Palangos kurhauze vieną smagų vakarą…

ASTRIDA PETRAITYTĖ

– Užpuolė kaip maitvanagiai Profesorių, – Salės balse virpėjo nuoskauda, bet akys žybsėjo karingai. – Arba–arba! Jei neatsisakysiąs romano su studente, – ji vyptelėjo, atmesdama tą subendravardiklinimą, visa švytinčio veido rūstybe tvirtindama: tai jums ne eilinis profesoriaus flirtukas su adoruojančia studenčioke, tai – didelio žmogaus, praaugusio visas niekingas žemiškąsias konvencijas, Didžioji Meilė jai, Vienintelei, – tada turėsiąs atsisakyti postų, visų pirma – katalikiškosiose organizacijose…

– O kaip tu manei? – Helė neištvėrė neprunkštelėjusi. – Jis dėsis dorybingu kataliku ir… – sutikusi priekaištingą draugės žvilgsnį, vyptelėjo pašaipiai ir draugiškai. Bet kiek patylėjusi, kol Salė sukiodamasi prieš mažytį veidrodėlį (verandėlė, kurią nuomojosi, nebuvo išdabinta veidrodžiais) stengėsi tvarkingai sudėlioti po dirželiu suknelės klostes, vėl neiškentė nesukrizenusi. – Ir iškeliavo tavasis adoratorius, išklausęs pamokslo. – Mostelėjo ranka, užbėgdama už akių nuoskaudos ašaroms ir pykčio žodžiams, lengvai brūkštelėjo draugei per pečius, tarsi išlygindama raukšleles, ir, jau švytėdama džiaugsmu ir šelmyste, niuktelėjo jai į pašonę. – Na, pasiruošus? Mūsų kavalieriai tuoj bus čia. Tik jau neimk dūsaut, gailėtis, kad kažko nėra, kažko neturi – džiaukis, džiaukimės tuo, ką turim! Ech, vasara Palangoj! Ar ne laimė? – Ir Salės akys jau atsišaukė džiugesiu. – Diena buvo graži ir vakaras bus puikus – ech, paūšim kurhauze!..

Palangos kurhauzas. XX a.pr. atvirukas. Nežinomas leidėjas. Iš Henriko Grinevičiaus kolekcijos

Po keliolikos minučių ketvertas – dukart po du – dailių, puošnių, džiaugsmingai klegančių jaunuolių jau traukė tykia vakarėjančios Palangos gatvele. Jonas, lėtesnysis jaunikaitis, vis tarsi užgožiamas vikriojo, kalbiojo Igno, dar pradžioj mėgino megzti mandagiai dalykišką kalbą.

– Na, panele Sale, kaip ateitininkų suvažiavimas? Ar peno dūšiai gavot?

Bet Salė nespėjo net atsakyt – Helė, irgi ta greitoji, užgožiančioji, nuskardenusi smagiu juoku, jau grasino piršteliu Ignui, savajam kavalieriui: jei jis jos nešokdinsiąs visą vakarą, tai iškeisianti jį…

Nereikėjo jai net užbaigti į ką – galantiškasis jaunuolis, dar ir kiek pavaidindamas galantiškumą, jau lenkėsi prie jos rankelės, kėlė ją prie lūpų, pakštelėjimu užtvirtindamas pažadą: „Iki paskutinio atodūsio, gerbiamoji Hele.“

Kurhauzo laipteliais visas ketvertas lipo kuo smagiausiai nusiteikęs. Nors metrdotelis jiems galėjo pasiūlyti tik nuošalų staliuką – prie daugelio jau sėdėjo kur kas oresnės, prašmatnesnės kompanijėlės, – net ir kritišku žvilgsniu peržvelgę vienas kitą, jie žinojo neturį jaustis kampininkai – bent jau trykštančios jaunystės grožiu nurungė tąsias vėduoklėmis savo apvytusius kaklus bedangstančias damas ir liulančius pilvus auksinėmis laikrodžių grandinėlėmis papuošusius ponus.

Žinoma, priėjus kelneriui, jie persimetė kiek droviais žvilgsniukais, bet Helė smagiai įnoringu balsu kompanijėlę labiau patikino, nei jos atsiklausė: „Mes juk norime arbatos ir pyragaičių?“, ir visai smagiai nusijuokė, išvydusi atslūgstant įtampą iš kavalieraičių veidų.

Jie vos spėjo siurbtelti savosios arbatos, o orkestrėlis, lig tol kažką tyliai, tarsi sau po nosim liurlinęs, staiga trinktelėjo pirmuosius garsius akordus.

– Fokstrotas! – visu balsu – nuostabos ir džiaugsmo balsu – šūktelėjo Helė.

Ignas, gnybiantis pyragėlio kraštą, lyg žioplinėjantis prie starto linijos bėgikas staiga pasigirdus šūviui stryktelėjo, tuoj galantiškai lenkėsi besijuokiančiai Helei, ir juodu jau šėlo, – taip, pamanė Salė, juodu ne šoka, bet šėlsta, – atskirtojoj šokių aikštelėj. Ten dar strikinėjo keletas porų, bet jos stabteldavo ar net pasitraukdavo į šalį, praskriejant tai jaunuolių porelei.

– Eisim šokti? – nedrąsiai pasiūlė ir Jonas.

Bet Salė, žibančiomis akimis gaudanti lyg smagioj karuselėj besisukančią Helę, tik papurtė galvą. Kavalieraitis net lengviau atsiduso, juk matė savo damą siela esant ten, esant ta, sukantis taip – tad geriau savo menkom pajėgom nekonkuruoti su skriejančia dvasia.

Orkestras jau tęsė baigiamąjį akordą, bet jį užgožė rankų pliaukšėjimai – ir prie staliukų sėdintys žilagalviai, ir kukliai šokių aikštelės pakraščiuos mindžikuojančios porelės šlovino tą vienintelę šokėjų porą, kartu reikalaudami: tęsti. Muzikantai, persimetę supratingais žvilgsniais, vėl įsuko fokstroto melodiją, šokėjų poros – pagal spėjusią susiklostyti hierarchiją: kas pakraštėliuos, o kas, vieninteliai, centre – vėl sukosi, dabar jau tarsi scenoj, juk jautė, kad prie staliukų sėdintieji tiesiog žiūri „numerį“.

Galiausiai ėmė sekti ir muzikantų, ir šokėjų jėgos, publika irgi gailestingai leido atrakcionui baigtis. Įraudusi, regis, net putnesnėm nei visad lūpom ir džiaugsmu žėrinčiom akim Helė, lydima už jos kukliai besislepiančio kavalieriaus, grįžo prie stalelio, Salė ją sutiko švytėdama, akimirksnį jos susiliejo triumfuojančiais žvilgsniais, kiekviena pajusdama: taip, mes abi, mes kartu.

Atitraukęs kėdę, Ignas lukterėjo, kol jo dama atsisės – jau bejėgiškai šlepters, ranka vėduodamasi įkaitusį veidą, nepajėgdama dar nieko ištarti, tik juoktis… Bet stebėtojų porelė nespėjo ištarti šokėjams jokio komplimento, nes visas ketvertas įsistebeilijo į žilagalvį solidų poną, iš kito salės krašto laviruojantį tarp staliukų link jų, neabejotinai link jų, tai bylojo elegantiškojo pono žvilgsnis, fiksuojantis tą nuošalų ir – ketvertas staiga pamatė aiškiai – skurdų staliuką.

Priartėjęs ponas pagarbiai nusilenkė Helei, kryptelėjo galvą Igno pusėn ir, prispaudęs ranką prie širdies, iškilmingai bei oriai pranešė:

– Gal atleisit, gerbiamoji, man įžūlumą, bet norėčiau pasakyti, jog mūsų stalelis jus išrinko fokstroto karaliene, – tarsi atsiprašydamas kavalieriaus patikslino, – jūsų porą išrinko geriausiais vakaro šokėjais… Ak, atleiskite, neprisistačiau: grafas Tiškevičius. Mes labai prašytume prisidėti prie mūsų, – grafas, nenuleisdamas akių nuo šokėjos, mostelėjo ranka savojo stalelio link.

– Bet mes atėjome keturiese… – net keista, Helė atrodė sutrikusi.

Dosnusis ponas tuoj patikino kviečiąs visus. Ketvertas, vos persimetęs žvilgsniais, pakilo ir iškėlęs nugalėtojų galvas praplaukė pro pagarbiai pritilusiuosius link išsipuošusių damų – taip, grafas buvo trijų garbaus amžiaus damų draugijoje. Dabar visos suklego, girdamos šokėjus – ypač Helę – primindamos viena kitai, kada (bene prieš dvidešimt, o gal ir daugiau metų?) ir kur (juk Paryžiuj?) viena jų taip pat buvo išrinkta vakaro karaliene… Tuo tarpu grafui mostelėjus, kelneriai pristūmė dar vieną stalelį ir jau jį serviravo, nešė šampaną… Pripildžius taures, grafas pakilo sakyti tosto, kalbėjo ilgokai, bet įkvėptai: apie jaunystės dienas, kurios ypač žavios, kai sužydi studentavimo žiedais, o mokslas, knygos turi būti ta purioji žemė, toli gražu ne alinama kalimais dieną naktį, bet – atgaivinama va tokiais pasilinksminimais… Jaunuolių ketvertas spindinčiais žvilgsniais persimetė ne tik tarpusavyje – ir oriųjų damų akys liudijo jas prisimenant, kas yra jaunystės džiaugsmai.

Kai kvėpdami į įkaitusias krūtines vasaros nakties gaivą jie tylomis – bet pilni kunkuliuojančių, tad neišskiriamų žodžių – traukė įmigusia gatvele, pirmoji neištvėrė Salė.

– Ir grafai pripažino mūsų kompaniją neeiline! – staiga ji šūktelėjo nuostabos ir triumfo kupinu balsu.

Kavalieriai kiek sutrikę, bet patenkinti susijuokė, o Helė pakštelėjo draugei į skruostą.