Bielinis prieš Grybauskaitę
MARIUS PLEČKAITIS
Lauras Bielinis. Prezidentė. Monografija. K.: Knygius, 2011. 166 p.
Šį kartą magiškojoje „Šatėnų“ skaityklėlėje – Lauro Bielinio monografija „Prezidentė“. Knygoje nemažai įdomių Dalios Grybauskaitės gyvenimo ir politinio virsmo istorijos detalių. Nevengiama prisiminti Dalios raudonuosius laikus, palaikoma R. Valatkos straipsnio „D. Grybauskaitė – paskutinis V. Landsbergio projektas?“ mintis. Tiesa, ne visi šaltiniai autoritetingi, vietomis remiamasi kažkieno atsiminimais apie senus geltonus tarybinius popierius. L. Bielinis, straipsnių visumą vadinantis rimtu moksliniu darbu, kurį recenzavo spalvinga šutvė (prof. G. Mažeikis (Vytauto Didžiojo universitetas), prof. R. Lopata (Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas) ir doc. dr. K. Šerpetis (Klaipėdos universitetas), tarsi darželinukas kartkartėmis nesusitvardo ir parodo liežuvį: „Apie ką ši monografija? Apie Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Tačiau tikrai neturiu pretenzijų parašyti politikės biografiją ir tuo labiau nesiruošiu naršyti po jos ikiprezidentinį gyvenimą, intymiąsias jos gyvenimo puses“ (p. 8–9). Paskutine sakinio dalimi politologas neabejotinai užlipa ant kojos neženotai, iki galo neatskleistos seksualinės orientacijos prezidentei, skatindamas ošiantį minios krizenimą delneliais prisidengus burnytes. Naršymo po Dalios ikiprezidentinį gyvenimą taip pat neišvengta.
Mindaugas Peleckis, pristatydamas knygą („Literatūra ir menas“, VII.1), laikosi kiek netikėtos aršaus D. Grybauskaitės gynėjo pozicijos. „L. Bielinio knyga – skanus kąsnelis nemėgstantiesiems Prezidentės ir anekdotų rinkinys ją palaikantiesiems (nes kritika yra „blankiaveidė“, „Poker face“ stiliaus kritika). Galutinė L. Bielinio išvada: „Prezidentė – tai mes.“ Šią frazę galima interpretuoti ir prisimenant „Karaliaus saulės“ (Louis XIV, 1638–1715) „Valstybė – tai aš“, ir L. Bielinio norą žūtbūt apkandžioti Prezidentę, įsijaučiant į jos veiksmus, pasitelkiant galingą fantaziją (studentams L. Bielinis mėgdavo pasakoti anekdotą apie asilą, stovintį už durų, bet jas atidarius nebūna – nuėjo; po šio anekdoto į jo paskaitas studentai nebeateidavo).“
Matyt, Mindaugą žavi blankios ir neaiškios personos, kurių tyla ir darbinis-kalbinis susilaikymas neva simbolizuoja tvirtumą, ryžtą ir nepalaužiamą charakterį. Neseniai nieko doro nedavusi ir neatskleidusi prezidentės spaudos konferencija kaip ir mėnesiu anksčiau paskelbtas metinis pranešimas patvirtina L. Bielinio mintis apie nežinia kam ir kaip atstovaujantį bene aukščiausią LR postą užimantį asmenį, kas dar svarbiau – neaiškių moralinių-etinių nuostatų. K. Marxas liaudies opiumu laikė religiją, o D. Grybauskaitė, kiek pakeitusi kampą, ją maitina populistiniais, rimtu veidu sakomais pusšūkiais: „gąsdinimas dėl šilumos kainų nebus toleruojamas“, „Konstitucijoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės“, perfrazuojant: „Niekas nieko nebijokit, budri mano akis stebi korupciją, gviešius dvasininkus ir kiekvieną pasaulio milimetrą.“ Deja, kai tenka pažiūrėti, ką nupjovėme, matome vis dar tą patį sustingusį (galbūt su tam tikrais laikinais globalinės krizės pagerėjimo simptomais) socialinį užkardą.
Pažiūrėkime, kaip L. Bielinį pristato visažinė Vikipedija: „1976–1981 m., 1983–1986 m. studijavo Maskvos M. Lomonosovo universitete. 1996 m. socialinių mokslų daktaras. 1991 m. įsteigė žurnalą „Politologija“, vyr. redaktorius. Nuo 1994 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, Klaipėdos universiteto dėstytojas; nuo 2001 m. docentas. 2006–2009 m. Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas, Vidaus politikos ir analizės grupės vadovas. Vienas iš Politologų asociacijos steigėjų.“ Čia, matyt, svarbiausias akcentas – buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas.
Taigi peršasi išvada, kad reikia ne tiek išteisinti prezidentę dėl neva neteisingų dirbtinai suraudonintų asmenybės ir istorijos vietų, kiek suprasti, kad autorius kitokios pozicijos nelabai ir galėjo laikytis. Faktai ir analizė, tebūnie ir šališki, nėra visai neteisingi. Koks straipsnis gali nesilaikyti jokios pozicijos ir plūduriuoti paviršiuje, vengdamas intuicijos skatinamų hipotezių? Nereikia atmesti ir versijos, kad L. Bielinio protestinė knyga gali būti įkvėpta nesėkmingų derybų su dabartine prezidentūra.
„Kitos knygos“, dėl ramybės „Prezidentę“ išleidusios kaip leidyklos „Knygius“ produktą, matyt, prisibijojo ironiškos gerbėjų reakcijos dėl populiariojo politikos apžvalgininko, knygos autoriaus L. Bielinio vardo. Šiaip ar taip, tai ne pats blogiausias pastarojo meto politikos ir sociologijos leidinys, turintis aiškią kryptį, provokuojantis ir tik laiko klausimas kada sulauksiantis rimtesnio atsako.
