku“. Pasakojama, kad ant jo dar „caro laikais zimagorai su kareiviais pastatė medinį bokštą sulig aštuonių aukštų namu“. 1926 m. piemenaudami vaikai įlipę į tą bokštą, prikrovę žagarų ir padegę. Bokštas, apimtas liepsnos, griuvo ir sudegino ūkinius pastatus. Subėgę žmonės gesino, bijodami, kad nesupleškėtų visas kaimas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ant Trampolio kalno stovėjo medinis bokštas, vaikai „insikorį pamatydavo visą Lietuvą“.

Gedanonys – tipiškas gatvinis kaimas, išsidėstęs abiejose kelio Aukštadvaris–Užuguostis pusėse, besitęsiantis apie kilometrą. Nameliai sustatyti galu į kelią, vienas šalia kito. Tvartai ir kluonai buvo statomi tolėliau nuo namų, „ant telednykų, ba vasarojus graitai dega, baisu gaisro“. Žemė, išdalyta rėželiais, turėjo būti dirbama vienu metu. Ar javus pjaudavo, ar ardavo žemę – visuomet dirbdavo visas kaimas. Pasak Elenos Kokaitės-Balsevičienės, „čia nei paskubysi, nei pavėlysi ir nevažiuosi per kaimyno nenupjautą rėžį“. Darbuotis išgužėdavo visas kaimas, vaikai ir senukai likdavo namuose, didesnieji prižiūrėjo mažuosius. 1940 m. kaimas buvo vos pradėjęs skirstytis į vienkiemius, bet „mažai katras išejo, pasistatyt nespėjo, užtai liko kap ir buvį“. Žmonės taip ir liko senose trobelėse, savo žemėje, bet po karo kolūkis ir tuos rėželius atėmė. 1954 m. Gedanonyse susikūrė „Auksinės varpos“ kolūkis, Antanas Supravičius tapo pirmuoju jo pirmininku. Tuo metu steigėsi mašinų-traktorių stotys (MTS), todėl ir kalvotą Gedanonių žemę imta dirbti technika. Užsispyrusi ir akmenuota žemė nebuvo lengvai įdirbama technika, darbštieji gedanoniškiai pasitelkdavo arklius, šienaudavo dalgiais. Vėlesnis pirmininkas Kazimieras Strauza labai mėgęs dainuoti, gražiai puoselėtos senovinės rugiapjūtės, linarūtės, šienapjūtės tradicijos. Jaunimas dainavo lietuviškai, todėl kitų kaimų „šlėktų“ buvo pravardžiuojamas „benkartais ir chamais“. 1957 m. Gedanonių kaimą norėta priskirti Vievio rajonui, bet žmonės tam pasipriešino, nes nenorėjo būti „viename maiše“ su lenkuojančiais kaimynais. Aktyviausieji šios akcijos dalyviai susitarė su gretimų Giriotiškių, Palapiškių, Antaveršio, Intuponių, Užuguosčio kaimų vyrais, kad šie juos paremtų jėga. Kiekvieną kartą į Gedanonis atvažiavus viršininkams iš rajono, Aldona Slavinskaitė it vėjas dviračiu aplėkdavo kaimus ir pranešdavo, kad reikia telktis. Greitai į Gedanonis atskubėdavo „palaikymo komanda“ – ant kalno išsirikiuodavo 67 vyrai, rankose laikydami dalgius. Prie jų prisidėdavo moterys ir žioplinėjantys vaikai, susidarydavo apie šimto trisdešimties žmonių minia. Valdžia pabūgo tokio protesto ir rajono ribą nukėlė Mergiškių ir Gedanonių kaimų pakraščiu. Užsispyrę gedanoniškiai pasiekė pergalę, tai prisimindamas išdidžiai pasakojo Jonas Slavinskas.

1969 m. dalis kalvų buvo apsodinta mišku, akmenys sutempti į krūvas, supilti pakalnėse, paraistėse. Daugelis kaimo jaunuolių pabėgo į miestus, kaimas pradėjo nykti. „Auksinės varpos“ kolūkis buvo panaikintas, žemė prijungta prie Užuguosčio tarybinio ūkio. Stambinant ūkius kaimo žemė atiteko Vyšniūnų kolūkiui, šio pirmininkas Petras Aleknavičius, gerai išmanęs ūkio darbus, nusprendė, kad kalvotą žemę traktoriais arti netinka. Kalneliai liko žaliuoti pievomis, jose ganėsi daugiau nei du šimtai raguočių – tiek daug jų įstengė išmaitinti tie kaimiečių nuolat atsimenami ir mylimi išskirtiniai kalneliai. Senieji gyventojai taip ir liko „ant savo žemės“, vis pataisydami, paramstydami kiūžtančias trobeles; kiti pamažu traukėsi į miestus…

Jaunimo kaime seniau netrūkdavo, ypač merginų. Šeimose jų dažnai augdavo po tris ar keturias. Garsėdamos pamaldumu, darbščiosios gedanoniškės netrukus ištekėdavo – „jas graitai išstvarstė bernai, dvi kuprotos buvo, ale ir tas paėmė, vyrą viena gavo dvidešimt metų jaunesnį“. Nebuvo lengva įdirbti kalvotus kaimo laukus, išdalytus rėželiais. Linus nelengva būdavo išauginti, „viskas sunkiai atsieidavo, užtai rūbą šienavojo, bil kur nevalkiojo, ba pačiom viską uždirbt reikėjo“. Sunkius darbus nudirbusios, pasipuošusios merginos eidavo į atlaidus.

Kelionei labai kruopščiai ruošdavosi, viską iš anksto suplanuodavo. Kelelis būdavo tolimas: eidavo į Aukštadvario Šv. Stanislovo, Užuguosčio Šv. Petro ir Pauliaus, Semeliškių Šv. Roko, Pivašiūnų Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Onuškio Šv. Roko bažnytines iškilmes. Merginų pulkas dažnai keliaudavo iš vakaro, nes „daugiausiai pėsčios eidavom, tėvai arklių varinėt labai gailėjo, ūkyj jis didžiausias pamačnykas“. Per atlaidus jaunimas susipažindavo, save parodydavo. Bažnyčia visiems buvo svarbus informacinis ir kultūrinis centras. Per atlaidus vykdavo giminių susitikimai, susitarimai. Garbingą vietą kaimo bendruomenėse užėmė iškalbos dovaną turintys piršliai. Bažnytinės iškilmės, turgūs būdavo jų veikimo vietos, bendraudami su jaunimu jie stebėdavo, kas ko vertas, kas kam tinka – reikalui esant, nepatyrusiems, bet jau subrendusiems jaunuoliams padėdavo sukurti šeimą. Tankiai piršliai lodė Gedanonių kaimo šunis, nes ten „mergos darbščios, o ką tik dirbo – vis dainavo susipratį, niekur tokių nebuvo“, pasakojo A. Nekraševičius.

Vaikinų kaime buvo mažai, todėl dirbti didelius žemės plotus tekdavo už kelis. Vis dėlto jaunimas rasdavo laiko ir pasilinksminti. Nuovargį išblaškydavo daina, vyrų išmoningai vinguriuojama melodija būdavo girdima už penkių kilometrų. Jaunimo vakaruose dainą užtraukus Antanui Jaruševičiui, Albinui Slavinskui, Stasiui Čirkai ir Antanui Ziminskui tuoj gesdavo dvyliktojo numerio žibalinė lempa… Dainininkas A. Jaruševičius dainų išmoko iš senelio Prano, kilusio iš Gineikonių kaimo. Gera dainininkė buvo ir jo senelė Magdalena Tamašauskaitė, gimusi ir užaugusi Gedanonyse. Muzikantai Juozas Ramaneckas ir Pranas Bliujus (smuikas ir būgnas) buvo kviečiami groti ir į kitus kaimus. Kalvis Martynas Lukoševičius buvo ne vien auksinių rankų meistras – po sunkaus darbo ir armoniką pavirkdydavo. Vakarėliuose dalyvaudavo ir kitų kaimų vaikinai, nes gedanoniškiai nebuvo linkę peštis, garsėjo draugiškumu. Išlikęs posakis „Gedanonys – geri žmonys“ gerai nusako vietinių žmonių būdą. Niekam neteko girdėti, kad užėjęs į bet kurią pirkelę liktum nepavaišintas, o reikalui esant ir nakvynės negavęs.

Gedanonyse gyveno labai vietinių žmonių gerbiamas kalvių kalvis M. Lukoševičius, gimęs 1911 m. Sepijoniškių dvare. Amato ankstyvoje jaunystėje mokėsi pas nagingą ginklų ir padargų meistrą karaimą, šis jį ir išmokė įvairiausių gudrybių. Kartu su broliu kurį laiką kalviavo pas žydą Maušą Užuguostyje. Martynas mokėjo skaityti, rašyti, grojo ir dainavo. Darbais išgarsėjęs, buvo lankomas turtingiausių ūkininkų, visi pažindavo jo pagamintus plūgus, įvairius įrankius. Ne vien įrankių gamyboje meistras pats geriausias buvo – sugebėjo nukalti ir meniškus geležinius kryžius. Užuguosčio bažnyčios vartai – iki šiol išlikęs jo darbo ir meninių sugebėjimų pavyzdys.

Žinojo žmonės ir apie įdomų kalvio M. Lukoševičiaus būdą – mėgo gyventi paslaptingai, niekam nesiskųsti, nesipasakoti. Užaugino du sūnus, ankstokai palaidojo žmoną, nemėgo tankiai vaikščioti į bažnyčią, o penktadieniais (Kristaus kančios ir mirties dieną) nevalgė mėsos. Sveikata buvo stipri, niekada nesilankė pas gydytojus. Sovietmečiu jis dirbo Rūdiškėse, o į darbą ir atgal eidavo pėsčiomis – kasdien sukardavo apie septyniasdešimt kilometrų. Susirgęs gydydavosi pats. Plušėdamas kalvėje vieną kartą užsigavo koją – ji ištino, netilpo kelnių klešnėje. Tai pamatęs kaimynas nusprendė tuoj pat jį vežti pas gydytojus. Martynas labai išsigando, važiuoti atsisakė, paprašė tik degtinės butelį paskolinti. Kaimyną labai pribloškė kalvio veiksmai: šis įtrynė koją degtine, dalį išgėrė, kalvės žaizdre įkaitino peilį ir… perpjovęs koją, išleido ten susikaupusį vandenį. Lininiu audiniu susitvarstęs žaizdą išėjo iš „operacinės“ ir greitai pasveiko. Sulaukęs senatvės džiaugėsi, kad nepateko pas gydytojus, nes „jie būt koją nupjovį“.

Po šio geležinio žmogaus šarvais slėpėsi jautri gamtos mylėtojo širdis. Apie greitas oro permainas jis sprendė iš vėjo ir dangaus, valandas nustatydavo pagal saulę ir paukščius. Silvestras Nekraševičius pasakojo, kad „gaidys jo pirkioj buvo cielas gaspadorius, labai jį mylėjo“. Visuomet sunkiai dirbęs, prie gero gyvenimo nepratęs meistras net senatvėje nenorėjo išvykti pas vaikus. Negaluodamas keikė senatvę ir žiemą, mirė ant sūnaus rankų. Jo valia buvo įvykdyta – garsusis kalvis ilsisi Gedanonių kaimo kapinaitėse, šalia protėvių.

Kairėje kelio Užuguostis–Aukštadvaris pusėje, kaimo gale, ant aukštos kalvelės snaudžia kapinėlės, vėjas žaidžia jas apaugusių žolynų kupsteliuose. Pasak Marijonos Paulauskienės, „kapinės senos, niekas neatsimena, maras ajo oru, beveik visi mirė, čia užkasti“. Šios kapinės yra bendra Mergiškių ir Gedanonių kaimų laidojimo vieta, nors jie priklauso skirtingoms parapijoms. XX a. pradžioje ant kalniuko dar stovėjo medinė koplyčia, atvykdavo kunigas ir už mirusiuosius laikydavo mišias. Šiaurinė kapų dalis dabar apleista, priaugę alyvų, toje vietoje nelaidojama, ten ilsisi maru mirę protėviai. Kapinės buvo aptvertos medine tvorele, bet ji sunyko, o mediniai vartai išliko pietinėje kapinių pusėje. Žmonės palaidoti orientuojant vakarų kryptimi (t. y. galvomis į kaimą). Senieji kryžiai pastatyti mirusiųjų galvūgalyje arba kapo šone, bet atsukti į kapinių vartų pusę, kur vingiuoja kelias. Ši tradicija yra lokalinės istorijos pavyzdys. Galima tvirtinti buvus apylinkėje paplitusį, tačiau jau išnykusį tokios laidosenos paprotį (panašūs palaidojimai aptikti ir už aštuonių kilometrų į pietus esančiose Vilkininkų kapinėse). Daugelis šiose vietovėse gyvenusių žmonių jau nesugebėjo paaiškinti tokių palaidojimų prasmės. A. Jaruševičius nurodė, kad „miręs žmogus išeina iš kaimo, užsisuka nugara ir eina, tai ir laidot reikia galva į kaimą. Ale kryžiai pastatyta į saulą, vartelių ir kelio pusėn. Išeina, kryžius stovi kapo šone ar gale galvos.“ Pasakojama, kad seniau kapai nebuvo kruopščiai prižiūrimi, svarbiausia būdavo pastatyti kryžių arba pasodinti medelį. Mirusiųjų ramybė nebuvo trikdoma, o vaikams įdiegta, kad nė lapelio, nė žolelės nuo kapų nevalia imti, antraip nelaimė namus pasieks. Manoma, kad tiktai malda yra svarbiausia siekiant užsitikrinti mirusiųjų palankumą.

Gatviniame kaime buvo tik trys šuliniai, o namų – daugiau nei penkios dešimtys. Šuliniai būdavo kasami toli nuo gyvenamųjų pastatų, „ant telednykų, kad nepapultų kokių pamazgų ar tvarto srutų“. Iškasto šulinio šonus sutvirtindavo – „padaro medinius zriūbus ir sulaidžia žemėsna“, viršų uždengdavo antvožu arba darydavo stogelį. Vanduo visada turėjo vertę, nes kaimiečiams tekdavo toli jį nešti, sunku, ypač žiemą. Jono Kocho šulinys buvo iškastas vakariniame kaimo pakraštyje, Juozo Kanaševičiaus – kaimo viduryje, o Prano Ramanecko ir J. Slavinsko šuliniais naudojosi rytinis kaimo pakraštys. Labai sunku kaime surasti vandenį, jis giliai, todėl ir dalijosi juo broliškai. Neduoti žmogui vandens buvo laikoma nuodėme. Atėjęs vandens kaimynas neretai taip užsiplepėdavo, kad, pasak A. Slavinsko, mama ir kūčią baigia paruošti, o Motiejus Stankevičius vis dar kalba…

Sodybose su šuliniais buvo pastatytos pirtys, kurias kūrendavo kiekvieną šeštadienį, o malkas joms paeiliui ruošdavo kiekvienas kiemas. Į jau iškūrentą ir paruoštą pirtį kviesdavo pats šeimininkas arba siųsdavo ką nors iš namiškių. Niekada pirties nekūreno ir nesivanojo esant jaunam mėnuliui, nes, pasak senolių, po to pradeda niežėti odą. Prieš didžiąsias metų šventes pirtį kurti ir kiekvienam išsimaudyti buvo privaloma, maudomi buvo ir nevaikštantys seneliai, vaikai. Kaimo pirties tradicija buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis.

Nors vanduo šiose kalvose yra giliai po žeme, ežerų kažkada ten būta. Kaimo pakraštyje tyvuliavo didelis Dailydžių ežeras. Žmonės esą sumanė prasikasti kanalą, kad ir daugumai gyventojų būtų patogiau naudotis vandeniu. Jų pastangos nuėjo veltui: vos prakasus kanalą „vanduo su visom žuvim išejo, užejo toki splavai“. Ežero vietoje liko tik raistas su akimi, „vyrai rišo vadeles, bet dugno nepasiekė“. Liaudies tradicijoje yra išlikę įdomių pasakojimų, kad „jei nakčia inteisi, būtinai užblūdysi, vedžios tave ratais, ligi ryto tep neišeisi“.

Trachimavas Lugas – pailgas ežeriukas, dar vadinamas Jaski rov, besitęsiantis į šiaurę iki Mergiškių kaimo. Ežerėlio krantai yra labai aukšti. Senovėje kaimo piemenėliai ten varydavo gyvulius girdyti, o patys ilsėdavosi ir žaisdavo ant šalia krantų gulinčių akmenų. Yra ir Lugelis – mažas ežerėlis, kurio vandenys įteka į didįjį Lugą. Žmonės sako, kad šiuos du ežerus jungia griovys, nes jie esą broliai. Jame būdavo labai daug žuvų, net moterys su vaikais jų pilnas pintines prisigaudydavo. Vyrai, pasislėpę stačiuose Lugo šlaituose, tykodavę ančių, kurių ten būdavę devynios galybės.

Mišarnia – raistas, esantis į šiaurę nuo Gedanonių kapų, šalia kelio į Mergiškes. Jame moterys prisirinkdavo pintines spanguolių, gydomųjų šaknelių.

Vakarinėje kaimo dalyje yra didelis raistas – Loza, matyt, užpelkėjęs ežeriukas. Kaimiečiai jame girdė gyvulius, moterys ėmė vandenį skalbti. Vaikams šiukštu buvo artintis prie raisto, nes „gali įtraukti“. Tyliais vasaros vakarais žmonės girdėdavo, kaip „laumės raistelij velėja ir kultuvėm daužo“. Namuose senos moterys draudė merginoms vakare skalbti, nes tai – laumių metas, moterims tada tokių darbų dirbti nepridera.

Švedamokas – nemažas raistas, tyvuliuojantis šiaurinėje kaimo dalyje. Moterys čionai rinkdavo spanguoles, kai kurias vaistažoles. Pasakojama, kad šioje vietoje per susirėmimą su švedais žuvo daug žmonių, todėl ši vieta nerami, vaidenasi. Raistas atsiremia į kalną, vadinamą Poliakova gura.

Jau XX a. pradžioje Gedanonyse veikė mokykla, buvo mokoma rusų kalba. Pirmoji lietuviška mokykla įsteigta 1925 m. ūkininko Jono Jarmalavičiaus namuose. Jos vedėjas mokytojas Kazys Antulis, talkininkaujant žmonai Ievai Gruzdzevičiūtei iš Užuguosčio, ne vien vaikus per pamokas lavindavo, bet ir statė spektaklius, rengė tautinius vakarus. Mokykla tapo kaimo kultūros židiniu, padėjo žmonėms šviestis. Mokytojas buvo jau patyręs pedagogas, prieš tai dirbęs Užuguosčio mokykloje. Šio krašto žmonės jį prisimena kaip nuoširdų, bet labai reiklų mokiniams – „už kiekvieną nusižengimą bausdavo liniuote“, todėl mokykloje viešpatavo ideali tvarka. „Jis mus mokė būti sąžiningus ir darbščius“ – taip savo mokytoją apibūdino Stasė Kačinskienė. Deja, atūžus pasauliniam karui mokykla nustojo veikusi, po karo joje dirbo mokytojas Vincas Sakavičius iš Vaitkūnų kaimo – mokykla buvo įsikūrusi J. Slavinsko namuose. Karo metais vaikai mokėsi Mergiškių kaimo mokykloje, sovietmečiu ji peraugo į septynmetę, vėliau į aštuonmetę mokyklą.

Pati baisiausia liga, pražudžiusi daugybę kaimo gyventojų, buvo maras. Ši neganda dar ir dabar gyva žmonių atmintyje kaip Gedananska cholera – tai iki šių dienų išlikęs posakis, kuriuo siekiama išskirti aną baisų įvykį. Pasakojama, kad po maro likę vos kelios nepilnos šeimos. Jonas Monkevičius iš savo senelio sužinojęs, kad ligą iš Afrikos parvežė Mergiškių dvaro ponas. Epidemijai išplitus gyvi liko tik tie, kurie vartojo vaistą „Zingeris“. Besigindamos nuo baisios ligos darbščios moterys per vieną naktį linus išmynė, išbruko, iššukavo, suverpė ir išaudė. Audinį tiesė skersai kelių, kaimą apjuosdavo lininiu siūlu, taip tikėdamos užkirsiančios kelią marui ir gaisrams (pasakojo A. Slavinskas).

Susirgę žmonės nesikreipė į daktarus, „nebuvo visai mados ait, žmonys pasveikdavo, tik maro labai bijojo“. Jie gydėsi žolelėmis, kurių Gedanonyse buvo apsčiai, o moterys jas žinojo ir prisirinkdavo. Džiovindavo žoles ir šaknis ryšulėliuose, paslėpę nuo saulės; jų prisiruošdavo visiems metams. Aldona Juodytė-Slavinskienė prisiminė, kaip sunkiai sergančią ją žolėmis pagydė anyta Marytė Slavinskienė. Labai sunkių ligų atvejais kreipdavosi į užkalbėtojus „šeptūnus“. E. Kokaitė-Balsevičienė prisimena, kad susirgusiai 92 metų motinai pagalbos teko kreiptis į užkalbėtoją Stasį Veličką, gyvenusį Gruožninkuose (šalia Onuškio). Ligai atsikartojus „mama griūdavo ir cypdavo nesavu balsu“. Teko eiti pas užkalbėtoją Pusčių, gyvenusį net prie Kruonio. Liga neatsikartojo, bet užkalbėtą vandenį teko nešti dar tris kartus.

Susirgusieji rože arba išsigandusieji gydytis traukdavo pas užkalbėtoją Leokadiją Surintienę, gyvenusią gretimame Ustronės kaime. Manoma, kad rožė kyla nuo išgąsčio, todėl liaudies gydytoja pašalindavo priežastį (išgąstį) ir ligą (rožę). Ji užkalbėdavo vandenį ir sugirdydavo ligoniui – ligą kaip ranka nuimdavo.

Kaime prie raistų veisėsi gyvatės, todėl neretai įkąsdavo gyvuliams ar žmogui. Gyveno Gedanonyse gyvačių užkalbėtojas Juozas Kanaševičius. Gyvatei įgėlus gyvulio galva ištinsta ir jis krenta; tokiu atveju buvo kviečiamas užkalbėtojas. Jis greitai ateidavo, „kaži ką paburbėdavo, pamosykuodavo rankom ir gyvulys atsikeldavo“. Seniau kaimo moterys ir pačios turėjo nemaža liaudies medicinos žinių, įvairiom žolėm gydė artimuosius, už pagalbą neišleisdamos pinigų kvalifikuotiems gydytojams.

Kryžiavos dienos vyksta šeštą ketvirtadienį po Velykų, prieš Šeštines (šeštas sekmadienis po Velykų). Tai Kristaus Žengimo į dangų šventė. Kryžiavos dienos buvo švenčiamos tris dienas, tuomet nedirbami jokie žemės ūkio darbai. Tai svarbi kaimo šventė; „švęsdavom, kada kregždės parskrenda“. Anksti ryte kaimo žmonės susirenka „ant kryžkelės“ (kryžkelė – tai vieta prie kryžiaus) ir eina keliu, melsdamiesi už visus mirusius protėvius. Gegužės mėnesį jau vasarojumi apsėti laukai, jie rėželiais gražiai žaliuoja abiejose kelio pusėse. Eisena pagerbia apsėtus laukus. Maldomis siekiama užsitikrinti gerą derlių, protėvių ir dangaus prašoma pagalbos. Kaimiečių eisena pasiekia kapines ir iškilmingai įžengia per vartus. Kapų kryžius merginos jau būna apipynusios gėlių ir žolynų vainikais – ten meldžiamasi už visus mirusiuosius, palaidotus senosiose Gedanonių kapinėse. Šioms iškilmėms vadovaudavo visų gerbiamas, rimtas kaimo ūkininkas, giesmininkas J. Slavinskas.

Kovo 25 dieną kaimo žmonės švęsdavo gandro sugrįžimo dieną. Tai Gandrinės (Zvistavonės). Nieko nedirbdavo, nes sakydavo, kad „tokią dieną nat paukštukas lizduko neveja“. Šeimininkės ankstų rytą į drobinius maišelius pridėdavo pyrago riekelių, saldainių ir pririšdavo ant obels šakų. Pabudę vaikai bėgdavo pasiimti gandro dovanų dairydamiesi aplink, kur jis nuskrido. Tą dieną nė šakelės nuo medelio stengėsi nenulaužti ir jokiu būdu į kambarius neatsinešti. A. Slavinskienė prisiminė, kaip ją barė vyras ir anyta, kai ji, nieko nenutuokdama, atsinešė šakelių stalui papuošti. Pasak senolių, to daryti negalima, nes „gyvatę į namus atsineši“.