Meškauskis su gulbių karoliais tvenkinyje

PETRAS RAKŠTIKAS

Rytas išbėrė į tvenkinį gulbių karolius, įsmeigė apverstą liepą, namą, Meškauskį, plūdę ir laukia, kol ši pasiners. Aukšlių būrelis Meškauskio namo lange šalia liepos atidžiai seka tarpduryje galvas iškišusius ešerius. Seka juos ir Meškauskis su meškere rankose, žemyn galva pavaizduotas atspindyje ant vandens. Debesį nuo jo galvos liepos šakos bando nukrapštyti, bet Meškauskis ranka jį vis pasitaiso ir vaiko priekabiaujančias uodų pateles. Meškauskienė su šypsena kepa blynus.

.

Tylos kalba

Pliaukšt, pliaukšt iš plakamo kilimo byra smėlis, kyla dulkės, iškrenta apglušusi kandis, skruzdė sugriebusi ją neša po įkaitusia tako plyta, plyta kaukšteli, paliesta aukštakulnio, kaukšt nesigirdi, nes umci, umci – BMW skustagalvis umci, pokšt vaikas šauna į dangų, paukštis debesis grėbdamas nyra į tylą, kurią pasivijęs pragręžia kažin kur aimanuojantis grąžtas, o po pauzės prikala penkiais smūgiais plaktukas. Vėl aimanuoja, vėl pokši, viską pina, blizgantis lanksto, kapoja, vynioja juodas, siūbuoja, raiko, ridena, plaka, plaiksto ant stogo, ištempia, nukerpa akimirkų rūbo siuvėjas varnėnas.

.

Musė rėmuose

Mazdos veidrodėlio rėmuose didelė musė užlipo ant penkiaaukščio, apdergė trečio aukšto balkone rūkančius vyrus ir moterį, nuseiliojo dvi laiptines, patrynė delniukais, piktai zyzdama išgąsdino gražuolę prie vairo ir skubiai pasišalino iš eismo įvykio vietos.

.

Skaičiuotė

Galvą pakreipęs šuo stebi ant šiukšlių konteinerio grietine išteptą katino snukį, pavydžiai skaičiuoja ligi penkių, ligi keturių, trijų, dviejų ir pritupia pailsėti. Gegutė pušyne skaičiuoja ilgiau. Strazdas ant žolyno mikliai kojas kiloja pagal skaičiuotės taktą vaikydamas žiogą. Dailiai surikiuotos šaligatvio trinkelės paeiliui tak, tak, tak pasisveikina su aukštakulniais. Palei taką butelyje ūbauja vėjas.

.

Paulius Gurtė žiūri į jūrą

Įkišusi galvą į vandenį gulbė rodo žvejui baltą užpakalį ir juodas kojas. Žvejys traukia tinklą. Keturiose akyse porelė su dviem poromis batų rankose už nugarų keturiomis kojomis knisa smėlį virš Antrojo pasaulinio karo bombos. Nežiūrėdamas žuviai į akis, žvejys kaukšteli jos galvą į valties bortą, gulbė pasuka galvą kaukšt pusėn ir akimirkai įsiamžina žuvies akyje. Šuniukas pasipiktinęs loja, pavargęs pakelia užpakalinę koją ir sušlapina akmenį, ant kurio juodu pasirašė Paulius Gurtė. Šlapia skruzdė skuba Pauliaus Gurtės pėdų kalnagūbriais, įlenda į rankinę, apuosto piniginę, pamaigo telefoną, niekas neatsako, lipa ant Gurtės bato, nuo bato į kelnes, randa minkštą vietą ir kanda. Paulius Gurtė susiraukęs žiūri į jūrą ir ilgai trina rausvą minkštimą. Skruzdės sielai neskauda.

.

Kiemo piešinys

Po pietų sukramtytos bulvės pasklido po skrandį ir pradėjo siųsti į smegenis ne vien daržininkui naudingas mintis. Rūbų džiovyklos vamzdžių konstrukcija, virvės, grindinio plytų siūlės, žolių brūkšniai į kiemo piešinį įpainiojo kuosą, kuri uoliai kerta, kapoja, kerta, kapoja prie kojų pririštą juodą šešėlį, kuris linguoja, linguoja ir sutrupa, mat danguje saulės išdegintą skylę vėjas užkišo vatos debesiu, į kurį skubiai lenda kirminas kuosos pilve.

.

Varpas rūke

Rūkas kyla nuo daugelį kilometrų besirangančios upės ir užgulęs Daugėlius pro atvirus langus lenda į dylančios tamsos sapną. Liūdnai bažnyčioje balambija varpas – prie turgaus vartų šurmulys daug didesnis nei prie šventoriaus.

.

Sekmadienis ketvirto aukšto lange

Šakų tinkle įšalęs sausio rytas. Medžio viršūnėje šluota prie namo mojuoja juoda figūrėlė. Varna nutupia ant šakos, karr, pakelia sparną, pridengia namą. Juoda figūrėlė mojuoja įnirtingiau. Kaarrr, varnai keturiasdešimt. Plius minus. Minus dvidešimt lauke, plius dvidešimt kambaryje. Kaar, figūrėlė su šluota pradingsta. Pšš vyras prie parduotuvės atsidaro skardinę alaus. Sekmadienio rytas kar, kar, kar neskubėdamas eina į turgų.

.

Kregždės

Juodai apsitaisiusios kregždės debesų koplyčiose oriai piešia magiškus ženklus. Sujungus jų skrydžių akimirkas į linijas galima įsivaizduoti, koks pripeizotas ir juodas taptų dangus. Per šimtą kregždės vasarojimo dienų šviesa pradingtų, o visa vasaros grožybė pasidarytų juoda kaip kregždės nugara.

Debesio mutacijos istorija

Galima pradėti istoriją nuo šuns, bet galima ir nuo katino, kuris užsimerkia, lokio kūnu pasisuka iš vakarų į rytus, tįstančia skruzdėdos nosimi uodžia iš sostinės sklindančius gardžius kvapus, kurie kelionėje virš šalies susimaišo su automobilių bezdalais, priverčia žvėrį nusičiaudėti, suriesti ilgą nosį į straublį, išskėsti dramblio ausis, lapnoti jomis, dramblio – debesio kūnu įsisprausti į upės vagą, srovės velkamas kūnas tįsta, virsta išpampusia ungurio dvėseliena, suplyšta į Italijos, Latvijos ir Čilės žemėlapių karpinius, karpinius vėjas vėl suklijuoja, perminko, nulipdo morką, balioną, porą kiaušinių, pučia į juos, pripučia erekcijos ištikto vyro lėlę, paplūdimyje užmeta jo šešėlį ant įraudusios nuogalės ir begėdiškai švilpdamas laksto aplink stebėdamas sekso sceną. Baltą debesio lopšį sparnais supa gandras, klykia vaikas lauke, varnų apkalbos juodos karksi per dangų. Bus lietaus.

.

Ratas

Vakaro kambaryje saulė ant sienos užtepė sidabro, ant stalo paliejo aukso, auksas lėtai, lėtai tirpsta, nuvarva ant grindų, susigeria į prieblandą, prieblanda cik cak, cik cak suka po kambarį ratą.

.

Vakaro kilimas

Pyksta kregždė ir kregždinas su vabaliukais snape, kad balkone rūkau, pyksta kaimynė, prasidariusi langą, zirzia už durų anūkas, bet ko čia pykti, kai tokį gražų vakaro kilimą cypdamos kregždės audžia, kuriame traška augančios žolės, vartosi pabudę vabalai, į haremus ropoja varlių eskadronai, skruzdžių armijos pliekiasi po žeme, tik varnėnas švilpauja meiliai.

.

Ženklas

Dangus raukėsi, vaipėsi, žiopčiojo, atrijo auksinių siūlų kukulį ir atsikrenkštęs taip garsiai spjovė, atsikrenkštė, spjovė, atsikrenkštė, spjovė, atsikrenkštė ir apsiseilėjo ant Daugėlių, kad visi miegaliai punktualiai vienu metu pabudę šoko raminti suklikusių vaikų ir mašinų. Nieko nepadarysi – sapnai sugadinti, automobiliai saugūs, mat sargūs, užfiksuotas tik vienas infarktas. Galima užsimauti glaudes ir pradėti maudymosi sezoną.

.

Luna (rus.) – ne mėnulis

Luna turi ilgą juodą barzdą, kuri artimai susijusi su žandikauliu, žandikaulis su dantimis, dantys saugo liežuvį, šeimininkę, skaistybę ir aplinką, Luna turi ilgus ūsus, ilgus antakius, trumpą uodegą, trumpus nagus, ant šviesaus smėlio atrodo kaip juodas kupstas, kuriame juda stačios ausys, kyšo rausvas liežuvis, Luna kosi, kasosi, kasa duobę ir atsigula į ją, kai lauke karšta, mat yra protinga, kilmingo kraujo ir gali tai paliudyti dokumentu, kurį saugo visiškai saugi jos maitintoja.