Menas priklauso turtingai liaudžiai
JŪRATĖ VISOCKAITĖ
Pasisekė pažiūrėti Evaldo Janso dokumentinį filmą apie kalinių kūrybą „Laisvė kurti“ (2011). O prisėdau jį žiūrėti tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje ARTVILNIUS ’11 (liepos 13–17 d.), tuščioje viršutinėje peržiūrų salėje. Apatinėse „Litexpo“ rūmų pertvarose karaliavo dailės galerijos.
Videomenininką Jansą, romantišką chuliganą (arba atvirkščiai), geros valandos filme tie kaliniai paguldo ant menčių. Užvaldo jo dėmesį, ir mūsų pripažintas tabu laužytojas, „kasdienybės artikuliuotojas“ užmiršta egoistinį save sociume, tampa tiesiog to sociumo dėkingu transliuotoju, tradiciniu dokumentalistu.
Įvairių įkalinimo įstaigų nuteistieji, norėdami „užmušti laiką“, ima drožinėti, tapyti, rašyti – demokratėjanti kalėjimų administracija naujus auklėjimo projektus priversta palaikyti, ir štai prieš mūsų akis kukliai skleidžiasi medžio ornamentai ir rozetės, į penalą atsargiai įguldoma rožė tobulai išpjaustytais žiedlapiais… Vienintelis, bet didelis priekaištas į kalinių kūrėjų nesibaigiančias kalbas įsitraukusiam režisieriui – per mažai tų rožių! Profesionalus dailininkas Jansas, matyt, pasidrovėjo atviru stambiu planu rodyti naiviąją kūrybą, gal ir ne brangiais aliejiniais dažais, o tik akvarele ar šratinuku išlietus jausmus ir dramas. Ir be reikalo, kiek žinau, pasaulinė dailės praktika turi netgi atskirą zoną – kalinių kūrybą.
Naglis Rytis Baltušnikas. Give me. Take it. 2004. Galerija "Meno niša"
Susiedama „Laisvę kurti“ su mugės centrinėse salėse klestinčiais galerininkais, drįstu visai nejuokaudama pasigailėti, kad kokia nors kalinių meno galerija „Lukiškės“ dar nesusirado savo visagalio vadybininko (-ės). Tai neprofesionalų menas? Žinom, kad ribos tarp mėgėjų ir „profų“ vis labiau trinasi. Be to, šioje mugėje vis dėlto pristatomi ir naivioji E. Kniūkštaitė (Eglės galerija, Kaunas), ir rašaliniai V. Dolgovo kūriniai („Taigart“ galerija, Tomskas), ir dar šis bei tas iš egzotiško menų paribio. Gaila, kad į mugės kontekstą nepateko Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos revoliucingieji dar nemenininkų darbai.
Laisvė kurti ir laisvė gyventi profesionalų meną išvarė iš proto ir iš visokiausių moralinių, žanrinių ar techninio atlikimo ribų. Dailė paskui literatūrą ir muziką grėsmingai (o gal ir ne) artėja prie „menas priklauso liaudžiai“ sluoksnių. Kine, jei pastebėjote, slenkant filmo titrams, prodiuserio vardas jau aplenkė režisieriaus. Taigi ir čia, dailėje, kur buvę, kur nebuvę, prisistatė paslaugūs meno srautų reguliuotojai galerininkai.
Lankytojas, vartydamas gražiai išleistą (sudarė D. Stomienė) mugės katalogą, pamažu supras, kad svarbiausias asmuo dailės gyvenime dabar yra galerijos direktorius ar savininkas (Lietuvoje didžioji jų dauguma – moterys). Kodėl gi ne? Turbūt visur taip. Bet gal meniško, ant gero popieriaus išleisto katalogo esmė nuskaidrėtų, jei šalia eksponuojamų darbų reprodukcijų būtų paskelbtos kainos? Tikėkimės, kad kitais metais katalogas bus trigubai storesnis, praktiškesnis, informatyvesnis. Kol kas mugės sumanytojai trypčioja vietoje ir neapsisprendžia, kam gi jie skiria savo triūsą – žinovams, dailės raidai ar tiesiog vartotojams; ir vieniems, ir kitiems? „Pasak užsienio meno ekspertų, – rašoma kataloge, – mugė turi didesnę perspektyvą nei tradicinės parodos ar bienalės.“ Patikslinkite, kokią perspektyvą? „…sukurti didelę pridedamąją ekonominę vertę, vystant regiono meno rinką, didinant turistų ir lankytojų srautus.“ Taigi, pirmenybė vis dėlto teikiama vartotojams. Tačiau P. R. Vaitiekūno „Medį“ už 40 tūkstančių įsigyti gali tik turtingas šiandieninio elito pirkėjas. Pavydu.
Įdomu būtų po visai visko sulaukti sausų lankytojų ir pardavimo skaičių, o ne vien kviestųjų meno ekspertų aptakių atsiliepimų.
Kiek atsimenu, Vilniaus galerija „Vartai“ yra drąsioji mugių rengimo pionierė. Kažkodėl čia jos nėra.
Per mugės atidarymą paklausiau sutiktos „Lietuvos ryto“ dailės apžvalgininkės, ką ji pirks. „Žinoma, nieko, brangu. Bet tarybiniais metais pirkau dirbtuvėse.“ Ir man ten tuomet pasisekė nusipirkti Katiliūtę ir Giedrimą, nepasisekė – Petrašiūnaitės ir Paukštės.
Dabar tokios pirkimo-turėjimo viltys nerealios. O šita didžiulė mugė su visais gražiais paveikslais atrodo pakibusi virtualioje kažin kokio performanso erdvėje. Durų nėra, raktas nežinia kur, gal jo nė negali būti.
