Šešėliai mariose

Nerašytas dienoraštis

VIRGINIJA VITA

Spalio 17-oji, sekmadienis

Šventosios mišios Pažaislio kamaldulių vienuolyne jau buvo prasidėjusios. Lėtai užvėrėm didžiules duris ir atsistojom šoninėje navoje. Skaitė pirmuosius mišių skaitinius. Žodžiai iš seserų kazimieriečių lūpų padrikai pleveno erdvėje, nuaidėdami keistais garsais į viršutinį skliautą. V. atrodė labai susikaupęs.

Kunigas paliepė visiems sėstis – ruošėsi sakyti pamokslą. Pradžios negirdėjau, nesiklausiau… Paskui kažkurią akimirką pagavau mintį – kaip Abraomas, „mūsų tikėjimo tėvas“, buvo pakviestas išeiti, palikti savo tėvynę, taip ir „mes esame pašaukti išeiti, palikti tai, kas trukdo mūsų dvasiniam gyvenimui“… „Eiti Jėzaus tautos pėdomis“, – nuaidėjo atskilusi frazė. Sekti paskui Jėzų, būti panašiam į Jį – anot vienos pažįstamos psichiatrės, visa tai pernelyg rizikinga („Tai gali nuvesti į beprotybę… ar žinai, kiek ateina „girdinčių Dievo balsą“?“). „Eiti buvo pašauktos ir moterys, ne tik vyrai. Eiti, išgirdus Viešpaties kvietimą mūsų pasaulio triukšme, kai beveik nebegirdime vieni kitų…“

Į galvą lindo mintys – ne ką sako kunigas, o ką matė šios sienos: sovietmečiu čia – beveik beprotnamis. Kai 1828 metais buvo atitremtas Strazdelis – tarsi kalėjimas kunigams. Ar sustojo ties kuria nors freska Dievo paukštelio žvilgsnis, kai buvo verčiamas čia atgailauti ir melstis (atvežė jį iš sukrypusios Kamajų gryčiukės)?.. Nors gal tamsioje celėje jis tebuvo?.. Visada, kai grįžtu aplankiusi kapines Kamajuose, galvoju apie Strazdą. Prieš Vėlines negalėsim nuvykti, tad buvom dabar. Ten mano seneliai ir proseneliai, ir proproseneliai, kuriuos, sako, „apženijęs“ Strazdelis (kažin ar būtų įrašas bažnytinėse knygose?). Palto kišenėje pirštais užčiuopiau klevo lapą. Visada pasiimu ką nors iš ten. Vaikystėje lakstydavau po tas erdves, pievas, kurių vienoj, įlomyje, anot senelio, sėdėdavęs ant akmens Strazdelis ir klausydavęs vargšų. Gautas krikštas Kamajų bebokštėje bažnyčioje neatsiejamai mane surišo su ta sužvarbusia ir šiek tiek gruboka genius loci. Ir vis ieškodavau, ir vaizduotėje vis tebeieškau to akmens, ant kurio galėjo būti nutūpęs Strazdelis…

Bažnyčioje kažkas užsikosėjo – akustika buvo stulbinamai gera, duslus kosulio aidas užgožė dvasininko žodžius. Paskui garsiai pravirko vaikas – vėl nieko nesigirdėjo. Tikras, realus gyvenimas slopino, stelbė „sakralųjį“ lygmenį, religinę programą, kuri kiekvieną akimirką darėsi vis labiau neapčiuopiama, nesuvokiama, atitolusi nuo kūnų ir minčių. Sėdintieji dairėsi aplink, kažkas vėpsojo į mane. Nutilus verksmui, kunigas ėmė kalbėti kiek pakeltu balsu. Aidas prarydavo pradėtą sakinį – rodėsi, lyg paukštis klykautų.

„Koks yra kraštas, kurį Dievas mums rodo? Ar kada susimąstėme, į kur esame pašaukti eiti savo gyvenimo keliu? Ne bėgti, ne slėptis, ne klaidžioti, ne stovėti, bet ramiai eiti ten, kur yra Dievas. Kur jis laukia mūsų. Tačiau pirmiausia turime išeiti iš tos vietos, kur nėra Dievo. Iš vietos pačia subjektyviausia prasme. Kuri mūsų būties kertė nesiremia Dievo įstatais, juos pažeidžia, o gal net sulaužo? Turime išeiti iš sugedusių įpročių, netikusių įnorių, beprasmio laiko leidimo…“

V. stovėjo lyg sustingęs. O aš nerimau. Pamokslo patosas kėlė susierzinimą. „Kurioje gi vietoje, įdomu, nėra Dievo?“ – pagalvojau. Ar „tuščias laiko leidimas“ nėra prasmingos būties sąlyga? Jau keletą mėnesių leidau laiką, kaip daugelis pasakytų, tuščiai. Ir niekada nebuvau tokia laiminga, kaip tomis „tuščiomis“ minutėmis. Niekada tas „tuščias laikas“ dar nebuvo toks pilnas – tegul tik įsižiūrėjimo į dangų ar į marias…

Atsirėmiau į šaltą sieną. Ausis vėl pasiekė reikalavimai – bažnyčia visada kažko reikalavo, mokė, barė. Visa tai vargino, retsykiais atrodė veidmainiška, nes realiai pažinojau tik du tris kunigus, kurie kėlė pasitikėjimą ir, atrodė, neveidmainiavo. Kažkas buvo nesuvokiamai ir negrįžtamai pažeista šioje „sakraliosios“ tikrovės matricoje. Bet ir aš buvau jos dalis. Todėl ir stovėjau, ir klausiausi, ir kantriai mėginau vis iš naujo ir iš naujo kažką suvokti, kas galbūt kada nors mane išganytų, išvestų tomis „Jėzaus pėdomis“, dabar ištirpusiomis aidinčioje erdvėje. Juk neturėjau ir, turbūt, nebeturėsiu alternatyvos (o ir nenorėjau ieškoti), kito sakralaus šaltinio kasdienei duonai užgerti ir sukramtyti.

„Gelmė – kaip ir klaidos – visur ta pati. Tik skirtingi keliai, skirtingos kryptys į visa tai veda. Iki gelmės niekada neprisikasiu“, – pagalvojau ir atsidususi pakėliau akis aukštyn. Kupolo skliaute išvydau Marijos karūnavimo sceną, apsuptą šventųjų ir angelų, – buvo aišku, kad ir bažnyčia vadinosi Marijos „kur nors buvimo ar ėmimo“ vardu. Toji efemeriška būtybė pasirodė tokia svetima – altoriuje nutapyta tarp rožių, kitur egzaltuotai pakeltomis aukštyn akimis (kaip ir aš dabar) arba truputį artistiškai nuolankiai palenkta į šoną galvute. „Žinai, nė viena moteris nė sykio nėra tapiusi Marijos, tai darė tik vyrai… – sykį susimąstė vienas dailininkas. – Kaip manai, kodėl?“ Frazė iš vyro lūpų „tai darė tik vyrai“, pamenu, nuskambėjo taip, kad lig šiol ją prisimenu. „Daug ką darė ir daro tik vyrai, ir nė nenoriu suprasti, kodėl…“ – pamenu, atsakiau. O dabar, štai šią akimirką, staiga suvokiau. Nors dailininko žodžiais anąsyk nepatikėjau. Ne viskas turi būti išgryninta, išpažinta, išmelsta, visada pakylėta. Kažkas turi būti labai žemiška, kažkas turi klysti, nusidėti, kad „programa vyktų“. Marija tarsi nebuvo moteris, o keista efemeriška mergelė. Bebalsė, bekūnė, bemintė, saldžiai daili ir amžinai nekalta – kaip ir tie rožių vainikai ar debesys aplink ją.

„Atsiprašau, jei aš tikiu kitaip, ir jei dėl to jūs manęs nesuprasite, tai…“ – sykį pasakė viena moteris. Po kurio laiko sužinojau, kad ji tebuvo liuteronė… Jaučiausi panašiai.

Panorau išeiti iš čia. Bet atsisukusi į V. pasakiau, kad einu pasivaikščioti po šonines navas. V. burbtelėjo: „Juk mišios, kaip tu gali? Gal palauk…“ Nė neketinau. Ko laukti? Jei kas nors ir vyksta, tai vyksta čia ir dabar.

Žmonių nebuvo daug, kunigas ir toliau vis kalbėjo, kur mus kviečia Dievas, apie kelionės ir kelio reikšmę mūsų kasdienybėje… „Jei klausome Dievo pašaukimo, niekada nebūsime vieni, nes Jis visada mus kvies į kraštą, kuriame stalas nukrautas vaišėmis… Pašaukimas eiti savo keliu nėra baigtinis, tai nėra duotybė…“

Šiaip ar taip, kai kurie žodžiai buvo išmintingi. Tik pamokslas buvo per ilgas. Kunigas, akivaizdu, norėjo išsikalbėti…

„Kaip pakeliauti po savo vidų, jei net ir čia tiek daug ritualų, garsų, veiksmų, žodžių?..“ – toptelėjo mintis. Gal tam ir turi būti skirtas „tuščias laikas“?

Vienuolyną ir bažnyčią restauravo, ir tik todėl, matyt, kai kurios erdvės buvo atviros. Paskutinė koplyčia kairėje pusėje buvo skirta, spėjau, šio vienuolyno įkūrėjui… Žinojau, kad atsirasti šiam vienuolynui kažkur, rodos, Italijoje, „padėjo“ susapnuotas sapnas. Tai buvo pavaizduota XVII a. freskoje – septyni vienuoliai baltais abitais (atrodė lyg pagonys vaidilos) kopė į aukštą kalną. Bet įdomiausia buvo tai, kad net trijų vienuolių rankų mostai buvo tokie patys. Paveikslo kairėje pusėje, apačioje, sėdėjo „iš sapno pabudęs šventasis Romualdas“. Šalia, viduryje, lotyniškai buvo įrašyta apie vaizduojamą sceną – Romualdas atsibudęs po to regėjimo ir supratęs tikrąjį savo pašaukimą. Motyvas priminė legendas apie Gedimino sapną bei kitų kunigų ir kunigaikščių vizijas. „Ta pati mitologija…“ – šyptelėjau. Žiūrint į septynias kopiančias šviesias figūras atrodė, kad jie visi kažko klausia, kad jie visi kažko nesupranta… Kunigo pamokslo žodžiai tarsi įgarsino šią senovinę freską: pašaukimas, kelionė, sunkumai ir t. t. Išgirdusi varpelio skambtelėjimą supratau, kad prasidės aukos liturgija.

Patyliukais grįžau į centrinę navą ir suklupau šalia V. Ir vėl žodžiai „imkite ir valgykite mane“ nuskambėjo makabriškai – primityvios gentys, kad susitapatintų su dievybe, valgydavo tai, ką priskirdavo, manydavo esant tos dievybės. Susivienijimo ritualui su Dievu ir aš turėjau jį suvalgyti. Paragauti jo kraujo – įsirašyti į jo sistemą. Panarinau galvą ir pamėginau pažvelgti į kažkur pasislėpusią sielą, sukurtą „pagal panašumą į Jį“. Tebuvau didžiulės kosminės matricos raidelė. Tik manoji buvo tokia pavargusi, pasvirusi nuo nuolatinių reikalavimų mylėti, garbinti, šlovinti, melstis, atgailauti, išpažinti, klūpoti, gailėtis, neturėti „nuodėmingų“ norų, poreikių, mirti kaip tam grūdui, viską atiduoti ir viskuo pasidalinti…

Pasibaigus mišioms, išėjome tylėdami. V. kažkodėl pasakiau, kad daugiau čia nenorėsiu užsukti. Akivaizdžiai melavau. V. nieko neatsakė. Senojo kamaldulių vienuolyno paslaptys, pilkos nenudailintos ir nenudažytos sienos, kažkada niokotos Napoleono, uždažytos caro, sovietmečiu sugėrusios psichinių ligonių sielų skausmą, buvo tarsi atvira, neperskaitoma žaizda. Su V. dar kurį laiką vaikščiojom vienuolyno takais, buvusių sodų ir gėlynų trajektorijomis. Keista, visa buvo atidaryta. Pro šalį praeidamos seserys vienuolės maloniai nusišypsodavo. Beprotybė buvo tai, kad aš slapta pavydėjau joms tokio gyvenimo – anot kai kurių, su tiek daug „tuščio laiko“. Su tiek daug tikrosios pilnatvės ir prasmės?

Niekada gyvenimas neprasideda iš naujo. Tėra begalinis mūsų troškimas, kad taip būtų, kad kažkas prasidėtų iš naujo. Realiai viskas tėra tąsa. Ir tai, kas vyksta dabar, tėra ir tebus tik dar vienas didelis lankstas link to, kas turėjo būti, bet dar neįvyko.

Pradėjo lyti. Spalio vidurys, o medžiai dar buvo su lapais. „Palaimos lietus“, – tyliai pasakė V. Palto kišenėje tarp pirštų sukau klevo lapą ir seną pageltusį popierėlį. Jame buvo mano išnešiota vienatvė: šiltas mažas ruduo vėl sutilps / kiauroje seno palto kišenėje / kur vienatvę – tris klevo lapus / slėpsi meilės audrų barikadose / senas kadras iš filmo sustos / ir atgal nusineš šaltos mintys / kai palijus ties vingio delčia / prie tavęs prisiglaus drėgnas rytas / ir tikėjimas – vis dar gali / suvirpėsi lyg darganų rūkas / šiltas mažas ruduo vėl suplyš / patylom pavėjui užrašytas…


Su V. užėjome į netoliese esantį restoraną, prie pat marių. Užsisakėme raudonojo vyno. Tylėjome. O ką bekalbėti? Kai lyja tamsmėlynis lietus ir orą užlieja aksominis rudens kvapas, telieka tyliųjų akimirkų stiprybė. Saldus oro virpėjimas. Nuojautų ir ūkanotų rytmečių prisiminimas. Kūnų artumas ir vienatvė. Tos akimirkos gėris ir tuštuma. Žvelgdama į praeitį mačiau ryšį – tarp visko ir su viskuo. Ir staiga dabar tas ryšys baigėsi.

Ankstesnis gyvenimas buvo vienatvės misterija – harmonija, dermė, aistra ir įkvėpimas gyventi elegantiškai geriant arbatą iš gelsvų porcelianinių puodelių, uodžiant gardų vyšninį cigarilių kvapą, kai aistra salstelėję dūmai kutena sielą, pinasi į plaukus, lyg išleistas džinas rangosi palubėj, paskui lėtai sliuogia ant nuogų pečių. Prisiminiau tai, ko išsižadėjau, palikau. Išdaviau. Ne jį. Save. Mudu daug kalbėdavomės. Iki išnaktų. Gyvenau senamiesčio palėpėje, pro kurios langus atsiverdavo senamiesčio raudonų stogų ir Katedros varpinės vaizdas.

Reikėjo mokėti būti laimingai. Jaustis vertai laimės. O mylėjau tarsi per stiklą – tarsi muziejaus eksponatus, kurių nė vienas taip ir neatsidūrė buityje. Laimė neišbūna tokiose rankose. Ji nėra muziejinė retenybė. Tereikėjo ją pasiimti.

Prieš keletą naktų sapnavau jį. Buvo keista, kad sapnas aplankė čia, kitame mieste. Vaizdiniai buvo padriki, kaip ir naujasis mano gyvenimas. Pamenu, esmė buvo motyvas iš dainos: „Aš tavęs niekada neužmiršiu, aš tavęs niekada neišvysiu…“ Sapnas dėliojosi tarsi iš kadrų. Mėginau juos atkurti, sustabdyti, užrašyti, bet nepavyko. Tačiau pabudusi suvokiau, kad be tikėjimo neištversiu likusio gyvenimo. Tai buvo pati banaliausia priežastis vėl susirasti, susikurti tikėjimą iš naujo arba tiesiog… mirti kaip grūdui.

– Kodėl šypsaisi? – paklausė V. ir užsakė kažką iš meniu. – Apie kažką galvoji? Ką tau užsakyti?

– Taip, galvoju… – atsakiau ir gurkštelėjau sodraus vynuogių kraujo. Jo klausimas priminė, kad sėdžiu ne viena. – Aš noriu kai ką užsirašyti, nepyk… O užsakyk man bet ką…

– Prašau, rašyk kiek tik nori… – kažkaip atsainiai pasakė V. ir pasisuko į padavėją.

Nedidelėje knygelėje aptrintu viršeliu į mažus žydrus langelius užsirašiau: Nerealizuota meilė yra stipresnė, nes lieka didžiojo eroso, didžiosios kosminės aistros sūkury. Ji įkvepia dideliems dalykams. Nerealizuota žemėje meilė virsta idealia dangiška kosmine energija. To niekada nė vienas žmogus nepamirš, jei bus tai patyręs. Čia iš dalies slypi atsiskyrėlių ir vienuolių šventumo paradoksas – jie transformuoja meilę į kitą lygmenį. Ne visi. Gal tik vienetai. Išimtys. Nes tai paslaptis, kurios nepatyręs negali pritaikyti. Tik pamilus tai įsigalioja. Meilėje įsigalioja kiti dėsniai. Mylint srūva kitoks laikas. Tai laiko gelmės šulinys.

Užsižiūrėjau į žodį „pamilus“ – jis buvo banalus, nuvalkiotas, jame netilpo nieko, ką norėjau įsivardinti. Užbraukiau ir parašiau „mylėjus“, „mylint“?.. Dar keletą akimirkų žiūrėjau į „įsigalioja“ ir „šulinys“ – galiausiai tie du žodžiai virto „loja šunys…“ Pažvelgiau į V. Jis nuobodžiavo.

– Vienas stačiatikių šventikas yra pasakęs, – pradėjau pokalbį su V.: – jei nori su kažkuo gyventi, tai ilgai nesirink, o imk tą, kurį pirmą Dievas tau dovanoja, nes svarbu ne su kuo, o kaip gyvensi. Svarbu tau dangaus skirtos pamokos, kurias turėsi išmokti bet kuriuo atveju…

V. kaip visada tylėjo. Ir nesuprasi, kodėl. Patylėjusi ir aš pridūriau:

– Manau, jis pasakė nesąmonę…

V. suglumęs pažiūrėjo į mane.

– Ar aš pirmas pasitaikęs? – paklausė ir patylėjęs pridūrė: – Taip, svarbiausia pamokos…

– Kalbu ne apie mus, o apskritai apie pasirinkimo laisvę… Yra daugybė tiesų, kurios ateina į mūsų sąmonę tik per širdį. Tačiau kai kurios turi ateiti per protą, nes širdis nepastovi. Kokiu keliu tiesa greičiausiai pasiektų tave? – paklausiau.

V. tylėjo. Žinojau, reikėjo klausimą užduoti kitaip. Paėmiau drobinę servetėlę ir pasitiesiau ant kelių.

– Geriausi dalykai gyvenime įvyksta tuomet, kai pasiduodi, – pasakiau tyliai beveik sau.

Padavėja atnešė patiekalus. Žodžių ir situacijos žaismas buvo akivaizdus. V. visada mėgo pirmiausia pavalgyti.

– Skanaus! – juokdamasis iš mano žvilgsnio ir veido mimikos pasakė V. ir elegantiškai kilstelėjo vyno taurę.

Restorane skambėjo aistringa Astoro Piazzollos muzika. V. į ją nereagavo. Jis mėgo klasiką ir Marijos radiją.

– Per giliai esantis šulinio vanduo gali būti neskanus gerti arba iš viso nepasiekiamas… – kilstelėjau taurę ir aš. – Skanaus!

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.