Geltonoji savaitė II

Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Kvapnioji Likengo dulksna

Skurdo ir nešvaros Huidžou arba Vujuano kaimeliuose nepamatysi – kai kurie iš jų įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą, tad apie hepatito arba šiltinės grėsmę galvoti netenka. Prie įėjimo perkamas bilietas (lyg į Kuršių neriją važiuotum), kompiuteryje paliekami pirštų atspaudai. Tada taadaam – elektroniniai vartai atsidaro ir esi pasakiško grožio kaime.

Eini siaura gatvele, iš kairės – arbatos, kaligrafijos krautuvėlės, skanėstų kepyklėlės, iš dešinės – upelis, per upelį – tilteliai, ant tų tiltelių seniai medžius pjausto, o tie medžiai kvepia per kilometrą, gali nusipirkti medžio gabalą ir miegoti lyg ant levandų. Perėjęs tiltelį patenki į siaurus gatvių labirintus, kurie, pavyzdžiui, nuveda prie senos scenos, kažkada buvusio teatro pastato. Lyja lietus, sėdi žiūrovams skirtoje pailgoje pavėsinėje, žiūri į tuščią sceną, kurios viduryje šviečia geltonas drakonas. Vietiniai vaikai, primenantys mažus vorus, išskleidę spalvotus skėčius, bėgioja, cypauja. Lipdamas gatvelėmis aukštyn, patenki į bambukų brūzgynus arba upės perlų turgų (kažkokia keista perlų rūšis – gali nusipirkti visą kriauklę ir iš jos lupti gleivėtas brangenybes). Aplinkui dunkso kalnai, driekiasi ryžių laukai, krūmynuose gali aptikti kapą arba rasti žemuogių. Tie laukai man priminė Lietuvą, Katerinai – Karpatus, portugalui – jo senelių kaimą. Vaikščiojome purškiant lietui, galva sukosi nuo gryno oro ir euforijos.

Mokytojas gaidys

Netyčia užklydome į vietinių gyventojų kiemą. Moteris ir jos sena metro didumo motina pasiūlė pas jas papietauti. Aprodė virtuvę – senoviniai puodai, krosnys. Norite vištos? Nuvedė į tvartą – išsirinkite kuri. Katerina, šiaip jau prigimtinė mėsėdė, pasibjaurėjo tokiu pasiūlymu. Bet juk visi iki tol tavo suvalgyti gyvuliai buvo paskersti, paprieštaravo Denas. Kinė pati parinko gaidį, visi susėdo prie pavėsinėje pastatyto stalo, o aš nusėlinau paskui šeimininkę žiūrėti, kaip jį papjaus. Ne todėl, kad mėgčiau kraują – norėjau suprasti.

Moteris gaidžiui užlaužė sparnus – paėmė jį taip, lyg būtų paprastas daiktas: lygintuvas, stalinė lempa arba piniginė. Peiliu perrėžė gerklę ir ant augalų lysvės ėmė iš paukščio kaklo purtyti kraują. Ką, ir viskas? Kinė numetė gaidį ant žemės ir nubėgo į virtuvę pasiimti puodo. Pridėjau ranką prie paukščio – šiltos plunksnos gaudė paskutinį kvapą. Paglosčiau. Pačiupusi kūną moteris jį staigiai panardino į šalto, o paskui į verdančio vandens puodą – paskandino. Tada – atomazga: techninės, manęs jau nejaudinančios, procedūros. Prieš sekundę tai buvo gaidys, o dabar – plunksnuota mėsa.

Kur išėjo gaidys?

Grįžau prie stalo sunkiomis kojomis, mąsčiau, ar vėl atsiversiu į vegetarizmą, laukiau kažko. Denas pasakojo apie savo vaikystę Kanadoje (tėvas mirė, motina ištekėjo ir su sūnumi persikėlė į Ameriką), kaip patėvis jį paėmė į talkininkus kastruoti paršų. Chui prisiminė, kaip paauglystėje labiau už saldainius mėgo čiulpti galvijų smegenis (seneliai buvo ūkininkai), o Katia pasakojo apie Ivano Kupalos šventę (ukrainietiškas Jonines). Taip bešnekant ant stalo atsirado puodas, pilnas virtų gaidžio kūno gabalų. Paukščio, kuris prieš keturiasdešimt minučių giedojo tvarte. Jeigu ne mūsų netyčinis posūkis į moters ir jos motinos namus, būtume čia neužėję – gaidys būtų gyvenęs toliau. Ar mūsų susidūrimas buvo nulemtas iš anksto, ar tai nereikšmingas atsitiktinumas, kad keturi užsieniečiai, neturėję jokios intencijos tokiems pietums, užklydo į šitą, o ne kitą kiemą? Valgydama paukštį (visgi jį valgiau, nes norėjau dar daugiau suprasti) jaučiau, kaip jo gyvybė eina į mano gyslas. Persmelkė ypatinga pagarba gyvūnams ir egzistencinė isterija, suvokus: paukštis – kepsnys – energija – šūdas.

Yang

Katia su Denu pamečiau iš akių, vėl likau su Chui. Slankiojome po kaimą: apžiūrėjome medinę pagodą, aplaipiojom visus tiltelius, apčiupinėjom medinius suvenyrus, išuostėm arbatas. Nuvingiavom atokiu keliuku: iš kairės – tik violetinės ir rudos olos, iš dešinės – ryžių laukai, kalnų siluetas. Labai įdomu buvo klausyti apie jo Taivane pradėtą vyno verslą, apie tai, kaip su savo taivaniete mergina ten atidarė kavinę ir kaip sukimasis kartu prie puodų pagadino jų santykius (kai Chui atsidaro piniginę, iš jos ima kristi siauraakės panelės nuotraukos). Priėjome atokų ežerą, kuris buvo vienišo bambukinio plausto butas: atsirišome jį ir paprašėme aprodyti savo teritoriją. Plausto nugara buvo ilga, tad ant jos padėjome savo nugaras. Taip ir kabi ant vandens: iš apačios, pro bambukų tarpus, rūbus drėkina vanduo, o akys narsto dangaus mėsą (jeigu pasuki galvą – grožiesi kalnų kupromis). Per minutę sukūrėm legendą apie princesę, kuri iš tikrųjų yra tigras ir drakonas, priverkęs balą – šitą ežerą. Tereiktų paskleisti gandą ir į žemę įsmeigti aprašymą – turistai imtų plūsti. Staiga atsirado vyras, avintis ilgus guminius batus, ir nuo kranto pradėjo mus vadinti atgal. Plaustą paklusniai grąžinome, tris kartus pasakę „duibuči“. (Portugalas yra labai mandagus, nes gyveno Taivane, o aš pasaldinau liežuvį pajutusi pavojų: ant kranto buvau palikusi kuprinę su pasu ir pinigais. Mažumėlę jaudinausi, kad plausto šeimininkas nesugalvotų mainų.)

Vakare įsižiebia ant senovinių pastatų iškabinti raudoni žibintai, upė ir visas kaimas paslaptingai nurausta – Likengas primena nuotraukų ryškinimo kambarį. Sukandę dantis šiaip ne taip užlipome į antrą restorano aukštą (kojose vis dar aktyviai reiškėsi alpinizmo pasekmės). Ir vėl ištaiginga vakarienė: troškintos vietinės piktžolės, vietinė žuvis, kurios akinamai balta ir puri pilvo mėsa niekuo nesiskiria nuo dušo želės putų, ryžių kalnas ir dar kaži kokios įmantrybės. Finale atsirado dailus porcelianinis butelis, sklidinas vietinio alkoholio, kurio įmantrus, barokiškas skonis iš gardelio paleido bendrakeleivių – vyrų – pasąmonės galvijus. Chui, visai neprašytas, ėmė detaliai pasakoti savo siurrealistinius pornografinius nuotykius su gimnazistėmis ir ištekėjusiomis nimfomanėmis. Deno akys sužibo prisiminus visus Malaizijos ir Indonezijos transvestitus – apsirikimus lovoje. Vyrai taip įsijautė į savo seksualines reminiscencijas, kad atvirumo lygis pasiekė zenitą – lyg sėdėtum septyniolikmečių bernų dušinėje arba pirtyje su furų vairuotojais.

Ryte nereikėjo skubėti – autobusas į kitą kaimą turėjo išvykti vidurdienį. Katia su Denu paryčiais išėjo ieškoti mūsų su Chui atrasto ežero, o aš patraukiau sau viena pasibastyti po kaimą (portugalas parpė, o atsikėlęs tada, kai jau turėjom išeiti, ilgai kuitėsi su „Gillette“ putomis ir losjonais – už tai jo nekenčiau visą dieną). Kinų turistų gidai rėkavo per garsiakalbius, sukeldami nemalonią įtampą – lyg sėdėtum apsuptas milijono vištų arba klausytum pranešimų apie artėjantį bombardavimą. Pakeliui sutikau jaučių kaimenę, o vietiniai vaikai, skanduodami waiguoren („užsienietis“), į mane ėmė mėtyti akmenis.

Nanpingas – mano širdies VIP

Prie Nanpingo kaimo vartų atsidūrėme tik pavakary. Prie bilietų kasos (įėjimas į kaimą mokamas, tik šįkart daug pigesnis ir pirštų atspaudų nereikėjo palikti) vietiniai informavo, kad nakvoti kaime negalėsime – esą vietiniai nakvynės namai neturi licencijos priimti užsieniečius, jei liktume nakvoti, sukeltume nemalonumų. Vėl užvirė diskusijos: ar grįžti į Geltonojo kalno miestelį, ar eiti miegoti į gretimoje gyvenvietėje esantį viešbutį, kuris gegužės 1-osios proga kainas buvo patrigubinęs. Su Katerina sutartinai susižvalgiusios nutarėm: eikim į Nanpingą, o paskui – bus, kas bus.

Nanpingo atmosfera mane pakerėjo iš karto: keisti siaurų gatvių labirintai ir tyla. Nė vieno turisto, jokių suvenyrinių parduotuvių, tik vietiniai, rūkantys prie savo namų durų, džiovinantys arbatos lapus. Visi sveikinosi ir kalbino, teko sustoti beveik prie kiekvieno kampo. Denas, rodydamas pirštais į kiekvieną iš mūsų, kaip kokią skaičiuotę kartojo: „Šita yra ukrainietė, ji kiniškai nesupranta, šita – lietuvė, šiek tiek moka kiniškai, čia – portugalas. Jis irgi supranta kiniškai.“ Einant tolyn pristatymo kartoti nereikėjo – skaičiuotė buvo apskriejusi visą kaimą. Vietiniai jau žinojo mūsų tautybes, prašydavo tik patikslinti, kuris yra kuris.

Užėjome į kažkieno namus – erdvias, paslaptingas patalpas, primenančias antikvariatą. Atrodo, ėjau ėjau, nikstelėjau koją, įkritau į duobę ir patekau į senovę. Lijo. Lietus čia yra gyva užuolaida: būdamas pagrindiniame kambaryje, stebi pro stačiakampio formos stoge išpjautą kiaurymę krintantį lietaus audinį. Tokia specifinė architektūra būdinga šiam regionui – Nanpingą įkūrę turtingi pirkliai leisdavo savo namo centre lyti lietui, kuris simboliškai išreiškė gausos ir gerovės pageidavimą. Geri drenažai ir lietvamzdžiai neleisdavo susidaryti baloms – savo akimis mačiau: vanduo stebuklingai dingsta akmeniniame grindinyje. Namo sienos – išpuoštos medžio drožiniais, banguoja įmantrūs ornamentai. Seni baldai, servizai, keisti antikvariniai daiktai, beveik sutrūniję talmudai – knygos-kalendoriai, arbatos derliaus rinkimo ir fermentavimo žinynai.

Kinų filmai apie imperatorius, „tigro ir drakono“ dvikovos (t. y. epiški, pastatyti pagal legendas arba klasikinius literatūros kūrinius) žanro filmai nufilmuoti būtent Nanpinge – sustingusio laiko kaime, kuriame nereikia statyti papildomų dekoracijų arba techninėmis priemonėmis kurti senovės imitacijos.

Intuityviai klaidžiodami gatvių labirintais, atsidūrėme pagrindinėje kaimelio aikštėje, prie protėvių garbinimo salės – paslaptingo pastato, kurio durys čia retiems ir pavieniams turistų srautams atidaromos tik rytais. Liesas, mažutis kinas (šio regiono žmonės švyti, lyg žinotų kažkokią paslaptį) mus įsitempė į savo arbatos parduotuvės prieangį. Pasodinęs ant mažučių taburečių užplikė aukščiausios rūšies ką tik sudžiovintų arbatos lapelių ir įbruko mums, nerūkantiesiems, po cigaretę. Viena yra prirūkytos skylės ir dvokiantys rūkomieji, kas kita yra rūkyti pučiant dūmus į šikšnosparnių laviną, staiga pasipylusią nuo senovinio pastato stogo. Vidury aikštės moterys įjungė mažutį televizorių (?), išdėliojo plastikinius staliukus su kėdutėmis ir ėmė prietemoje plauti daržoves. Būčiau galėjusi ramia, palaimingai apsunkusia ranka spausti „stop“ ir pasilikti toje minutėje amžinai.

Sulig paskutiniu ratu keliaujančios arbatos stiklinės gurkšniu atsirado moteris ir pasiūlė nelegalią nakvynę. Aplink laiptų labirintų ir užkaborių pilną viešbutį būriavosi apsnūdusi juodų šunų šeimyna, stebinti į aikštę besirenkantį jaunimą: televizorius buvo skirtas karaokei, o vaišėmis nukrauti plastikiniai staliukai – kažkokios studentų šventės iškilmėms. Su Katerina, gavusios pliušiniais meškiais ir žaliosios arbatos dėžutėmis apstatytą kambarį, tik šypsojomės ir tylėjome – abi buvo persmelkusi ypatinga nuotaika.

Savo kuprines palikome kambaryje ir, pasišviesdami mobiliojo telefono lempute, patraukėme gatvių labirintais ieškoti vieno iš senovinių pirklio namų. Ten, su mažute ir itin plepia moteryte – kilmingos šeimos palikuone, viščiuko balseliu kalbančia greitakalbe, – buvome sutarę ateiti vakarienės. Moteris svetainėje paserviravo stalą, o iš kažkur atsiradęs sprindžio didumo senukas įjungė Pekino operos kanalą (nuotolinio valdymo pultelis jo rankose atrodė kaip kuoka). Denas vos spėjo versti moters šokinėjančias mintis – šeimininkė pasakojo tai apie šio regiono dialektą, tai apie konfliktus su japonais, tai mokė arbatos derliaus nuėmimo dainelių, tai pristatinėjo savo sūnų, tai vadinosi mus kartu su Katerina anksti ryte eiti drauge rinkti šilkmedžių uogų (pavaišino jų užpilu), tai kvietė į virtuvę pasižiūrėti, kaip puode atrodo prisvilę ryžiai. Likau nustebinta dar vienos sojų varškės sūrio reinkarnacijos – šį kartą produktas dėl vietinės receptūros ir fermentacinių fokusų buvo pavirtęs rudais, želę primenančiais drebučiais.

Naktis Nanpinge yra gerbiama. Jos nepertraukia nei žibintai, nei iš patalpų sklindančios šviesos. Tik vienintelė mūsų mobiliojo telefono galvutė įžūliai skrodė juodą jos kūną. Sustoję ant seno tilto žiūrėjome į miegančią upę – vandens alsavimą pertraukė besiporuojančios varlės ir vabzdžiai.

Miegas Nanpinge irgi ypatingas – nesinorėjo jo palikti. Keistų sapnų ir noro iki uždusimo atsiglėbesčiuoti su Nanpingu dvikovą laimėjo noras iki uždusimo atsiglėbesčiuoti – atsikėlusi paryčiais patraukiau į gatves. Katerina su Denu pasiklydo, portugalas, kaip visada, miegojo. Lijo. Įsmukusi į atidarytą protėvių garbinimo pastatą įsitaisiau prieš gyvą lietaus užuolaidą. Iš mano arbatos termoso sklindantys garai kilo į lietų – visai kaip tie šikšnosparniai naktį.

Susitikome vidurdienį. Miestelis buvo atgijęs: moterys kepė blynus, vaikai šūkavo, jaunuoliai aikštėje leido muziką. Vietinis senis leido užlipti ant jo namo stogo. Blakstienų šepetėliais nuvalėme atsiveriantį painų Nanpingo stogyną. Jeigu kada tektų reinkarnuotis į uogienes ryjantį storulį su propeleriu ant nugaros, gyvenčiau ant vieno iš Nanpingo stogų.

Hongcunas: artėjame link „sudie“

Nenoromis žengiau pro Hongcuno – kaimelių pažibos, UNESCO saugomų objektų perlo – vartus. Buliaus formą imituojantis kaimo suplanavimas, senos gatvės, centre telkšančiame ežere atsispindintys namai (primena kortas: valetus, damas ir karalius, turinčius savo veidrodinį dvynį), iš kažkur atsiradusi žąsų vorelė ir šimtai turistų vorelių mano kojas vertė judėti tik iš pareigos (ei, eime, gi įdomu, nauja vieta). Nanpingo įspūdžio stiprumas buvo toks galingas, kad rodėsi: jeigu dabar, šią akimirką, kas nors nugabentų į patį gražiausią pasaulio kampelį, nesugebėtų manęs sudominti.

Hongcuno gatvių labirintai buvo pilni žmonių ir dailės akademijos studentų, savo pieštukais bandančių atkartoti gatvių perspektyvą. Kilmingos šeimos namų, dabar paverstų muziejumi, tylą nuodijo gidų mikrofonai. Portugalui čia kaip tik patiko, tad nusekė paskui gidę. Katerina mirė iš alkio ir nuovargio, Denas šokinėjo apie ją. Atsiskyrusi įlindau į arbatos parduotuvėlę ir iš antpirščio didumo ritualinio puodelio ragavau šviežiausią vietinės arbatos derlių. Nuo sienos į mane žvelgė Putinas, kuris čia su svita irgi kažkada lankėsi ir ragavo arbatos.

Vakare Denas su visais dokumentais ir pinigais įkrito į vandenį. Nieko keisto: gatvelės siauros, vietoj šaligatvių teka vanduo. Šis įvykis visiems išsklaidė nuovargį ir nuplovė tarpusavyje prasidėjusius konfliktėlius. Galų gale visi suvokėme, kad tai mūsų paskutinė naktis, tad apėmė kvaila, patetiška nuotaika, lyg jingle bells fone skambėtų: Chui su visais savo antro galo juokais staiga pasidarė be galo mielas, o Denas ir Katia – brangiausi vaikystės draugai. Savaitė – tiek reikėjo laiko, kad visi taptume kompanija ir susigyventume su vienas kito savitumu ir kaprizais. Naktį lijo, kaimelyje gyvos buvo tik tvenkinio žuvys, šokinėjančios iš vandens, vis iškišdamos savo auksines šnipų galvas. Nusipirkome vietinio gėrimo ir, įsitaisę užrakinto pirklių namo prieangyje, ratu siuntėme butelį. Portugalo sąmojis, nieko, kad kartais nelabai švankus, vertė juoktis iki traukulių – taip išjuokėm visą vakarienę: vietinį elnią, keistas žoles ir įmantrius omletus. Kai nebeliko kalorijų juokimuisi, patraukėm namo. Viešbučio budėtojas nesiskubino atrakinti vartų, tad permirkome lietuje.

20 valandų 130 cm ilgio lovelėje su nėščiosiomis ir kt.

Rytinis autobusas nuvežė prie Geltonojo kalno miestelio akmeninių liūtų. Paskutinį kartą pusiau miegodami papusryčiavome ir pasiruošėme savo bilietus – mūsų su Katerina laukė 20 valandų kelionė į Pekiną, o Chui ir Deno – 10 valandų dardėjimas į Šanchajų.

Apie tą miegamąjį autobusą Huangšanas-Pekinas sužinojome atsitiktinai, iš vietinių. Traukinio bilietai buvo išpirkti, kasose siūlė tik sėdimąją vietą. Ką reiškia parą sėdėti traukinyje, žinau nuo spalio, kai su Pavlina kratėmės 17 valandų iš Hangdžou. Įdomu ir savotiškai smagu, bet paskui reikia dviejų parų atsigauti. Sleeping bus skambėjo viliojančiai.

130 cm ilgio lovelės autobuse išdėstytos dviem aukštais, trimis eilėmis. Tarpai tarp lovų tokie siauri, kad su savo ne tokiomis jau ir didelėmis kuprinėmis įstrigome. Gavome nešvarius patalus, į juos teko gultis kartu su savo kuprinėmis (lovos liko vienas metras). Man iš kairės gulėjo nėščia mergina – regis, taip arti, kad kiaurai mačiau jos pilve esantį kūdikį (berniukas). Virš jos, antrame aukšte, gulėjo jos vyras, kuris, kaip ir Katia, įsitaisęs viršuje, galėjo žiūrėti pro langą. Man iš dešinės, įsikuitusi į patalus, sėdėjo niūri staltiesę siuvinėjanti rokerė. Vėliau juodoji lova dalinosi su kita moterimi (šios prakaito kvapą atsimenu dar ir dabar). Kadangi gulėjau apačioje, matydavau pro mane vaikščiojančių keleivių užpakalius. Rodėsi, kad mane pagrobė nuožmūs užpakaliai ir laiko suriestą, apklotą patalais. Visgi nuovargis darė savo, tad visi nepatogumai atrodė linksmi ir siurrealūs – snaudžiau prunkšdama į kažkieno kažkada prialsuotą pagalvę.

Deja, autobusas ėmė itin dažnai stovinėti: iš aplinkinių kaimų prilipo kūdikių, senių, bobų… Oro likdavo vis mažiau, atstumai tarp žmonių mažėjo, trynėsi ribos tarp odos porų, burnų. Klausydama šlapimo pūslės šauksmo, išlipau su nėščiąja kažkokioje laukymėje, kurios viduryje stovėjo policijos nuovada. Policininkas palydėjo į tualetą – patalpą su dviem atviromis tupyklomis. Prieš nėščiajai užrakinant duris, į „kambarį“ įsiprašė dar kita keleivė. Užsitrenkėme visos trys šlapimu permirkusiame kvadrate. Kinijoje įprasta, kad tualetuose nėra durų, sienelių, čia tik aš problemas išsigalvoju – kažkaip nejauku, kai šalia viena čiurlena, o kita trepsėdama svaido pykčio žvilgsnius tai į mane, tai į mano tupėjimo kolegę: greičiau greičiau. Praradusi kontrolę netupinti kinė pradėjo aplink mus bėgioti ratais. Išėjusi iš tualeto nėščioji pasileido vemti ant šaligatvio. Jos vyrelis tuo tarpu godžiai dorojo kažkokią bandelę (maždaug: esi nėščia? Tavo problemos, o pavakariai yra pavakariai).

Vakare visi turėjom išlipti ir pietauti – paskutinis sustojimas, iki ryto daugiau jokių. Ant priekinio autobuso stiklo turėtų kabėti perspėjimas: kas turite šlapimo pūsles – išsiimkite. Keleiviai apgulė dvokiančią valgyklą, o mes su Katerina atsistojusios nuošaliau mankštinome sąnarius. Valgytojams tarp kojų lakstė purvinos vištos, šunys.

Naktį mano lovoje atsirado vairuotojas, nuo nėščiosios skiriančiame tarpe miegojo vyras, man iš dešinės gulinti siuvinėtoja kažkur dingo, jos vietoje gulėjo dvi moterys. Virš jų, antrame aukšte, prieš pat Kateriną, aimanavo kita moteriškė. Naktį ją ištikdavo isterijos priepuoliai: imdavo klykdama kviesti iš autobuso galo savo vyrą. Tas atsistodavo (jo užpakalį pažinčiau iš tūkstančio kitų), atsiremdavo į Katią – tiltą tarp jo ir jo žmonos – ir abejingai klausydavo savo sutuoktinės virkavimų. Autobuso televizorius rodė „Įsikūnijimą“ ir kažkokią komediją apie kines manekenes – kaip jos pjaunasi tarpusavyje.

Pekine išlipome tylėdamos. 130 cm lovelėse liko mūsų kalbos dovana. Pekinas po geltonosios savaitės nuotykių atrodė pilkesnis už vilką – pilkumos etaloną.