Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Birželio 26, ketvirtadienis

Iš mažųjų džiaugsmų

O kitados, t. y. andai, būtų didelis džiaugsmas. Iš Liublianos atėjo į slovėnų k. versta lietuvių poezijos ir poetinės prozos knyga. Ten esu ir aš pats.
Jaunystėje visi džiaugiamės, jeigu kas nors kur nors mus išverčia. Ir pasipūtimo dar…
Atsiminiau, kad vieną slovėnų poetą esu vertęs. Akis iš karto nutvėrė ir knygą iš lentynėlės.
Šalia žodžio „slovėnų“ pridurta „serbų“ (su brūkšneliu). Neišmokau tos kalbos. Vertėjas Stasys Sabonis buvo padaręs pažodinį.
Lietuvių knyga vadinasi „Artuma“. Gal ką reiškia ir slovėniškai, neturiu ko paklausti.
Kažkuriais metais buvau kviečiamas ir į „Vilenicos“ poezijos festivalį, garsų pasaulyje. Ne vienas ten yra buvęs. Ir iš lietuvių, ir iš latvių. Man – nedaug šansų. Ko nemačiau, negirdėjau, to ir nereikės.
Dieną, po lietaus mane pradžiugino ilgas, suvytas kelių spalvų… siūlas, besivejąs kelio pakraščiu. Tarsi gyvas būtų („Rado Onelė siūlą…“, M. M.).
Kodėl turėčiau juo nesidžiaugti. Gyvenimo pasakos siūlas. Nutrauktas, traukomas, o vejasi, žiba vandenyje.

Birželio 27, penktadienis

Trys minutės džiaugsmo

Regis, tiek dabar trunka jausmas, maža palaima, pamačius savo kūrybos ar vertimų puslapį. Pagaliau! Šiandien taip netyčia aptikau „Š. A.“ Šekspyro sonetų vertimus. Dvylika sonetų… O kiek triūso? Ir tik tiek džiaugsmo?
Ir jums kada nors taip bus.
Naktį priepuolis. Širdis.
Vaizdinys: išdužo visa stiklinė siena. Keturi vyrai neša per bulvieną didžiulį stiklą. Bulvės jau nukastos, pieva, arklys tolumoj. Rudenis rausvis, rausvuma.
Aktorius iš Kauno, smagus žmogus – Ramūnas Šimukauskas – per karščius atvažiavo visų tų sonetų. Nori išleisti, kaip dabar sakoma, diską.
17 val. turiu būti pas gydytoją. Karščiai pjauna visas širdeles. Nepavydėkite tiems, kurie ilgai gyvena. Jie daugiau ir kenčia.
Neišsprendžiamas paradoksas.

Birželio 28, šeštadienis

Dar apie žmones

Prisimenu neilgą draugystę su Steponu Eitminavičiumi. Kuriant Lietuvos bajorų karališkąją (!) sąjungą, rašant daugybę raštų.
Jis kildino save (savo giminę) iš LDK etmonų. Buvo studijavęs fiziką, vyresniosios kartos žmonės pažinojo jį kaip literatą, mėgusį pasėdėti anuometinėje „Neringoje“. Užrašau todėl, kad jau kartą rašiau apie jo… mirtį.
Kelios dienos prieš tai skambino, sakėsi turįs sodybą netoli Vilniaus, jodinėjąs kas rytą. Kalbino kurti Bajorų… partiją. Aš pasiskundžiau sveikata, jis iš karto pyktelėjo ir ėmė mane „ūdyti“. Po savaitės perskaičiau nekrologą apie jo mirtį. Pasidarė lyg ir nesmagu.
Praėjo kiek laiko ir spaudoje išniro kitas Stepas Eitminavičius, novelistas. Pamaniau: ar Steponas gyvas?
Dabar žinau, kad čia tik vardų ir pavardžių sutapimas. Tegul gyvasis neužpyksta. O gal giminaitis? Aš atsimenu aną, daugelio jau primirštą Steponą. Kuklų žmogų, netikėtai mirties užkluptą.
Lyg būčiau kuo kaltas. Gal per griežtai kalbėjau? Jis tada gyrėsi savo sveikata ir sumanymais.

Baisieji SMS

Moteris:
– Vežu į banką pinigus rankinėj. 11 tūkstančių…
Vyras:
– Kur uždirbai?

Moteris:
– Turčiams vežimėliuose… Rankomis. Pavydi?
Vyras:
– Ne.
Moteris:
– Kodėl?
Vyras:
– Matai, rankos padangoms tąsyti, o toji vieta – dūšiai. Ta vieta tiek neuždirbsi. Jautrus instrumentas, ne tam padarytas.

Iš dvieilių

Kiekvienas savo musę gaudo,
Tik man nereikia anei šiaudo.

(Taip parašysiu – iš naujo – visą D. Pošką…)

Birželio 29, sekmadienis

Sielos ramybė

Kas per daiktas? Atsimenu, apie 1968–1969 m. taip aiškiai žinojau (prisiskaitęs vedantos!) ir kitus mokiau… Dabar nė kukšt. Šiandien pakeliui į Tverečiaus turgelį trumpam buvo užėjus… Ir vėl.
– Ramybės jums ir jūsų namams!
Tas palinkėjimas būdavo paprastesnis, be sielos „segmento“.
Paprasčiausios – ir tos žmogus ilgisi.
Gal nuodėmių neturėjimas, švari sąžinė ją suteikia… Kai nusimeti vieną šešėlį.
Norėjau parašyti – nusirengi vieną šešėlį…

Birželio 30, pirmadienis

Tinklalapių karas

Pirmą sykį apie tai išgirdau, rodos, pernai. Kai buvo atakuojama visos Estijos internetinė sistema.
Šiandien radijas nenutyla: per savaitgalį išvesta „iš rikiuotės“ gal 300 įmonių tinklalapių. Atminties duomenų.
Tai galima padaryti anonimiškai, per kompiuterius, vadinamus zombiais. Pavyzdžiui, karas vyksta iš Rusijos, o zombiai – tarpiniai bombarduotojai – Vokietijoje ar Irake…
Beje, tokie karai populiarūs net tarp mokinukų. Viena grupė susitaria ir puola kitą… Tai, žinoma, vaikiškų karų pavyzdys, bet rimtieji tinklalapių karai vyksta dėl politinių priežasčių, dėl dešimties tikslų…
Didžiulis simuliacijų laukas. Estijoje kuriama NATO bazė, iš kur neva bus galima „gintis“. Mano galva, per tą laiką tų karų taktika pasikeis.
P. S. Ką šiuo atveju veiktų karo genijus iš XIX a. pradžios Napoleonas Bonapartas? Griebtųsi už galvos?
– Kur mano kavalerija?!
Tuštumos atgijimas, metaforos, balsai iš vakuumo:
– Sistemos pradeda kraujuoti!

Visuotinė kontrolė

Yra žmonių, kurie nesąmoningai linkę kontroliuoti kitus. Pagal Orwellą tai būtų lyg ir „lygesni“ (visi žmonės lygūs, bet kai kurie lygesni…).
Tai andainykščio buitinio, kasdienio fašizmo atgamintojai? Ne, jie mano, kad viskas normalu, tai turi būti, nieko čia baisaus…
Ir vėl jau esam avys, paklusniai varomos į skerdyklą… Aš irgi – avis.
Oro uostai, traukiniai, psichiatrinės… Kraujo tyrimai, troleibusas, dantistė. Namai, telefonas, laiptinė… Visur siaubinga kontrolė.

Burtų kebekliai

– Ar galima pririšti prie savęs vyrą?
– Taip.
– Kuo?
– Labai stipria kmynų arbata…
– Ir viskas?
– Ne. Dar reikia čebatėlio žiedų (retas senovinis augalas, darželinis).
– Ir viskas? Taip paprasta?
– Ne. Yra vienas keblumas. Reikia pagauti jauną šešką ir iš jo uodegos iškirpti kuokštelį šerių…
(Pagauk, jei gudrus! Iškirpk, jei gudrus…)
Čia pasakoja tikra ragana – iš Kriaunų, Strazdelio gimtinės.

Apie žmogiškąją regą

Mes galime matyti tik tai, ką šviesa paliečia. Pačios šviesos nei matyti, nei nutapyti negalim. Tai, kas yra mūsų regos pasaulyje, turi formas, linijas, kontūrus, apribus, apybraižas…
Kas yra – žiūrėjimas pro langą?
Žiūrėdami pro savo buto (namų) langą, mes regime tai, kas mums leista įžiūrėti pro Šviesos langą?
Šviesa, kuri tamsoje. Nakties šviesa, dienos šviesa. Lietuviška šviesa, prancūziška šviesa… Kiek daug šviesos rūšių.
Šviesa ir apšvietimas. Apie šviesą galime kalbėti matydami jos apšviestą kraštovaizdį, dangovaizdį…
Kas yra… dievavaizdžiai?
Akis ir jos paslaptys.
Gamta tėra… chaosas. XVII a. nutapyta 15 milijonų peizažų (regis, vien Olandijoje). Norint tapyti gamtą reikia remtis jau esančiais pavyzdžiais.
Šviesos mitus sukuria tapyba. Olandija – amžinojo perlo žemė. Kraštas iš vandens ir oro… Iš vandens kylanti migla viską apgaubia pilku šydu, saulė suteikia jam sidabro blizgesį.
O mes?
Yra dailininkų, kurie mato „ne savo šviesą“. A. Gudaitis tikriausiai tapė prancūzišką šviesą, V. Vizgirda – vokišką (vienu laikotarpiu). Ar M. K. Čiurlionis užčiuopė lietuvišką šviesą? Tikriausiai.
Jeigu kalbama apie kurio krašto žemės sandarą, tai kodėl negalima kalbėti apie to krašto dangaus sandarą?
Protas yra dvasia, kuri suteikia formą regimai šviesai?
Šviesu, saulėta, drėgna, debesuota… Metų laikai, pasikeičiantys per dieną.
Debesų reikšmė, vandenų reikšmė, srovių, šilumos ir šalčio reikšmės.
Ryškumo kitėjimas ir malonumas akiai, kūnui bei sielai, širdžiai.
Dangaus blyškis bei sodrumas. Į pietus ji blyškesnė, visur kitokia ir nuolat kintanti. Viena yra lygumų šviesa, kita – kalnų.
Šviesos keblumas – mūsų akys jau ne tokios, kaip kad buvo žmonių XV ar XVII a.

Ennio Morricone Vilniuje

Jam dabar 80 metų, yra sukūręs puspenkto šimto vadinamųjų garso takelių. Rytoj diriguos savo paties muzikai. Labai guviu balsu:
– Suskaičiavau arti 500 savo kūrinių. Taip, tai daug. Tiems, kurie sako, kad labai daug dirbu, atsakau: „Esu tik bedarbis, palyginti su Mozartu.“

Liepos 1, antradienis

Pamėgdžiojimų keistenybės

Tai, ką mes vadinome pamėgdžiojimų, variacijų logika, yra gana keistas daiktas. Turiu omeny tai, kad niekad žmogus nežino, kur ir kas jį pamėgdžios… Antai K. Antanėlis neslėpė, kad jo muzikos modelio ieškotina Webberio roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ (V. Ganelinas tik „turėdavo omeny“).
Dvidešimt metų (ar 30?) po to, kai pasirodė „Meilė ir mirtis Veronoj“, buvo beveik tyla. Ji buvo ignoruojama. Užteko kelių naujų „atgaivinimų“ po to („Siemens“ arenoj), kai visi „populiarintojai“ išnaudojo šios operos melodijų galimybes, išsėmė gyvastį… Matj tvoju, kur mes buvome!

Juokas

Taip juokiasi tik vyrai, kada nori verkti. Taip esu juokęsis vienos mirties atveju.
Verksmas, sumišęs su grauduliu, siaubu, apgailėjimais, prakeiksmais ir neviltimi.
Viskas yra taip, ir aš nieko negalėjau padaryti.