Šeštadienio rytas

NEMIRSETA

Vieną vaiskų vasaros rytą aš, kaip esu įpratusi, grožėjausi gimstančia diena. Rytinė vėsa, kuri skverbėsi pro atidarytą svetainės langą, šiurpino odą. Kieme buvo tylu, juodos kaip naktinis dangus karkiančios varnos tik pabrėžė lauke tvyrančią tylą. Buvo gražus šeštadienio rytas. Staiga ramumą sudrumstė rėksmingi vaikų balseliai:

– Čia mano!

– Ne, mano!

Instinktyviai pasukau galvą ir saulės aplietoje smėlio dėžėje išvydau sėdinčius du panašaus amžiaus berniukus. Supratau, kad jie ginčijasi dėl kažkokio žaislo. Galbūt transformerio. Gaila, bet nemanau, kad pykosi dėl kokio alavinio kareivėlio. Kiti laikai. O būtų buvę gražiau pyktis dėl kareivėlio negu dėl transformerio. Kareivėliai ir forma, ir kvapu, ir visa kuo yra žmogiškesni nei futuristiniai robotai. Aš pati mieliau pykčiausi dėl žaislinio kareivėlio, o ne dėl transformerio.

Ginčas darėsi aštresnis, jei taip galima pavadinti tarp vaikų užsimezgusį kivirčą. Abu vaikai aršiai įrodinėjo nuosavybės teises į tą vienintelį, geriausiąjį žaislą. Ir kaip dažnai būna vaikų pasaulyje, ginčas virto balso demonstravimo varžybomis. Taisyklės, kaip supratau, labai paprastos. Pirmiausia vienas kuo garsiau surinka, kad žaislas jo. Tuo metu kitas berniukas pagarbiai tyli, o pirmajam nustojus rėkti paleidžia savo gerklę. Jų balsai darėsi vis garsesni ir šaižesni. Berniukai manė, kad tiesa to, kurio balsas garsesnis. Nuostabu tai, kad ir suaugusieji mano panašiai. Šiuo atveju – garsiau rėkiantis turėjo būti ir žaislo globėjas. Visai kaip paukščių pasaulyje. Laimi garsiausiai rėkiantys. Arba gražiausiai. Reikia pasidomėti, ar Homo sapiens ir paukščiai neturėjo bendro protėvio. Jei niekas tokios hipotezės neiškėlė, iškelčiau aš. O tiesa ta, kad to ryto rimtis buvo sudrumsta.

Tuo metu vaikų riksmo fone pradėjo atsidarinėti langai. Žmonės prie langų atėjo su pižamomis, delnais trindamiesi akis. Moterys ir vyrai kelias minutes patylėjo, gilindamiesi į ryto drumstėjų ginčo esmę, paskui įsidrąsinę dėl daugybės atidarytų langų ir rūsčių veidų juose ėmė atakuoti garsiausio balso varžybų dalyvius. Į dangų kilo grėsmingai sugniaužti kumščiai, kartojosi vienintelis klausimas: „Kur j(ūs)ų tėvai?“ Aš korektiškai tylėjau ir įdėmiai, gal ne taip korektiškai, kaip derėtų, stebėjau dramą, kurios kaltininkai buvo du maži vaikai.

Berniukai sumišę nutilo. Gal kaip tik tą akimirką suprato, kad tose nedidelėse degtukų dėžutėse, sudėtose viena ant kitos, su keliais langeliais, gyvena daugybė piktų ir neišsimiegojusių dėdžių ir tetų. Vaikai sutrikę vaikiškai apsikabino ir susigūžė smėlio dėžėje. Langų žmonės – labai jais didžiuojuosi – akimirką nutilo. Tada vėl pasipylė neišsimiegojusių lūpų kartybės kriokliai. Taip imk ir neleisk žmonėms šeštadienio rytą pamiegoti – pirmadienį autobusų stotelėje ims ir nudurs paslapčia peiliu atsikeršydamas!

Kurį laiką berniukų lūpos trūksmingai virpėjo, o tada abu pradėjo karštai raudoti. Kaimynų puolimas kiek apmalšo, bet nesiliovė. Vaikai išsigandę nustojo raudoti, dabar jau tik nedrąsiai kūkčiojo. Ir aš žinau, kodėl jie nurimo – vienas pagyvenęs dėdė pagrasino numesti berniukų pusėn didelę raudoną plytą. Toks grasinimas! Iš pasibjaurėjimo būčiau spjovusi tam vyrukui į fizionomiją, tačiau jo langas buvo pernelyg toli ir pernelyg aukštai. Jei būčiau angelas, būčiau nuskridusi ir spjovusi jam tiesiai į veidą, bet aš dar ne angelas. Dar ne. Ir skraidyti dar neišmokau. Berniukai, rodos, visai pamiršo vaido priežastį – žaislą, liūdnai gulintį, vienišą (dabar jau įsitikinau, nes susiradau žiūronus) transformerį.

Ir štai po kelių minučių paskubomis ateina išgelbėtojas – brolių tėvas, apsivilkęs pižama, įsispyręs į namines šlepetes. Murmančių kaimynų langai ėmė užsidarinėti, manasis liko atviras. Ir tada aš pamačiau vaizdą, dėl kurio kartais verta stebėti gyvenimą pro langą. Vaikai paleido vienas kitą iš glėbio ir puolė link tėčio, pasiruošę jį myluoti. Tėtis globėjiškai glostė vaikams galvas ir nieko nesakė. Vyresnysis, pirmasis sutramdęs ašaras, tarė:

– Bet žaislas vis dėlto mano.