Dionisijo prakeiksmas

VYGANTAS VAREIKIS

Tironas Dionisijas Vyresnysis, valdęs Sirakūzus nuo 407 iki 367 m. pr. Kr., buvo ne tik meno ir mokslo globėjas (Platonas pagal jį sukūrė apsišvietusio tirono valdymo modelį), bet ir įsimintino monetarinio eksperimento autorius. Kai jis iššvaistė pinigus ir prisidarė skolų dėl karo su Kartagina, tvirtovės Ortigijos saloje ir įtvirtinimų apie Sirakūzus statybų, savo dvaro išlaidų ir renginių, skirtų liaudžiai, Sirakūzų iždui pritrūko grynųjų pinigų. Niekas jam nebenorėjo skolinti, o mokesčių upės išseko. Dionisijas pateko į didelę bėdą, tačiau sugalvojo išeitį. Grasindamas mirties bausme, tironas įsakė Sirakūzų piliečiams sunešti visus grynuosius pinigus. Kai visos drachmos buvo surinktos, jis paprasčiausiai įsakė perkaldinti skaičius ant kiekvienos monetos ir taip padidinti jų nominalą. Vienos drachmos moneta virto dviejų drachmų moneta. Paprastas sprendimas. Problema išspręsta. Sirakūzai vėl tapo turtingi.

Tačiau, kaip žinome, taip nebuvo. Senovėje buvo manoma, kad pinigų kaldinimas ir jų vertės didinimas sukuria didesnį turtą. Iš Graikijos patirties galima sužinoti ne tik apie modernią graikų istoriją, bet ir apie ekonomines bėdas. Graikijos miestuose siaučia įniršę demonstrantai, vyriausybė desperatiškai bando kurti šalies gelbėjimo planus, pasitikėjimas Graikijos vertybiniais popieriais ir galimybėmis atiduoti skolas yra beveik nulinis. Graikijos problemų šaknis galima rasti ne tik finansų, bet ir istorijos lauke. Jeigu Europos lyderiai būtų geriau išmanę istoriją, vargu ar jie būtų įleidę graikus į euro zoną. Tuo labiau kad šiandien žinome, jog tada graikai klastojo ekonominius rodiklius, o Lietuvai iki euro įvedimo pritrūko niekingų kelių dešimtųjų procento.

Nuo tada, kai Graikija tapo nepriklausoma nuo turkų 1829 m., šalis nesugebėjo sumokėti skolų ir patyrė bankrotą 1836, 1860 ir 1893 m. Žinoma, sunkaus graikų karo už Egėjo salas metais karinės išlaidos buvo milžiniškos, bet…

Kodėl Graikijos vertybiniai popieriai ir ekonominė ateitis yra vertinami blogiau negu daugelio neturtingų Lotynų Amerikos šalių? Viena priežasčių yra ta, kad Graikija neturi pakankamai pinigų. Kaip ir visos Pietų Europos valstybės, kovojančios už išlikimą euro zonoje, – Ispanija, Portugalija ir net Italija, – ji yra reliatyviai ekonomiškai atsilikusi, palyginti su Šiaurės Europos šalimis. Pietų Europoje prasta apdirbamos žemės kokybė stabdė žemės ūkio raidą ir vidurinės klasės atsiradimą, o šios klasės aktyvumas Šiaurės Europos šalyse paskatino pramonės perversmą. Tačiau Graikijos padėtis buvo dar prastesnė. Atskirta kalnų nuo kitų Europos šalių, ji buvo atskirta nuo Europos mokslo ir kultūros pasiekimų. XIX a. atsikūrusi Graikija nepanėšėjo į senovės Graikiją. Ilgametė migdanti Bizantijos ir turkų osmanų įtaka padarė savo. Graikiją aplenkė industrializacijos procesai. Po Antrojo pasaulinio karo šalis įsivėlė į pilietinį karą. XX a. 6–7 dešimtmečiais, kai kitos Europos šalys vykdė modernizaciją, Graikiją valdė profašistinė pulkininkų klika, kuri priešinosi bet kokioms ekonominėms ir kultūrinėms reformoms. Knygos „Bust: Greece, the Euro and the Sovereign Debt Crisis“ autoriaus Matthew Lynno nuomone, Graikija lieka ikiindustrinė šalis, kurioje dominuoja valdžios institucijos, monopolijos ir negausus turtingų šeimų sluoksnis. Graikai tikėjosi, kad euro įvedimas taps šalies modernizacijos katalizatoriumi. Drachmą pakeitusi nauja valiuta, susieta su galingomis Šiaurės šalių ekonomikomis, turėjo tapti šalies transformacijos garantu. Tačiau pabėgti nuo istorijos nepavyksta. Dionisijas negalėjo padaryti Sirakūzų turtingų, tiktai perkaldindamas monetas, o Europos centrinis bankas negali pakeisti ilgalaikio istorinio Graikijos kurso, bandydamas finansinėmis injekcijomis išgelbėti šalį, kuri turi ekonominių problemų jau porą šimtmečių.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (IX.13)

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.