Eksponentės

LAIMA PETRAUSKIENĖ

Gyvenimas keičiasi ir keičiasi, nesustabdomai keičiasi. Kartais į gera, kartais į bloga, o kartais ir vienaip, ir kitaip iškart. Vargšas žmogau, dėl to esi sutrikęs, nes nenusprendi, kaip tuos pokyčius apibūdinti, ir nežinai, ar iš to juoktis, ar dėl to verkti. Pavyzdžiui, tikrai į gera, kad dabar bet kurią dieną ir bet kurią dienos valandą gali nutapenti į parduotuvę ir nusipirkti šampano – auksinio ar ne auksinio, prancūziško ar neprancūziško – pagal savo norus ir kišenę; bet kartu tikrai ir į bloga, nes pamažu, nenumaldomai vyksta kiti procesai, apsunkinantys to lengvai nusipirkto šampano vartojimą, – prityrusių šampano iššaudytojų skaičiaus eksponentinis mažėjimas garbingose kompanijose (kurioms, be abejonės, priklausai ir tu).

„Visa laimė, kad eksponentinis“, – patyliukais sau pamąstai, pasitelkusi savo optimistinio rezervo likučius, nes puikiai žinai, kad eksponentė visąlaik lėtai artėja prie nulio, bet iš tikro niekuomet jo nepasiekia.

Ir štai vieną gražią dieną nutinka kažkas keisto – ar ta eksponentė pamiršta, kaip ji turi elgtis, ar gal kas nors, visai matematikos neišmanantis, staiga nulaužia tą eksponentės galiuką ir prispaudžia jį prie nulio.

Tataigis! O dabar atsikimšinėkite šampaną pačios! Be jokių prityrusių iššaudytojų, nes jie, priešingai nei teigia matematinė logika, pavirto į nulį.

„Visa laimė, kad šampano aš nebemėgstu“, – vėl patyliukais ir šiek tiek mažiau optimistiškai sau pamąstai ir pereini prie konjako – jokių problemų su kamščiais, o ir sveikiau, nes rytojaus dieną niekuomet smegenys nesivarto. Ak, puiku, ir dar vienas pranašumas – konjako butelis tuštėja kur kas lėčiau nei šampano. Jei laiku prisiminsi ir svečiams laiku pacituosi aristokratišką patarlę, kad padoriuose namuose būtinai turi būti pradėtas butelis konjako, tai, galima tikėtis, tas butelis ir liks tik aristokratiškai pradėtas, o ne plebėjiškai užbaigtas.

Nenumaldomai ir nepermaldaujamai, kažkaip visai ne pamažu, o staiga priartėja dar vienas tavo gimtadienis. Nors visos draugės gerai žino, kad tu šampano nemėgsti, viena, kurią laikei pačia tikriausia drauge, iškrečia kiaulystę – atsineša butelį šampano.

– Juk šiandien ne vien gimtadienis, bet ir tavo suremontuoto buto žvalgytuvės. Reikia gi sienas aplaistyti, – išaiškina ji savo poelgį.

– Prisipažinkit, kas mokate atkimšti šampaną? – klausi ir iškart išdidžiai pasigiri: – Aš tai nemoku, dar neteko būti tokioj draugijoj, kurioj būtų šampano, bet nebūtų šampano iššaudytojų.

Pasirodo, visos tokios pat nekaltos – nė viena per savo ilgą gyvenimą šampano nebandė iššauti.

– Atnešei, tai ir atkimšk, – negailestingai įsakai nesupratingajai draugei.

Ši nuoširdžiai puola išpirkti savo kaltės, deja, parklumpa jau pirmajame šio darbo etape – kamščio vielutės ne atsiraizgo, bet dar tvirčiau susipina.

– Duok reples, – gailiai paprašo ji.

– Reples?! – kaip aidas atkartoji ir kurį laiką lieki išsižiojusi, nes iki šiol reples esi padavinėjusi tik staliams ir santechnikams. Niekada – šampano atkimšėjams.

– O gal geriau eitumei atraizgyti ir iššauti į vonią? – atgavusi žadą ir paduodama reples bandai mandagiai pasiūlyti pirmuosius žingsnius žengiančiai šampano iššaudytojai saugesnį darbo lauką – po tiekos vargų su visokiais jurgeliais meistreliais visai nesinori, kad ant naujai išdažytų sienų atsirastų nenumatytų pagražinimų. Vonioje plytelės storos, gal neišdauš. Tiesa, ir tenai yra pavojų – kabo veidrodis.

– Tik taikyk į kampą, – nurodai, – kad veidrodžio neišbildintum. Juk žinai, kokią nelaimę namams gali užtraukti sudaužytas veidrodis?

Kai po kiek laiko kyšteli nosį į vonią pasmalsauti, kaip klostosi įvykiai, matai, kad toliau vielutės atraizgymo jie nė per milimetrą nepasistūmėjo. Visos išdidžios damos bando savo rankų stiprumą, bet kamštis šaiposi ir nė krust. Palieki jas toliau įnirtingai darbuotis, tačiau tokio įžūlaus kamščio elgesio damos neištveria, nusprendžia, kad bus gerai ir be šampano – juk ant stalo stovi konjakas.

– O kur šampanas? – klausi, grįžusi iš virtuvės.

– Tualete, – sako jos, mįslingai šypsodamosi.

– Tualete?!

– Taip, tualete. Ten mažiausiai pavojinga, jei dabar jis pats sumanys iššauti. Jokių veidrodžių tenai nėra.

– Na jau ne, per daug garbinga vieta šampanui. O be to, visai nenorėčiau, kad namuose kas nors be perspėjimo imtų šaudyti. Ypač tualete.

Nešiesi nepaklusnųjį šampaną iš tualeto į vonią ir trauki kamštį įsiręžusi ir persikreipusi. Kamštis kiek pajuda, atsiranda vilties, bet, deja, ta viltis tuoj pat užgęsta, nes toliau – nė milimetro. Užsiunti ant to kamščio ir ant draugių, choru giedančių, kad nereikia atkimšti. O kai užsiunti, tai jėgos patrigubėja. Kamštis labai labai iš lėto pradeda judėti butelio kakleliu, bet vis tiek niekaip nepasiekia krašto, t. y. nulinio taško. Ir jau atrodo, kad niekada to nulio nepasieks.

„Po perkūnais, ir vėl eksponentinis dėsnis, – patyliukais pesimistiškai sau pamąstai, – tik šįkart labai norėtųsi, kad ta nelemta eksponentė galų gale pasiektų nulį.“

Pagaliau!

– Pššš, – visai tyliai, tarsi pasišaipydamas, sušnypščia butelis.

Nei šūvio, nei įspūdingo garso, pateisinančio tokias dideles pastangas ir visokias baimes dėl sienų ir veidrodžių. Šitiek vargo ir vienas šnipštelėjimas! Tiek to, pasiguoskim tuo, kad gėrimas vis tiek burbuliuoja, tad dabar galima užsimiršti smagiai geriant burbuliukus.

Čia dabar kas? O dabar tas, kad išdidžios damos jau pradėjo gerti konjaką ir nebemaišys jo su šampanu, tegul ir labai ypatingą charakterį ir kamštį turinčiu. Ir apskritai pasirodo, kad jos šampano nebemėgsta. Burbuliuojantį gėrimą teks išgerti labiausiai prasikaltusioms, ak ne, ne prasikaltusioms, o nusipelniusioms – atnešusiajai ir atkimšusiajai.

Gerdama kažkaip pamiršti, kad tu jau šampano nebemėgsti, tačiau smegenys tokio aplaidaus užmaršumo neatleidžia ir visu griežtumu primena kitą rytą, skaudžiai besivartydamos kaukolėje. Negana to, jos dar sugalvoja įpulti į nemadingai sentimentalius prisiminimus apie tuos laikus, kai šampano iššaudytojų niekada netrūkdavo.

– Ša, – sakai joms, irgi pereidama į griežtą toną, – progresyvios moterys niekuomet negalvoja apie praeitį. Juk tūkstantį kartų išmintingi psichologai yra pasakę: tik čia ir dabar, ir niekur kitur.

– O kas gi jau čia ir dabar? – nepatenkintos murma jos, egoistiškai galvodamos tik apie savo skausmus ir galimybes pasivartyti bei pasilepinti nieko neveikiant ir negalvojant.

– Pagalvokit, – dar griežčiau įsakai, – juk tam ir esate, kad mąstytumėte, o ne tingiai sau vartytumėtės.

– Čia ir dabar… O gal ir galima paaiškinti… Čia ir dabar labai pablogėjusi kriminogeninė padėtis. Chuliganizmas siaučia visur, netgi ten, kur, atrodytų, neįmanoma – braunasi ir į geležinius matematikos dėsnių seifus. O ten prasibrovęs barbariškai sudarko idealių formų eksponentes.

– O gal patartumėte, kaip apsiginti?

– Labai paprastai – šiais postmodernistiniais ir virtualiais neribotų fantastinių galimybių laikais „būti čia“ gali reikšti „būti ten“. Tad čiuožkite kuo greičiau iš čia į ten, į tą idealios eksponentės pradinį tašką; į tašką, kuriame daug šampano gėrėjų ir iššaudytojų. Nors šampano ten ir nedaug, kur kas mažiau nei čia, bet juk jūs jo nebemėgstate, tiesa?