Sirgaliuojant
LAURYNAS KATKUS
Po daugiabučių svetaines klydinėja žaltvykslės: jau Prasidėjo. Šalies paširdžius sugniaužia toks nervas,kad ramink neraminęs alum, arbatėlėm.
Cypčioja, bumbsi ir baubia. Priešiškos spalvos
lekia nuo vieno Samsungo krašto prie kito.
Kerai veiks tik tada, jei nepraleisi nė mirksnio.
Kur, po galais, dingo svetingumas ir gailestis?
Grįžo mažiausiai neolitas – kriski, žūki tu,
medinis stabe iš svetimo kaimo –
Kai metimas pasiekia tikslą, paspartėja
klimato pokyčiai. Taškai, taškai,
mūsų vienintelis turtas, mūsų gyvybė!
O, jei Teisėjai dar išliktų palankūs,
oštų ligi ryto šventiškos bangos
ir gentis džiaugtųsi ugnimi iš dangaus!
Bet negiliam snauduly kažkas susipainioja.
Transliacija susismulkina,
ir padūmavęs vaizdas atsiskiria nuo garso.
Dabar jie iš tribūnų, panašių į uolas,
stebi mane driblinguojantį,
mėgdžiojantį apgaulingus jų judesius.
Tylomis seka ir lemiamą metimą,
kai klaikiai persistengęs virstu kamuoliu,
o krepšys – tuneliu, kuriuo lekiu į beribę.
