Mums rašo

VILMANTAS ALUNTIŠKIS

„Šiaurės Atėnuose“ (IX.23) perskaitėme dar vieną įdomią Tomo Marcinkevičiaus recenziją. Šį kartą apie Tomo Šinkariuko romaną „Kaip vaikai“. Ar šiuo atveju įdomūs vertinimai pasako, kad ir kūrinys vertingas? Bent truputėlį praskleidžia ir rašytojo, ir jo romano paslaptį?

„Kad Tomas Šinkariukas nėra geriausias Lietuvos rašytojas, akivaizdu ir be atskirų paaiškinimų [...]. Jei būtų mano valia, autoriui pasiūlyčiau rašyti filosofines kliedesių knygas [...].“ Tiesa, išnašose paaiškinama: „čia kliedesiai yra laikomi labai teigiamu dalyku“. Neginčijant recenzijos autoriaus autonomijos, norėtųsi, kad saviti, kartais ironiški T. Marcinkevičiaus pastebėjimai bent minimaliai įsiterptų ir į klasikinę literatūros kritikos kalbą. Kitaip tampa neaišku, ar čia ironizuojama, ar šmaikštaujama, ar ir vertinama.

Kadangi šmaikštumas kartais praranda vertinimo kriterijų, neįtikina ir tokia pastaba: „O kad Šinkariukas yra geras rašytojas, irgi pakankamai aišku.“ Gal todėl, kad tolesnė „smagioji“ recenzijos dalis vėl pristinga apibrėžtesnio dėstymo. Aš atmesčiau ne T. Šinkariuko įdomią metaforiką, o greičiau recenzento manieringumą. Ir pridurčiau, kad romanas geras ne vien dėl įdomumo. Ne tik originalumas čia vertas dėmesio. Budresnė akis turėtų pagauti ir pačią netradicinio romano struktūrą. Čia tarsi atmetama šviesu–tamsu, gerai–blogai schema, o įvedami (filosofiniai?) absurdo, žiaurumo, nemeilės ženklai. Štai tokiais dalykais T. Šinkariukas ir žavi, ir įtikina. Rimtai galvojant, netgi kertinis evangelinis teiginys „Dievas yra meilė“ gali tapti pernelyg elementarus, o kartais netgi demonstruojamas.

Iš to, ką pasakiau, peršasi išvada, kad T. Šinkariuko romanas ne tik novatoriškas, bet ir prasmingas, įterptas į labai natūralius žanro rėmus. Kodėl autorius turėtų rašyti recenzento taip mėgstamus filosofinius kliedesius? Knyga gera, gal net labai gera. Ypač dabartinės lietuvių prozos kontekste.