Apie durnius, genijus ir gyvenimą
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ
Frank Zappa. Tikroji Franko Zappos knyga.
Iš anglų k. vertė Gediminas Sadauskas.
V.: Pasviręs pasaulis, 2010. 296 p.
Perskaičiau Franko Zappos autobiografinę knygą. Tai va. Durniai yra beveik visi, išskyrus Zappos žmoną, jų keturis vaikus ir kompozitorius Edgard’ą Varèse’ą (1883–1965), Igorį Stravinskį (1882–1971) ir Antoną Weberną (1883–1945). Muzikantai yra tinginiai, orkestrai – tinginių gaujos, muzikos leidėjai – buki niekšai. Profsąjungos – mafija. Bažnyčia – taip pat, tik dar klastingesnė. Valdžia – kiaulės. Švietimo sistema sukurta specialiai jauniems žmonėms žlugdyti. Alaus gėrėjai yra agresyvūs valkatos, muzikos kritikai – beviltiški asilai. Narkotikai – šlamštas, Niujorkas – skylė, kurioje neįmanoma gyventi.
Arogantiška? Labai. Kas tas pasipūtėlis, kurio paminklą Vilniuje vakariečiai turistai fotografuoja dažniau nei Gedimino pilį? Frankas Zappa – kompozitorius ir muzikantas, pasaulinę šlovę pasiekęs juodu darbu ir užsispyrimu. Žmogus, kuris netikėjo švietimo sistema, bet tikėjo bibliotekomis. Perfekcionistas ir darboholikas. Provokatorius, turintis puikų humoro jausmą. Aršus kovotojas už įsitikinimus ir laisvę. Rakštis minkštoje 8 ir 9-ojo dešimtmečių Amerikos pramogų verslo sėdynėje. Netolerantiškas tam, kas jam atrodė kvaila. Nekorektiškas. Be to, atrodo, genijus.
Žinot, už ką Zappa savo knygoje išplūdo muzikos kritikus? Už tai, kad šie tinginiai tik vienas nuo kito nusirašinėja įvairią faktinę informaciją ir nebūtus mitus, užuot parašę, kaip veikia atlikėjo muzika ir kodėl ji veikia. Kaip veikia ši knyga ir kodėl ji veikia – užsirašau raudonai ir sėdu rašyti teksto apie Zappos knygą. Gal pavyks?
„Menas – kai iš nieko sukuri kažką ir tai parduodi“, – rašo Zappa. Jo tėvai tuo nustojo abejoti tik tuomet, kai jis už savo uždirbtus pinigus nupirko jiems namą. Autobiografiją Zappa taip pat norėjo parduoti. O jei jau jis ko norėdavo, tai ir pasiekdavo. Todėl kartu su savo griežtais įsitikinimais į ją sudėjo ir vaikystės, jaunystės, ir muzikinės karjeros nuotykius. Nepamiršo išvardinti net mėgstamo maisto (paburbėdamas, kad nelabai supranta, kam tai gali būti įdomu) ir pabrėžė, kad tikrai niekada nevalgė šūdo scenoje. Skaitai knygą, prunkšti ir kikeni. Akyse veriasi 8-ojo dešimtmečio Amerika ir sodrūs herojų portretai. Mokyklinis paauglių gyvenimas, vakarėliai ir barai. Muzikantų nuotykiai, kilimas iš badmirių sluoksnio į skurdžių ir aukščiau. Pramogų verslas iš arti. Vėliau – kovos su leidėjais, orkestrais ir muzikantais. Teismas su Britanijos Karūna, teismas su įrašų kompanija MGM, ugningos kalbos Amerikos universitetų kompozitorių draugijos suvažiavime ir Amerikos Kongrese.
Apie savo kuriamą muziką Zappa rašo gan glaustai, tačiau informatyviai. Save jis laiko labiau kompozitoriumi nei muzikantu ir jau visų mažiausia – vokalistu. Nustebau knygoje radusi muzikos kaip skulptūros apibrėžimą: „Atliekama muzika yra savotiška skulptūra. Oras kūrinio atlikimo erdvėje yra į kažką formuojamas. Į šią „laiko atkarpoje egzistuojančių molekulių skulptūrą“ „žiūri“ klausytojų ausys – arba mikrofonas.“ Nustebau dėl to, kad praeitų metų Turnerio premijos laimėtoja paskelbta britų skulptorė Susan Philipsz, sukūrusi garso instaliaciją. Kalbėdama apie savo kūrinį ji taip pat akcentavo garso kaip skulptūros suvokimą. Grįžtant prie Zappos muzikos – knyga kiek atskleis jo darbo principus, požiūrį į muzikos kūrimą, atlikimą ir skambesį bei perfekcionistinį reiklumą sau ir aplinkiniams.
Kiek choleriškam Zappos rašymo stiliui arčiausias variantas būtų „Delfi“ komentarai. Tik Zappa rečiau vartoja didžiąsias raides akcentuojamoms mintims išreikšti. Tačiau jis labai mėgsta paryškinti atskirus žodžius ar sakinius, juos pakreipti ar pabraukti. Gerai, kad jis nesugalvojo atskirų skyrių ar minčių rašyti skirtingomis spalvomis. Leidėjų aimanavimai dėl padidėjusių leidybos išlaidų jam nebūtų buvęs rimtas argumentas. Gaila, kad lietuvių leidėjai nesugebėjo susitarti dėl autorinių teisių šalia teksto publikuoti paties Zappos iliustracijas (kiekviena jų šiuo metu traktuojama kaip atskiras kūrinys). Paprasti, neretai šmaikštūs tekstą lydintys piešinukai skaitymui suteikia savotiško ritmo. Kadangi patį autorių knygos migdė, jis rūpinosi, kad bent jo knygos skaitytojų žiovulys smarkiai nekankintų.
Knygos siužetas paprastas, bet gerai sukaltas. Epizodai trumpi ir sodrūs. Juokingus „baltus“ ruožus keičia „juodi“, tad skaityti nenuobodu. Kiek lengvesnė pirmoji knygos pusė: prisijaukinęs skaitytoją asmeninėmis istorijomis, vėliau Zappa tampa kovotoju-oratoriumi. Negi galvojote, jog jis rašytų knygą tik tam, kad papasakotų, kuo sirgo vaikystėje ar kokie jo vaikų vardai? Beje, skyrius apie šeimos gyvenimą – šiltas ir smagus. Manau, daugelis paauglių sutiktų su Zappos auklėjimo principais ir pažiūromis. Nebent išskyrus tą momentą, kuriame teigiama, kad jei kas iš vaikų pageidaus aukštojo išsilavinimo, tėvas tam neprieštaraus, tačiau tikrai nemokės už tai iš savo kišenės.
Manau, knyga patiks net tiems, kuriems Zappa yra tiesiog kažkoks garsus muzikantas, sudainavęs dainą apie Bobby Browną. (Skaičiau, kad 9-ojo dešimtmečio pradžioje Švedijoje šią dainą mokyklose leisdavo kaip lėtą šokį – beveik niekas dorai neįsiklausydavo ir nesuprasdavo žodžių. Tai išgirdęs Zappa labai juokėsi. Esat tikri, kad to nebuvo ir Lietuvoje?) „Tikroji Franko Zappos knyga“ – pramoginė knyga su rimtu pamušalu. „Niekada nesukau sau galvos, kad trisdešimt milijonų žmonių gali pamanyti, jog „aš neteisus“. Juk Hitleris netapo „teisus“ vien todėl, kad daugybė žmonių manė, jog jis „teisus“. Toks principas turėtų būti taikomas bet kam, kas turi savo asmeninį požiūrį. Kodėl tu būtinai turi būti neteisus, vien todėl, kad taip mano keli milijonai žmonių?“ – rašo Zappa. Jo nemėgsta milijonai, milijonai jį dievina. Ir yra už ką.
