Tylinti moteris

RASA JESKELEVIČIENĖ

Neskamba varpai, negaudžia varinės dūdos, nekaukia prie būdos pririštas šuo. Katė kaip kasdien guli prie pietinės namo sienos, saulės atokaitoje. Vėjas varsto neužrakintas lauko duris. Kambarį apleidžia gyvybės kvapas, langų stiklai praranda permatomą spindesį. Neišjungtas patefonas suka vinilo plokštelę, automatiškai vis grįžta į pradžią ir kartoja tą patį bliuzą, kiekvieną kartą vis liūdniau. Pratisi girgždantys garsai pasakoja keistai gražią staiga nutrūkusio gyvenimo istoriją, įvykusią kažkur tolimoje šalyje, baltame name ant stataus uolėto kranto, apsuptame alyvuogių giraitės.

Prisišliejusi prie stiklo stebiu ties horizonto linija klaidžiojantį bangų daužomą laivą raudonomis saulėtekio burėmis. Permainingas vandens būdas mane užvaldo. Aš kaip jis sliuogiu link kranto, apgaubiu kiekvieną akmenį, įsiutusi taškausi juodais purslais, išmetu į krantą lentų nuolaužas, nejučia įsipainioju į žvejų tinklus ir nurimstu.

Raustantis saulės diskas nyra į mirguliuojantį vandenį, skęsta palikęs violetine spalva nudažytą dangaus lopinį. Sulaukusi nakties, siaurais laiptais lipu į rūsį, painiais koridoriais sujungti kambariai šaukia mane.

Įsėlinu į baltąjį kambarį. Baugščiai apsidairau aplinkui, matau dulsvos miglos apgaubtą erdvę su tamsuojančiais kampais. Ištiesiu ranką į baltą lazdelę, perrištą pernokusių vyšnių spalvos kaspinu. Mintyse kartojama neįmantri melodija pakviečia šokti. Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę, apsisukimas.

– Šok, aš pasitrauksiu į šalį. Paliksiu praviras duris, – iš besisklaidančios miglos atsklinda garsas.

Jos šviesiai gelsvos akių rainelės su išsiplėtusiais juodais vyzdžiais seka mane. Šoku ant neobliuotų grindų, sukuosi ratu, akyse liejasi balti sienų kvadratai, tamsuojančios kambario kertės. Kaspinas verpetu plaikstosi paskui mane, plaukia vilnijančia banga, šauna strėle į viršų, leidžiasi žemyn lyg tiršto skysčio srovė, subliūkšta ant grindų. Regiu savo šešėlį, besistaipantį baltame sienos fone, netikėtai sustingstantį ir suklumpantį šalia vyšninės dėmės. Sustoju. Tankiai kilnojasi krūtinė, gaudau oro gurkšnius.

Stebiu padūmavusią kambario erdvę ir moterį, įkalintą labirinto, grąžančią iš sielvarto rankas. Skaitau jos veide įsispaudusią istoriją, kaip ją tamsoje persekioja budelis – globėjas, pasiruošęs iš aistros sudraskyti į skutus gelstančius skaistybės debesis ir padžiauti išskalbtame skliaute. Albinosė žiurkė išretėjusiais dantimis purto jai ant galvos sidabro dulkes. Ji stovi po kartuvėmis, žvelgia į tolstantį iš akių pranašą, sukantį ant piršto aureolę.

Aš neištversiu. Noriu pamerkti veidą į vandenį, kad nuplauktų manyje tylinti moteris.

Netikėtai ji pasisuka link durų ir išnyksta koridoriaus gilumoje. Atsipeikėju, keliuosi ir einu ieškoti. Ant grindų palieku įžūliai ryškų kaspiną.

Tušti koridoriai aidi atkartodami mano žingsnius ir švokščiantį jos kvėpavimo garsą. Sėlinu paskui, lendu į kambarius, saugančius jos prisiminimus, tarytum spalvotus miglų išpieštus paveikslus, plazdančius nebyliais vaizdais, paliktais kūno atminties. Stengiuosi sudėlioti vientisą, neginčijamą tiesą, bet priartėjus paveikslas išsiskaido.

Ausyse spengiant tylai, tarsi į vandenį įsliuogiu į mėlynąjį kambarį. Iš burnos ima kilti burbuliukai ir nerasdami išėjimo plūduriuoja palubėje pailgom balkšvom pagalvėm. Sėduosi ant grindų, sužeriu išmėtytus baltus akmenukus į saują ir vieną paskui kitą mėtau į kambario sienas. Jie dusliai bumbsi atsitrenkę į kietą paviršių, grįžta atgal, priglunda prie mano kojų.

Apsunkstu. Aplinkui srovena liūdesio gijos. Delnu užčiaupiu burną. Aštrūs garsai nevaldomai sklinda, beviltiškai disonuoja, nepajėgia susijungti į vientisą melodiją. Man pritrūksta oro. Atitraukiu delną nuo lūpų, godžiai cyptelėdama įkvepiu. Susirenku akmenukus ir išeinu iš kambario.

Einu koridoriumi palikdama drėgną šleifą. Žliugsi batai, pilni vandens, draikosi šlapi plaukai ir apsunkę drabužiai. Labirintas mane klaidina. Aš nenuilstamai suku ratus, tikiuosi ją surasti.

– Ji mirė? – garsiai klausiu sienų.

Jos nesupranta. Tyli. Praveriu nesuskaičiuojamų kambarių duris, įmetu po akmenuką. Mane erzina nebylūs priekaištai, sklindantys iš jų vidaus. Aš ją nužudžiau, bet neprivalau dėl to jaustis kalta. Ji buvo priežastis.

Įžengiu į kambarį, apgaubtą dulsvos ryto šviesos. Juodas blizgus vinilo plokštelės diskas banguoja. Traškesyje girdžiu: „Ji buvo.“ Nukeliu sunkią kojelę. Garsas nutyla. Iš inercijos sukasi plokštelė, nevirpina slogaus, nevėdinto oro.

Mirė. Per kūną nusirita palengvėjimo banga. Troškau šio jausmo, laukiau, kartais beviltiškai mąsčiau, kad nesulauksiu ir ji niekada nenumirs. Sėduosi ant lovos, laikas išpažinti kaltę. Aš nesupratau, ką ji jautė, kuo kvėpavo, turėjau jai patarnauti, nuolankiai budėti šalia, kol miegodavo, saugoti netvarius sapnus, sklandančius prieblandos apgaubtuose kambariuose.

Šiugžda mano pakloti patalai, sujaukti ir suglamžyti paskutinę agonijos naktį. Braukiu ranka per paklodės raukšles, tiesinu ištampytus kampus.

Tylinti moteris, panaši į mane, nuskendo. Aš turiu jai patarnauti paskutinį kartą. Palaidoti. Paskambinti varpais.

Keliuosi. Reikia nuvalyti dulkes. Suberiu nuo stalo į skaidrią stiklo vazą baltus, bangų nugludintus akmenukus ir pastatau šalia seno patefono. Stabteliu prie lango, stiklas neatspindi mano kūno. Jūros iš čia nematyti, vien raudonų plytų sienos.