La Mettrie evangelija

MARIUS PLEČKAITIS

Julien Offray de La Mettrie. Žmogus-mašina.
Iš prancūzų k. vertė Petras Račius. V.: Vaga,
2011. 108 p.

Ne visada drąsu ir lengva atmesti dievą (pavyzdžiui, redaktoriai, man net nenorint, perša rašyti iš didžiosios raidės, tarsi jau vartodamas žodį „dievas“ būtinai matai jį kaip visa ko Kūrėją, Absoliutą, tikrinį asmenį, kaip Jėzų). Taip pat nėra visai paprasta atmesti didžiųjų filosofų traktatus, mintis ir pozicijas sielos ar kitais metafiziniais klausimais. Net dabartinėje pliuralistinėje santvarkoje esi budriai stebimas. Anksčiau tas stebėjimo santykis buvo „jį, ją, juos stebi jie“, o dabar visus stebi visi. Informacinė pažanga, vaikams suteikusi daug nuostabių akimirkų prie kompiuterių, o jų tėvams – progą stebėti būsimus orų pokyčius, taip pat šauniai paspartino persekiojimą, kontrolę ir dar didesnį skirtingų grupių troškimą dominuoti. Bet užteks apie niūrią šiandieną. Geriau pakalbėkime apie Julieną Offray de La Mettrie ir jo esminį gyvenimo vaisių – „Žmogų-mašiną“.

Ką tik perskaityta įžanga gal būtų nereikalinga ir bereikšmė, jei kalbėtume apie kurį kitą filosofą, labiau linkusį į konsensusus ir tylius su(si)tarimus. Tikintieji La Mettrie turbūt laiko šėtono kūriniu, pasiųstu skleisti šlykščią kaip prakiurusi cista ereziją. Ateistai tuo tarpu spaudžia prancūzų mokslininkui ranką, tiesa, virtualiai, nes pastarasis išėjo anapilin (vaizdžiai tikinčiai tariant) prieš pustrečio šimto metų. La Mettrie kūrinio „Žmogus-mašina“ esmė – vaizdžiai, gan tiesmukai, bet kartu literatūriškai išaiškinta žmogaus, kaip fizinio mechanizmo, mašinos, būtis. Leibnizas išaukštino dievo tobulą tvarką, René Descartes’as kalbėjo apie sielos ir kūno sąjungą, o La Mettrie sako: vyrai, atsigaukit, tėra tik kūnas, poros ir smegenys.

Jau pradžioje užsiminiau, kad laisvamaniškos mintys nėra vien populiarumo lydimos ir ne visada būna ant bangos. XVIII a. viduryje vargšas La Mettrie knygas pasirašydavo pseudonimais, bijodamas oponentų susidorojimo, o leidėjas, pasiryžęs pristatyti visuomenei „Žmogų-mašiną“, įžanginiame žodyje neva stebisi autoriaus nenuovoka ir siūlo visiems rimtesniems tikinčiųjų protams bemat paneigti pasiklydusias La Mettrie idėjas.

Itin fiziologinės ir nuo nusibrėžtos tiesės nekrypstančios prancūzų mokslininko mintys dažną gali priversti mąstyti taip pat ar net sugėdyti: „Žmogaus kūnas – tai mašina, pati užsukanti savo spyruokles, gyvas amžinojo judėjimo įsikūnijimas. Maistas jame atgamina tai, ką karštis sueikvoja. Be maisto siela nyksta, niršta ir išsekusi miršta. Ji primena žvakę, kurios liepsna prieš užgesdama akimirksniui plyksteli. Tačiau papenėkite kūną, įpilkite į jo vamzdyną gyvybingų sulčių ir stiprinančių gėrimų, ir tuomet siela, tapusi stipri kaip ir jie, įgis drąsos ir pasidarys panaši į kareivį, kuris, išgėręs vandens, būtų pabėgęs, o dabar, pagautas įkarščio, dundant būgnams, žvalus pasitinka mirtį. Lygiai taip pat karštas vanduo jaudina kraują, o šaltas – jį ramina“ (p. 37). Arba: „Koks skirtingas šėlsmas apima vyrus ir moteris, kamuojamus susilaikymo ir trykštančios sveikatos! Drovi ir kukli mergina ne tik praranda bet kokią gėdą ir kuklumą, bet ir pradeda į kraujomaišą žiūrėti taip, kaip paleistuvė į svetimoteriavimą. Jeigu jos geismas nebūna tuoj pat patenkintas, nelaimingoji gali ne tik susirgti nimfomanija ar pamišti, bet ir mirti nuo ligos, kuriai gydytojų netrūksta“ (p. 39–40).

La Mettrie, besistengdamas neišskirti žmogaus iš kitų gyvybių tarpo (tarkim, jis manė, kad beždžiones galima išmokyti daugiau mažiau sąmoningai kalbėti), vietomis įsijaučia per daug ir iš moderniojo materialisto tampa savo paties riboto mąstymo įkaitu. Tai neleidžia jam pragysti lakštingala, kita vertus, ryškesnis nesusiliejimas su kitais mąstytojais leidžia išvengti filosofijos asimiliacijų. Knygą perskaityti rekomenduočiau bent dėl dviejų dalykų: smalsu sužinoti, kaip žmogų ir jo kūną suprato XVIII a. medikas ekscentrikas ir kaip šių dienų akimis atrodo tas iš pirmo žvilgsnio gana paprastas žmogaus kaip mašinos konceptas.

_

Apie minios dievus ir autoriaus baimes

Gustave Le Bon. Minios psichologija.
Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė.
V.: Vaga, 2011. 199 p.

Žinios ir informacija apie minios valdymą beigi jos galvoseną iškaltos daugumoje sociologijos ir socialinės psichologijos vadovėlių.  Nuo neatmenamų laikų minia buvo tas veiksnys, kuris griovė sienas, statė naujas, žudė ir prikėlė iš mirusių idėjas, dievus, oponavo atskiriems minios dalyvių norams ir interesams. Minia galime vadinti stichišką susitelkusiųjų būrį, kurį, norint ir žinant kaip, galima paversti klusnių avyčių choru. Gustave’as Le Bonas – vienas pirmųjų, detaliai ir nuosekliai ištyrusių minios fenomeną.

Kaip savo knygą pristato leidykla „Vaga“, autoriaus įžvalgos apie minią ir šiandien tebėra aktualios. Iš esmės šiam teiginiui neprieštarauju. Pamatai apie minios dievus ir baubus sukalti tvirti, sunkiai pajudinami. Visgi dažnai išlenda tai viena, tai kita, sakykime, subjektyvaus linkio ir įkaitinto kraujo pastūmėta keistybė.

Labiau už įniršusią minią Le Bonas, atrodo, bijojo tik anarchijos. Pastaroji, anot mokslininko, atsiranda iš minios nesuvaldymo, maitinimo nereikalinga informacija, iš demokratijos, diegiamos visai nedemokratiško mąstymo ir istorijos tautose. Autorius didžiąja savo įžvalgų dalimi advokatauja feodalijai, buržua, graikiškajai vergovei. Atmetamos privalomo švietimo idėjos, baisimasi revoliucijomis, socializmu. Sukilėliai, net ir didžiūnai, vadinami neišprusėliais, besielgiančiais siaubingai negarbingai ir despotiškai, tesugebėjusiais perprasti minią ir jai vadovauti. Pasiūlymų, kaip pačiai miniai reikėtų atsilaikyti prieš charizmatikus, nepateikiama.

Įdomu būtų išgirsti Le Bono nuomonę apie, tarkime, dabartinį Lietuvos teorinį anarchizmą (kitaip jo pavadinti liežuvis neapsiverčia). Veikiausiai tautiečiai būtų apkaltinti produkto nekūrimu, vietoj to užsiimdami besaikėmis nuostolingomis spekuliacijomis, trukdančiomis normaliam valstybės būviui funkcionuoti. Le Bono traktate apie minios fenomeną trūksta būtent to romantiško jautraus žvilgsnio į taurią žmogaus asmenybę, jaunatviškuosius postūmius į anarchizmą, socialinę lygybę ir kovas prieš valdančiųjų hegemoniją. Gustave’as, primiršęs patį save, atstovauja monarchams ir mėlynakraujams. Tam tikra prasme, naudodamasis savo sociologine filosofija, prancūzas spjaudo ant eilinių piliečių, kurie, pasak jo, nori tapti neeiliniai, o tai jaukia per amžius duotą tvarką (bent jau daugumoje pasaulio kraštų).

„Taigi, viena pagrindinių valstybės vyrų funkcijų – mėgstamais ar bent neutraliais žodžiais pervardinti miniai nepatinkančius dalykus. Žodžių galia yra tokia stipri, kad tinkamai parinkus pavadinimus nepakeičiami dalykai tampa priimtini“ (p. 106). Klausykitės, garbieji deputatai!

Apskritai, jei dabartiniai leidėjai būtų įsiklausę ar įsiskaitę į Le Bono žodžius, tai jo tekstų išvis nebūtų perspausdinę, nes, iš pagarbos autoriui, reikėtų paklusti jo filosofinėms normoms ir pasaulėžiūros nuostatoms, pagal kurias, bėgant laikui ir keičiantis amžiams, žodžių reikšmė jau nebe ta, pakitusi. Interpretacijos viską iškraipo, ir galutiniai informacijos vartotojai yra suklaidinami. Žodžiai tampa migla, kuria dabar aktyviai švaistosi populistai.

Visi keliai veda į minią?

P. S. Norėčiau padėkoti kolegai ir bičiuliui Tomui Marcinkevičiui už mano recenzijų skaitymą, jų įvertinimą ir nepasididžiavimą remtis viena kita mintele. Kartu maloniausiai priminsiu vieno lito skolą, galgi graužiančią vargšą alytiškį. Viskas gerai, Tomai. Rūpinkis Blago. Išmokyk ją lietuvių kalbos, galės sau besišypsodama skaityti „Šatėnus“.