Tarp dokumentinės prozos ir poezijos

JURGA ŽĄSINAITĖ

Rimantas Vanagas. Peslių akademija. Regėjimai, išpažintys, versijos. V.: Petro ofsetas, 2011. 348 p.

Per paskutinį liepos savaitgalį vykusią Anykščių miesto šventę „Mūsų laiką skaičiuoja Šventoji“ buvo pristatyta poeto, prozininko, publicisto Rimanto Vanago penktoji jo sumanyto „Sielių“ ciklo regėjimų, išpažinčių, versijų knyga „Peslių akademija“. Ne vieną kūrinį skyręs mylimiems Anykščiams, naujausiu veikalu rašytojas prakalbo apie seną, beveik išnykusį Peslių kaimą, kaip ir tie patys Anykščiai pulsuojantį srovingosios Šventosios ritmu, apie paties „Peslių akademijos“ autoriaus gimtąjį lizdą, kuriame, anot jo, ir „šiandien tebežioruoja meilės ir neapykantos, siaubo ir vaikiškos laimės atšvaitai…“

Dvylikos skyrių knyga stebina tematine aprėptimi, daugiabalsiu kalbėjimu, skirtingų žanrų variacijomis. Pats R. Vanagas viename interviu išsitarė sąmoningai kuriantis tekstą, turintį publicistikos, poezijos, esė, beletristikos elementų, – šitokiu būdu jis suteikia informacijai gyvumo ir išbando vis kitus „įnagius“. „Peslių akademija“ mažai ką turi bendra su sausa dokumentika – net gausūs, be abejonės, ilgą laiką rinkti šaltiniai, įvairūs atsiminimai, liudijimai neatlieka vien referuojančios, atpasakojančios funkcijos, būdingos tradicinei dokumentikai, bet kuria itin pagavų, daugiabriaunį siužetą, rėžiantį gilius pjūvius atminties, savimonės, tapatybės lauke. Modeliuojamos skirtingos sąsajos su plačiais, turtingais Lietuvos istorijos, kultūros kontekstais. Štai Zavišiškių dvaro savininko Kazimiero Moigio mintimis susisiekiama su Simonu Daukantu, Kazimierą paakinusiu užrašinėti apylinkės dainas, čia prisimenamas ir žymus lietuvių kalbininkas, filosofas, dvasininkas Pilypas Ruigys, savo žodyno priede paskelbęs tris lietuvių liaudies dainas, išverstas į vokiečių kalbą, – jas netikėtai pastebėjo ir deramai įvertino kone žymiausias Apšvietos amžiaus vokiečių literatūros kūrėjas Gottholdas Ephraimas Lessingas. Tuo kuriamas pasakojimas ir yra patrauklus, intriguojantis, kad jame lokalūs, atskiri praeities fragmentai siejami su bendra laikotarpio situacija, per konkrečius faktus nušviečiami platesni pažinimo laukai. Kita vertus, nepažįstant mažos detalės viso reiškinio pažinimas beveik visada yra sausas ir negyvas. Tų „mažųjų detalių“ R. Vanago knygoje apstu: tai ir sukrečiantys epizodai apie Kazimiero Moigio dukrytės mirtį bei balsingiausios apylinkės giesmininkės Kristutės išėjimą anapusybėn, taip pat ir Simono Daukanto dramatiška istorija bei veikliojo kunigo Kondrato Liogės gyvenimo raibuliai, jo išskirtinis domėjimasis Peslių praeitimi, išgirdus legendą apie čia kadaise klestėjusį garsųjį Daikslio miestą. Kiekvienas praeities faktas atsiveria iškart į amžinybę. Regis, net ir laiko ribos „Peslių akademijoje“ tampa gana reliatyvios, raibuliuojančios lyg tas Šventosios vanduo XVII, XVIII, XIX, XX a., galiausiai mūsų amžiaus senkančiuose telkiniuose. Ir ne objektyviosios tiesos pasakotojas ten ieško, bet galimybės susitapatinti su kitų, jam itin brangių žmonių laiku, susitapatinti taip, kad tas laikas imtų priklausyti jam pačiam. Pastangos pasiteisina, nes pasitelkiamas ne kritiškasis racionalizmas, o vaizduotė, nes, sukaupus visas kūrybines išgales ir nepaneigus pasąmonės, patikima ir kiti įtikinami, kad tikrovė be vizijų, pasakų, sunkiai paaiškinamų anomalijų neegzistuoja. Šitai įsisąmoninus, įmanu kalbėti apie mus supančias, mūsų mintims, jausmams ir net veiksmams įtaką darančios sakralias erdves, tokias, kuriose tvyro retai nūdienos žmogaus patiriama dieviška ramybė, kur ištirpsta bet koks nuovargis, sunkios mintys. Būtent tokie yra Pesliai – išties mistinė, kartais, atrodytų, daugiau dvasinė nei fizinė vieta, keistu būdu net tau, ten nebuvusiam, kelianti nostalgiją, vedanti į tavo paties gimtąsias vietas, budinanti praeities palėpėse snaudžiančius prisiminimus, atplukdanti tavąjį praeities laiką srovingais ir ramiais Anykščių krašto upių, ežerų vandenimis. Ir čia jau dera prabilti apie išskirtinį knygos universalumą, apie autoriaus gebėjimą ne tik papasakoti, bet ir skaitantįjį užklausti, nebūtinai tiesiogiai, dažniau sukuriant tam tikras aliuzijas, ne visad patogiai įpareigojant. Tų klausimų paakintas imi mąstyti apie pačią praeitį, ateinančią net jos neieškant, sutinkamą tuomet, kai esi tam pasiruošęs – ne tik subrendęs, suaugęs, bet ir spėjęs pasenti. Kitaip tariant, praeitis žmogų ištinka pačiu tinkamiausiu momentu. Tai liudija ir knygos autorius, prisipažindamas: „Visada norėjau papasakoti apie Peslius, bet… vis trūko laiko! O gal – pasitikėjimo, nes neįsivaizdavau, kaip įmanu dorai nupiešti praeitį, pačiam joje dorai nieko nemačius, negirdėjus. Pavydėjau lakios vaizduotės kūrėjams, ypač fantastams, turintiems gudrų išradimą – laiko mašiną. Ir dabar daug duočiau, kad nors keliom minutėm atsidurčiau Pesliuose prieš du ar tris šimtus metų…“

Sukirba sena, įmantresnių įžvalgų nustumta mintis: jeigu svarbu pažinti savo šalies didžią praeitį, tai lygiai taip pat svarbu (ir turbūt dar net svarbiau) pažinti savo miesto, kaimo, giminės būtąjį laiką. Toji paribių praeitis ir kloja pagrindą „didžiajam istorijos pasakojimui“ apie savo kraštą, tautą, apskritai žmogų. Juk žmogų ir pažįstame, tik pažinę jo praeitį. Matyt, ne veltui išgirdę nežinomo asmens vardą intuityviai klausiame: iš kur jis kilęs, kas jo tėvai? Šitoks nesąmoningas smalsumas byloja apie mums rūpimus, giluminius, pačios prigimties lemtus dalykus.

„Peslių akademijoje“ žmogus, jo praeitis, lemtis neatsiejami nuo bendro gyvenimo konteksto – sukilimų, karų, tremčių. Tiek atskiro asmens, tiek visos tautos patirti išgyvenimai knygoje suauga į darnų visetą. Tiesa, prie to žymia dalimi prisideda ir pats naratorius, ne tik nustatantis pasakojimo ribas, prasmių centrą, bet ir neretai prisiimantis vieno ar kito veikėjo vaidmenį – ne tik istoriją pasakojantis, bet ir pats joje dalyvaujantis. Antai jis kalbasi su XIX a. gimusiu daktaru Tadu Anupru Moigiu, pasivadinęs korespondentu ima interviu iš lakūno Pauliaus Šaltenio ir dar priduria po to pokalbio niekada lakūno nebematęs, nes kitaip juk ir negalėjo būti, mat kalbėjosi 1938-ųjų rugpjūčio pabaigoje, o pats kalbintojas gimęs tik po dešimties metų.

Skaitant „Peslių akademiją“, sekant tų mažų – didžių žmonių autoriaus nužymėtomis pėdomis, noksta kita mintis: o kaipgi esti dabar, ar to patriotiškumo, solidarumo, pasitikėjimo Dievu ir, svarbiausia, žmogumi dar yra likę, kokie gi mes, lietuviai, atrodom kitataučių akyse? Toji mintis išbudina vieną ne itin linksmą prisiminimą. Prieš kelerius metus į rankas pakliuvo keista knyga iškalbingu pavadinimu „Susitikimas su velniu“. Nustebino, kad tai buvo čečėno, pabėgusio nuo rusų tvarkdarių ir kurį laiką gyvenusio Lietuvoje, atsiminimai. Bevartant tą knygą, dėmesį patraukė vienas kreipinys į lietuvių tautą: „Jūsų tauta graži: simpatingi, švarūs ir tvarkingi žmonės. Ypač gražios moterys. Lieknos ir šviesios, malonios veido spalvos. Tačiau jos paleistuvauja, mažai gimdo vaikų. Jūs patys nebranginate savo kalbos. Negerbiate vyresniųjų, tėvų. Piktnaudžiaujate alkoholiu, rūkalais, narkotikais. Jūs negerbiate savo religijos, negerbiate savo praeities, ir baisiausia – nesuvokiate, kad jūs nykstate.“ Tai – neilgą laiką Lietuvoje gyvenusio svetimšalio pastebėjimai, žinia, kito kultūrinio, tautinio identiteto, kitos konfesijos. Savotišku atsaku į pacituotus kitataučio teiginius galėtų tapti vieno „Peslių akademijos“ auklėtinio, jau minėto Tado Anupro Moigio, žodžiai: „Kaip visa tai niekingai menka ir laikina – mados, titulai, imperijos, pinigai. Tėvynė – štai, kas amžina! Švenčiausias idealas, altorius! Kaipgi tu, žmogau, gali išsižadėti arba neginti to, kas tave pagimdė, išpenėjo, kur kiekvienam žingsny – tavo protėvių takai ir balsai? Kur kiekvienoj paukščio gūžtoj, kiekvienam urvely – nuo vaikystės girdėtos giesmės ir pasakos?..“ Tikiu, kad panašios mintys, žinoma, galbūt kiek kitokiais žodžiais sudėtos, ne vienam šią recenziją skaitančiam jau yra girdėtos, tik ar šviesiomis, nuo skepsio, nepasitenkinimo, pašaipų išgrynintomis gaidomis jos skambėjo? Juk šiandien ne vienam jaunesnės, o neretai ir vyresnės kartos atstovui kalbos apie tėvynę, jos meilę, tautą, lietuvybę prilygsta pigios butaforijos statymui ir dažnai rėžia ironijos šypsnį lūpose. Postmodernių vėjų perpūsta mūsų sąmonė yra pasigavusi itin gają bacilą, atsparią kelis šimtmečius kurtoms ir tikrintoms tradicinėms vertybėms. Maga surasti atsakymą ir į tai – kodėl, tarkime, didžiųjų represijų metais tos vertybės lietuvių tautą telkė, padėjo jai išlikti, išsaugoti tapatumą? Išeitų, kad šiandienos gyvensenos minkštasis scenarijus yra pavojingesnis už represyvų spaudimą, kadaise skatinusį sutelktumą, pasipriešinimą, tautinio identiteto stiprėjimą.

R. Vanago knyga verčia daug ką apmąstyti, atsisakyti pasenusių nuostatų, „savaime aiškių“ tiesų. Prie tokios knygos dera prieiti tik susikūrus itin pozityvių lūkesčių horizontą, kad įstengtum su skaitomu tekstu užmegzti prasmingą dialogą, kad pajėgtum suvokti ne tik praeities, istorijos, bet ir laiko esmę. Vieno iškiliausių lietuvių filosofų Antano Maceinos žodžiais tariant, „ne tiek žmogus gyvena laike, kiek laikas gyvena žmoguje kaip jo egzistavimo forma, nors ir skausminga“. Beje, dera atkreipti dėmesį ir į tai, kad jokio negatyvaus patoso, kaltinimų, kartais prasprūstančių į gana vešlų mūsų memuaristikos lauką, „Peslių akademijoje“ nerasime. Galbūt to išvengti padeda jau minėti įvairiopi kalbėsenos registrai, dažniau nulemti šmaikštaus humoro, o ne beprasmės graužaties ar bet kokį kūrybiškumą naikinančio pykčio. Gyvenimui autoriaus prikelta praeitis asmenybę stiprina, o ne slopina.

Pasiryžimą, labai atsakingai suvoktą drąsą (tai patvirtintų autoriaus ištaros: „Gera pasakyt: rašyk knygą apie savo kaimą. Apie bet kokį kitą – prašom, prikasei geldą žvyro, ir sijok per sietą, atrinkinėk aukso smilteles, ogi čia! Čia tas pat, kas traukyti savo gyslas…“) papasakoti gimtųjų Peslių istoriją lemia didžiulė meilė savo gyvenimo akademijai, noras atgaivinti ir darsyk prikelti – jau, matyt, tikrai „amžinai gyvatai“ – savo kraštiečius. Argi gali abejoti besitęsiančiu dievdirbio Petro Blažio, rašytojo senelio, gyvenimu, kaip ir kadais, jis sėdi „nuogas plikas ant nuogo pliko Šventosios kranto“, o savo anūkui, vis negalinčiam surasti senolio nuotraukos, atsispindi vandeny, ir dar jaunesnis už jį patį. Regis, tebegyvena ir buvęs Peslių malūno savininkas Kazimieras Rimkus, iš Amerikos parkakęs, ir Lietuvos vardą garsinęs lakūnas Paulius Šaltenis, ir gydytojas Petras Janulis, taip pat ir prelatas Stanislovas Kiškis, ir jo akimis matomi Dievo ženklai. Ne mažiau gyvi ir „varpas Adomas“ ar „peslys metraštininkas“, dar ir kitos keistenybės. Ir išties dėl tos gyvasties, dėl tų visų keistumų abejonių nekyla, nes pamokytas paties „Peslių akademijos“ autoriaus imi savęs ir paklausi: „Ar įmanoma giliau suvokti, pažinti praeitį, pasikliaunant vien protu, nuogais faktais ir logika?..“

Skaitydamas knygoje išklotus pasakojimus junti, kad parašytas tekstas, jo erdvė tampa tarsi skaidresni už patį gyvenimą, jo išmėtytus sujauktus fragmentus, istorijos akivaruose nuskendusius nutikimus, neretai chaotiškus, praradusius bet kokį priežastinį ryšį. Kuriamas pasakojimas tarytum padeda ištrūkti iš laiko pančių, iš savotiško inertiškumo į visai kitą plotmę, nesusijusią su laiko jungu, visiškai neistorišką, sakytume, sakralią. Tai paliudytų gal ne visai iš Peslių, bet tikrai iš Anykščių krašto akademijos išėję ir sykiu su pesliečiais, neišskiriant, žinoma, ir knygos autoriaus, šventais pašventupiais vis tebeklajojantys Antanas Baranauskas, Antanas Vienuolis, kažkur aukštai padangėj vieno žymiausių Lietuvos lakūnų Juozo Namiko lėktuvu skraidinamas Juozas Tumas-Vaižgantas. Visi jie čia draugėj, susikalba vieni su kitais per tuščius laiko tarpus, ir jų pokalbiams netrukdo nei pažiūrų, nei santvarkų, nei ideologijų, nei gyvenimo principų kaita. Juk ir vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche iškilias istorijos asmenybes įsivaizdavo tarsi gyvenančias viename laike – genialių žmonių respublikoje.

Na ir pabaigoje apie tiesiogiai neišsakytą, tačiau numanomą knygos imperatyvą – priedermę atrasti savąją akademiją, tegul ir pilną nepaaiškinamų anomalijų, bauginančios mistikos, gluminančios ezoterikos. Kad tos paieškos geriau eitųsi, patartina nuvažiuoti į Anykščių apylinkėse dūluojančius Peslius ir, įsiklausius į salvančios Šventosios bylą, sukalbėti „Peslių akademijos“ maldelę:

Sveika, Šventoji,
Malonės pilnoji,
Mes su tavimi
Vėtros genami,
Gruodo geliami!
Pro ašaras mėlis,
Tarp dantų smėlis
Mūsų gyvenimėlis.
Ale kaip gera
Rytą vakarą
Klausytis vandenio –
Kaip ulba ir kliokia,
Griežia ir marma,
Dūžta ir skalbia,
Akmenis kalbina,
Krūtinėje alma, –
Amen!