Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Donatas Švedas

Juozo Apučio, Tomo Venclovos, Juditos Vaičiūnaitės kurso lituanistas, literatas. Dabar jau pasiligojęs, vis primena, kad tai jam „šefas“ Januitis (anuometinis Radijo ir televizijos komiteto pirmininkas) įrašė papeikimą, kam 1971 m. leidęs S. Gedai skaityti per radiją poemą „Žalgiris“…
Su Judita jiedu eidavę į tą pačią kavinę „rašyti eilių“ – dabar „Auksinė grandinėlė“ Vilniaus g. Tada – eilinė „arklių girdykla“ su geležinėm kėdėm… Kavinė! Mėlynos zylės!
Kam kas leido, kam kiek buvo leidžiama. Tiems, kurie turėjo „raudonus bilietus“, tada buvo leidžiama apie Lietuvą vapalioti. Kiti baigė ligoninėse.
Šiandien sunku (o ir nėr reikalo) pasakoti.
– Papeikimą? Meluoji sveikas! Negali būt!
O vis dėlto buvo. Ramūs laikai, anot klasiko.
Pasaulis, kuriame nėra vietos garbei, pasmerktas išnykimui.

Birželio 7, šeštadienis

Dar apie haiku

Vyt. Dumčius, Klaipėdoj išleidęs haiku vertimų knygą, duoda pavyzdį ir „lietuviško haiku“…

Verkia duonelė, tinginio valgoma.

Natūralioji poetika, grubi, netašyta kalba. Pagal posakį: „Jei visą gyvenimą valgei lašinius, tai ir senatvėj pirštai taukuoti…“
Septyniolikto amžiaus japonų haiku naudojo daug necenzūrinių žodžių.
Kasdienybės vertimas į poeziją, širdies virptelėjimas ir t. t.

Apie Sąjūdžio „naudą“

Dabar gal jau nereikėtų kalbėti „aukštais žodžiais“. Buvo naudingų dalykų. Pavyzdžiui, 1988 metais, pirmą sykį per visą istoriją, Klaipėda galėjo užmegzti ryšį su Japonijos uostais. Ta proga Vyt. D. išvažiavo į Japoniją, kalba iš pradžių buvo jo „hobis“, o paskui – išmoko ir dabar jau vertėjas – klasikinės ir naujosios poezijos į lietuvių kalbą. Dėsto Klaipėdos universitete.
To negalėjo būti SSRS. Tie, kurie, pavyzdžiui, studijavo Maskvoje orientalistiką, vėliau liko darbuotis Rusijai…
Nepriklausoma valstybė, didelė ar maža, gali imtis nepriklausomų darbų.

Iš paradoksų pasaulio

Žmonės, susodinti į sunkvežimį, ilgvežimį. Važiuoja, šalta, jie apsisega paltus atvirkščiai, t. y. susisagsto iš nugaros…
Ilgvežimis apvirsta, žmonės išgriūva ir guli kniūbsti. Atbėga kaimo gydytojas, bando nustatyti diagnozę ir… atsukinėja žmonių galvas į „normalią“ pusę.

Liutauras D. apie studentus

– Jeigu pamatau, kad jie naudojasi „špargalkėmis“, sakau: įsivaizduokit, kad jums daro operaciją. Chirurgas atveria pilvą ir… nežino, ką daryt. Bėga ieškoti „špargalkės“.

Aktorius… iš prigimties

Dabar švenčia savo 60-metį. O pradėjo… mažiukas. Labai bijojo kalbėti. Prisipaišydavo lėlyčių (ant kartono ir kt.), pasidarydavo širmą. Iš už užuolaidos kalba liedavos… Nešiodavosi tą savo teatriuką portfely. Kad kas nenugvelbtų. Sykį klasės bernai iškrapštė ir l. išjuokė… Matai, žaidžia su lėlytėmis!
Nieko. Paskui J. Miltinis perlaužė ir jo nebylystę. Kalba kaip žirnius beria!

Mokytojų skriaudos

Jeigu „garsų“ žmogų paklausite apie jo mokytojus, visi paminės garsiuosius. Tylūs, ramūs, kasdienio triūso mokytojai visad pasmerkti nutylėjimui. Tokia jų dalia.

Eilutės, įrėžtos sienoje

Kam žydintys kaštonai, senamiestis ir gatvės,
Jei man širdis sustojo iš siaubo ir vienatvės?..

(Kas esi, grafičių rašytojau?)

Linksmieji sutuoktiniai

Vyras (beldžia į duris):
– Įleisk, pamečiau raktus…
Žmona:
– Pamestum ir pimpalą, jei nebūtų pritvirtintas.

Teisėtvarka – lietuviškai

Jeigu kur nors kas nors padarė nusikaltimą… Jeigu kur nors kas nors įskundė jus… Būsit tąsomas po teismus tol, kol surasite tikrąjį nusikaltėlį… Dirbti už visą teisėtvarką!

Birželio 10, antradienis

Iš natūralisto užrašų

Laukinės erškėtrožės pražysta birželio 8 d. Taip sako L. Klimka… Mano galva, jau prieš savaitę žydėjo! Tačiau graži jo pastaba, kaip skirtingose kultūrose kiekvienas medis ar krūmas gali virsti pasaulio medžiu. Pavyzdžiui, L. Rėzos užrašytose dainose per marių vidurį pražydęs „rožių krūmatis“.
P. R. kitados jį piešė (taip, kaip įsivaizdavo) vaik. kn. „Užmigę žirgeliai“…
Kodėl gi rožių krūmas negali būti gyvybės ar pasaulio medžiu?
Į daiktus žiūrima kaip į simbolius. Arba atvirkščiai.
Deja, iš simbolių sudėliotas pasaulis labai jau negyvas. Tuo požiūriu andai man gerų patarimų davė Ž. Mikšys.
Gyva, dinamiška jungtis yra (man) svarbiau negu kalbėjimas simboliais. Be to, simbolių kalba „atkabina“ nuo savistabos, nuo stebėjimo, pagavos ir kontempliavimo.
Realybė bėganti nuo ženklų… Iš simbolių…

Iš fotografijos istorijos

Stanislovas Žvirgždas sako, kad tada, kai fotografija tik atsirado, pasidaryti savo nuotrauką toli gražu ne visi galėjo sau leisti. Nuotrauka kainavo tiek, kiek, pavyzdžiui, valstietis uždirbo per metus.
Šiandien tas beveik nesuprantama. Kas nori, tas pyškina!

Surskis

– Atėjo tokia mergelė… Obuolmušiu veidu!

Iš naujalietuvių –

Kuo daugiau turi apsauginių, tuo greičiau ateis galas…
Ta liemenėlė sugrąžins jūsų užpakaliuko entuziazmą!

Birželio 11, trečiadienis

Apie poeziją

Jai apibūdinti tinka ir tokia tiesa: mūsų gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, posmelis iš erotinės moterų poezijos („Mano darželis“):

Kai rankos kaklą apsiviję,
tarp kojų, kur praskelta,
pamerk man rausvą pinaviją
į ąsotėlį baltą…

Savaime aišku, kad gyvenimo dalis yra… kalba. Šiuo atveju iš kalbos gimsta toksai posmelis. Kokiu būdu jį atidalinti nuo gyvenimo? Patį gyvenimą jis papildo!

Metodai tie patys

Sovietiniais metais visi rašytojai žinojo, kuriuose rajonuose jie „nepageidaujami“. Šiaurės Lietuvoje net pavardžių sąrašas buvo sudarytas!
Aš niekad, tiesą sakant, ir nesiveržiau. Šiemet sutikau porą kartų paskaityti, tačiau užteko, kad Virgis St. pakviestų mane į Kulautuvą – dainuojamosios poezijos vakarą, kai sulaukiau skambučio iš paties… Kauno.
– Čia skambina iš organizacinio komiteto… (Vos ne agitacijos ir propagandos!) Jūsų skaitymas atšaukiamas…
P. S. Tamtulis skaito, Virginijaus ir Liudoviko paramstomas!

Gydymas, medicina

– Jeigu jauną žmogų gydai, tai į jį investuoji, jeigu į pagyvenusį – netikusi investicija. Vis vien tokie žmonės… kopūstėja, – sako man Zenius.

Birželio 12, ketvirtadienis

Kas keista…

Tremties, kovų už nepriklausomybę minėjimai… Glėbesčiuojasi ir tie, kurie trėmė, ir tie, kuriuos trėmė. Valdžią turi ir tie, ir tie. Arba – jų vaikai.
Visuotinis susitaikymas? Kur tau?

Birželio 25, trečiadienis

Jau po Joninių

Poezijos žodžiai dažnai laikini, kaip ir viskas pasaulyje. Antai kas būtų supratę „nemobiliųjų eroje“ tokias eilutes, kurios skamba iš panelės lūpų:

Nesiųsk man daugiau SMS,
aš noriu išgirst gyvą balsą…

O juk ir turinio esama, ir tikra viskas, išgyventa, kaip sakydavo senieji…

Kazė Zimblytė

Maždaug Vinco Kisarausko kartos, mirusi dailininkė. Sovietmečiu nepripažinta, nes viską „darė“ kaip ir Vincas – kitaip… Matydavau ją Palangos pajūryje. Eidavo palei vandenis pasilenkusi. Čiupt ką nors ir velka… Iš tų atliekų darydavo savo koliažus ir asambliažus. Atsimenu vieną – iš anuomet neįprastai rožinės, rusvos, gelsvos virvės, teisingiau – virvių.
Tik šiandien sužinojau, kad buvo surengusi parodą pavadinimu „Nostalgija auksinių angelo sparnų“.
Geriau nepasakysi. Lietuviškas „ilgesys“ ar kitokia žodžių tvarka būtų pernelyg romantiška, pakylėta, įprasta.
Viskas iš to, ką išmeta jūra… Grybšt ir tavo rankose!
Kazė draugavo su skulptore Veronika Vildžiūnaite, kuri išleidusi bent dvi poezijos knygas. Skulptūras iškirsdavo iš medžio, nedidelė, petinga. Kaip suomė… Pirmąją jos knygą „Ugniavietė“ (1971) yra ne vienas pagyręs. Dabar jeigu ko paklaustumėte: „Ar gyva?“ – vargu bau atsakytų.
Kokie skirtingi žmonių (ir menininkų…) likimai…

Menininkų mokslai

Vienas medžio drožėjas, jau iš dabartinių, kilus kalbai apie tai, ko galima išmokti, priminė močiutės iš Guodelių žodžius, kuriuos mėgęs kartoti a. a. Stanislovas Riauba:
– Jeigu vaikis, vaikiu būdamas, šaukštą išdrožė, tai gali būt, kad užaugęs anas pastatys bažnyčią…

Birželio 26, ketvirtadienis

Linksmieji paminėjimai

Neatsimenu tokių „literatūrinių“ sapnų. Neva prie stoties, Sodų, Gėlių gatvėse, būsimam Jurgos skverely. Linksma publika. Daug mirusių – Paulius Š., Vytautas Kernagis… Iš gyvų – tik aš ir Benas J. Visi linksminasi, maukia punšą su tuteišais bei čigonais… Tikriausiai reiškia paskalas, nesąmones, chaosą. Nieko tikro. Bjaurystes kažkokias, ligas.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.