Kadencija

DAINIUS VANAGAS

Atsimeni, buvo ypatingas rytas, tiek daug šurmulio. Sėdėjome „Delfi.lt“ ir godžiai rijome žinią, kad Šv. Jonų bažnyčios varpinė sugriuvo. Pirminiais duomenimis, fizikos studentas, nusivylęs, kad, užuot gavęs diplomą, turėjo tenkintis galimybe ginti bakalauro darbą kitąmet, visą naktį brūžino statinio pamatus pjūkleliu, kol, jo dideliam džiaugsmui ir pagiežai, susidorojo bent jau su šia užduotimi.

Kvatojaisi, purkštavai, kokia čia nesąmonė, o aš ir vėl negalėjau tau paaiškinti.

Netrukus, vis dar beviltiškai skėsčiodama rankomis, suskubai ruoštis į darbą ir aš prasitariau, kad mašina „sausa“ – nelikę degalų. Tu tik numojai ranka ir pasičiupai du pakelius pieno. Netrukus grįžai, girgtelėjai, kad nepadėjo ir kad dabar teks niurkytis metro, kad pavėluosi – o diena ypač svarbi – ir kad veikiausiai būsi atleista. Aš perbalau – o kaip elgtis su automobiliu? Man pienas nuo lūpų dar nebuvo nudžiūvęs, tad ar galėjau žinoti, kaip jį iškrapštyti iš bako?

Skambtelėjau Benui, juk pameni, buvo vienas iš tų, kurie noriai padeda, tačiau patys pagalbos niekuomet neprašo, trumpai tariant, ideali pažintis. Deja, paaiškėjo, kad apie automobilius jis nieko neišmano, mat po miestą irstydavosi valtele.

Girdėjau, kaip išėjai. Atrodei graži, tavo laikysena, žodžiai tryško aksiomos privilegijomis. Neturėjau ką tau prikišti, todėl man palengvėjo, kai likau vienas. Nesijuok, tačiau tuoj pat pasunkėjo nuo minties, kad palengvėjo.

Žinojau, kas nutiks. Po valandėlės paskambinsi ir nuobodžiaujančiu balsu pateiksi ataskaitą: kad tavęs neatleido, kad jau pavargai ir kad manęs pasiilgai. Tu žinosi, ką atsakysiu. Tai aukos ritualas, kurį per šimtus metų ištobulino nenorintieji būti vieni. Tik mes greičiau pavargstame, nes nesame tikri, kad prisikelsime; mirti aukojantis lengviau, kai žinai, kad netrukus vėl gyvensi. Tokios prabangos neturiu – vis pabrėždavai, kad tikėjimas yra laimė, o žinojimas – puikybė; nenuostabu, kad į abu žiūrėjai nepatikliai.

Sutvarkiau virtuvę, norėjau būti visiškai paprastas, net nuobodokas. Įsijungiau radiją, pasisekė – kaip tik transliavo Marcelio Marceau mimikas. Rūšiavau popierius, abėcėlės tvarka sudėliojau knygas, atsakiau į laiškus, išsiunčiau naujų, žodžiu, vykdžiau niekuomet nesibaigiančius pasiruošimo gyventi darbus. Jau tuoj tuoj gyvensiu, bet dar išvesiu šunį. Jau tuoj tuoj, bet dar papusryčiausiu. Tuoj tuoj, tik žvilgtelsiu, kaipgi rutuliojasi istorija su bažnyčios varpine.

Seniau aš, naivus bebūdis, sakydavau, kad rytojus niekuomet neateina. Dabar, kai be patoso galiu prisistatyti brandžiu, patyrusiu lengvabūdžiu, atrodo, kad niekada neateina net „tuoj“. Ir tu buvai teisi, – o, tai buvo nepakeliama, tas tavo teisumas, toks dažnas ir patiekiamas tarsi aperityvas, jei būdavau nuolankus, arba tarsi imperatyvas, jei spyriodavausi, – tu buvai teisi sakydama, kad su mums tekusiu laiku tegalima elgtis dvejopai: arba laukti, kol jis išbyrės, arba byrėti, kol jis laukia. Anuomet dar dvejojai, ką rinktis, o šiandien ar jau žinai?

Skambutis. Nepriekaištingos apeigos, vos vienas nuokrypis – pasiūlei vakarą praleisti mieste; nesitikėjau, tačiau nenustebau.

Būti įdomiam – nemenkas iššūkis: būtina nuolatos investuoti į asmenybės kvalifikacijos pažangą; joks neevoliucionuojantis produktas rinkoje ilgai neišsilaikys. Gal dėl to ir malonu likti vienui vienam, nes nereikia jausti gėdos, kad guli ir kuo uoliausiai nieko neveiki. Gal dėl to ir neverta likti vienui vienam.

O tu visgi buvai įdomi. Na, bent iš pradžių. Juk žinai, stengiuosi būti taktiškas, todėl nemėgstu atsakymų, o jų prišnerkšta pačių įvairiausių; antai tie, kuriems pasisekė, sakys, kad juo labiau vienas kitą pažino, tuo laimingesni tapo, o nevykėliams, kuriems nenuskilo, telieka burbėti, kad prãdžios – šios nepažinumo, jaudulio viršūnės – pačios švelniausios.

Ar atmeni tą vakarą, kai Tarptautinė šachmatų federacija pranešė: žirgas neprivalo eiti L – gali apsiriboti vien I? „Iškastruotas bokštas“, – mestelėjai ir lyg tarp kitko pridūrei, kad nėra nieko kvailiau, kaip vadovautis savo patirtimi. Juokiausi, tačiau daugiau nebesijuoksiu.

Tave buvo išgąsdinę ir tu žinojai – nepyk, aš gal kvailai pasakysiu, – kad gali būti išgąsdinta, kad moki būti išgąsdinta. Ir jau niekuomet neperžengei savo baikštumo. O aš, ką gi, tu matei – irgi buvau praeities pastumdėlis. Netgi tos praeities, kurią noriai, gražiai prisimenu, ir galbūt net nėra didesnės stabmeldystės kaip tikėjimas savo patirtimi. Ten, kur buvai nudegusi, kojos daugiau nekėlei – o gaila, nes degei dažnai ir kone visur. Pamažėl tavęs nebeliko, vien sukaupta patirtis rikiavo tavo dienas – tai, kas leidžiama ir kas užginta. To, kas leidžiama, nuolat mažėjo, nes buvai didžiausia iš žmonių – bijojai skausmo. Aš taip pat mažėjau, tik man, rodos, jau buvo vis tiek.

Diena kvepėjo šnipštu, tad nieko keista, kad vaizdas pro langą, šaldytuvo rankenėlė, vos vos per ilgi nagai ir kiti prozos rakandai man atrodė poetiški. Rodos, tik ir berk lyrikas apie šias buities salas, kiek aliuzijų, kiek rezignacijos, aplink visa taip gyva, jautru. O išties šis dvasinis maskaradas turbūt tėra vaizduotės užuojauta man pačiam. Jos gailestis – tai smulkios, grakščios dovanėlės. Neįgalus, bet išdidus žmogus sunkiai ištveria aplinkinių gailestį. Trokšta lygiateisiškumo ir mažų mažiausiai išlaikyti statusą „žmogus su negalia“ neužleisdamas vietos „negaliai su žmogumi“. Tačiau į vaizduotės gailestį tarsi numoju ranka – niekas kitas nematys; esu paniekintas tik prieš save. Prisėdu prie stalo ir tarsi girdžiu įkyrų jos monologą, tokį drėgną, putlų:

– Ak, mielasis, ir vėl nebesusitvarkai? Na na na (pirščiuku I I I), juk sakiau – dargi bauginančiai treptelėjau! – kad vienas nebindzinėtum, nes su tokia koordinacija – dievaž, tik pažiūrėk, tavo kojos dar labiau išklišo! – kaip taviškė gali žūti kiekvieno sprendimo posūkyje. Ką gi, laimė, kad esi pats mylimiausias mano klientas. Tačiau nepamiršk, kad ir aš senstu, ir vikrumas nebe tas, ir raiška silpnesnė, būk tikras, ateis diena, kai užsiversiu, o tada ir tau galas. Kaipgi čia atrodai: išgveręs, susitepęs – čia kas ant lūpų, sviestas? A, sakai, pienas. Gerai. O rankos kad sustirusios! Nebūk bjaurus; man irgi ne pyragai, jei mirsi anksčiau už mane. Tiesa, aš dar parsidavinėju ir stotyje – kuriu tekstus monetų prašytojams, bet kad su jais vienas vargas; tai neįskaito mano rašto, tai tekstus supainioja, va būna – ir vakar, ir šiandien, ir rytoj į tą patį traukinį nespėja, o dar – gražiausia – pasitaiko, kad ir tą patį žmogų užsipuola; žodžiu, nemirk. O dabar sakyk, koks reikalas. Hm? Šnipštas, sakai? Šiandien nesu geriausios formos, bet gal ką suregsime. Turi kopūsto gūžę? Puiku, atidaryk šaldytuvą. Kas gi ta tekančio upelio dėmė ant gūžės lapo? Gorbačiovo plikė! Nepyk, žinau, kad tokiais pigiais triukais tavęs nenuramdysiu. Tiesiog reikėjo apšilti.

Dabar atidžiai klausyk. Mano metodus išmanai – ne kartą drauge dirbome. Taigi iš pradžių reikės vertę sutelkti ten, kur jos lig šiolei nebuvo – neskaudės, ko krūpčioji. Tebetiki, kad žinojimas turi pranašumą. Suabejok. Jei žinai savo gėlą, jei pažįsti, vadinasi, ją pripažįsti. Įteisini. Tu gal ir teisingai darai, bet aš čia ne tam, kad būtum teisus. Jei pripažįsti, sutik – laikaisi kriterijų ir priskiri savybes, įtaką. O kam tau to reikia? Nusimesk atsakomybę, pasiteisink; argi neteko girdėti apžavų pavadinimu „Dievo keliai nežinomi“? Yra laikas žinoti ir laikas nežinoti. Dabar, mielasis, tave ištiko antrasis. Susimąstyk ir prisipažink, – beje, man nerūpi, kokios tavo pažiūros; aš dirbu savo darbą, – kad nieko neišmanai apie šį pasaulį. Tuomet turėsi pripažinti, kad nieko neišmanai ir apie savo gėlą. Tu gi luošys, ką gali išmanyti? Taip atimtum pranašumą, demoralizuotum, hm, kaip čia tau geriau pasakius, gėlos kariuomenę, va. Kai ji pastips iš bado ir troškulio, kai galėsi vėl drąsiai iškelti galvą iš savo slėptuvės, galėsi grįžti ten, iš kur aš būsiu tave išvedusi; jei pageidausi, žinoma.

Priimk nežinojimą ir leisk man tau meluoti. Tu spyriojiesi, tačiau vien iš puikybės; juk žinau, kaip krykštauji, kai tau meluoju. O tarp svetimų ausų apie mane drebi: „Graži, lanksti kalė.“ Manai, nežinau? Juk pati tau šitaip sušnabždėjau!

Tu nesusitvarkai. Būtum visai pusėtinas, bet perdėm įnoringas, kaprizingas. Drąsus, bet tik tuomet, kai kvailas. Ir atrodo, kad tu neturi ką pasakyti laimei. Kiek turėjai progų su ja susitikti, jūs visada – tu ir laimė – pratylėdavote. Ji tau maloniai glostydavo nugarą, kasydavo pakaušį, šildydavo rankas, jei sušaldavai. Taip, tau buvo gera, tačiau jūs nesikalbėjote. Viskuo tave aprūpino, a? Murkei, saldžialiežuvavai – tapdavai kuo stropiausiu malonumo pataikūnu! Būtent taip mes tave ir traukdavom per dantį sekmadienio popietėmis susirinkusios į vaizduočių arbatėlę. Matai, tuomet turėjau daug laisvo laiko – buvai spjovęs į mane; man vietos tavo patogumų liūne neatsirado. O žinai, kartą Liutauro, tavo bičiulio, vaizduotė kramsnodama mėlynąjį šokoladą mestelėjo: „Ta jo laimė tarsi turtingas vyras, kurio žmona nemyli, bet brangina, nes jis – jos saugumo, patogumo garantas.“ Taip galbūt ir buvo, ką manai? O gal dar blogiau? Nenustebčiau, jei tau išties begal patiko laimė drauge su visais jos atributais ir smulkmenėlėmis, tačiau nemokėjai, nesugebėjai jos įsimylėti. Ir galų gale kartą ji pas tave atėjo kaip geriausias draugas, kaip bendražygis, už kurį galvą padėtum, ir droviai prisipažino, kad yra tave įsimylėjusi. Tapo nejauku, ir po minutėlės atsakei: „Tu esi nuostabi bičiulė, niekuo kitu taip nepasitikiu kaip tavimi. Bet atleisk, aš nemyliu tavęs, nemyliu taip, kaip tu norėtum.“ Štai kokia istorija, a? Tikras perlas!

Tad matai, daug juoko akimirkų mums suteikei. Tu luošys, neįsižeisk, bet kuo tikriausias. Filosofinis hipochondrikas. Ir kiekvienas naujas tavo nusivylimas taps nauju išsigimimu. Man gaila žmonių, kurie atsidurs tavo kelyje: tu ir juos suluošinsi. Todėl daugiau nenusivilk. Eikš pas mane. Atimsiu visus tavo lūkesčius, visas dar likusias viltis ir tikėjimus, aš paskutinį kartą ir galutinai tave nuvilsiu. Daugiau tau neteks to patirti. Ir nemanyk, kad šaltis, kurio draugijoje praleisi likusias dienas, kažkuo esmingai nusileidžia šilumai, kurios taurę nuo tavęs atitolinsiu. Jei nenužudysi kokio arabo, tavęs niekada nė nesugaus, nereikalaus pasiteisinimų, ataskaitų. Galėsi ramiai gyventi, darbuotis, nebeturėsi ambicijų, todėl nieko neįskaudinsi, net savęs. Tiesa, būsi liūdnas žmogus, bet tau pačiam taip neatrodys. Būsi užbaigta neviltis, o ji, tikėk manimi, yra neapsakomai rami ir švelni; visa griaunanti ir naikinanti neviltis būna tik tuomet, kai savyje tebenokina vilties grūdelius. Be to, aš visada būsiu greta, ir

Pati ji niekada nebūtų liovusis kalbėti; nemoka sustoti, neleidžia įsiterpti ir verpia nematomus siūlus. Valia ją tenka nutildyti ir taip bent laikinai pražudyti. Juk aš dar per jaunas, kad pasiduočiau tokiems jos gundymams. Noriu nusivilti daugiau, dažniau – kas dieną, savimi, kitais ir pokyčiais – kad išmuščiau sau iš galvos giliai įsirėžusį principą „kiek moku, tiek gaunu“, kad įsitikinčiau, jog šis pasaulis yra nuostabiai nenuspėjamas, kad kartais teisus žmogus pražūva, nepaisant jo teisumo, ir kartais nedorėlis išlieka, nepaisant jo nedorumo. Noriu būti tikras, kad nėra atlyginimų sistemos, kad tą akimirką, kai trokštu būti geras savo artimui, nemetu monetos į stiklainį, kuriame kaupiami pinigai už bilietą į išganymo traukinius. Ir lygiai taip pat, kai būsiu bjaurus dėl to nesigailėdamas, jokia būties ranka iš šio stiklainio nieko nenugvelbs. Nei gėris, nei blogis – jei galima juos taip vadinti – neturės transcendentinių pasekmių. Jie savaimingi, be anapusinio jauko, atpildo ar grasinimo ir bausmės. Ir tik tuomet, kai nebesibaiminsiu atsako už savo piktadarybes, kiekvienas mano meilės poelgis bus iki galo nuoširdus, iki galo tikras. O tu, vaizduote, man tepasiūlei vieną vienintelį nusivylimą? Man šimtų jų reikės! Kol būsiu atliktas, beveik miręs. Ir tada aš prisiminsiu tavo pasiūlymą, kurio, viliuosi, nebūsi atšaukusi. Aš jį priimsiu; tačiau kol kas statysiu, kad būtų sugriauta, statysiu griuvėsiams, kaip tie pražuvę vaikai, lipdantys iš sniego figūras tam, kad vėliau jas kojomis sutryptų.

Taip praslinko popietė ir netrukus pavyzdingai įjungiau šviestuvą. Paukščiai, rodos, bent tuzinas vieversių, kaleno snapais į langą. Šįkart neįsileidau, nes vakar, užuot grakščiai sutūpę aplink stalą, jie akimirksniu iškapstė patiekalus ir šarkų papročiu nugvelbė beveik visa, kas blizga.

Pamačiau dar vieną praleistą tavo skambutį. Atskambinau.

Netrukus pradėjau knaisiotis po drabužių spintą, norėjau persirengti, pasipuošti, tačiau keista – ką beapsivilkdavau, drabužis vis buvo per mažas: tai rankovės trumpos, tai liemuo suveržtas, tai klešnės per siauros. Likau kaip stovįs – su chalatu. Po valandėlės tokį mane ir išvydai, melsvą, pūkuotą, nors nesu tikras, ar atkreipei dėmesį, nes nė kiek nenustebai. Pačiupai už rankos ir džiugiai nusivedei į aludę.

Kartais man atrodo, kad tąkart mes labai daug ir ilgai kalbėjomės, kartais – kad tylėjome ir – tarsi to būtų negana – trumpai. Nors kalbėjimas ir tylėjimas neretai tėra šleiva tautologija.

Vėlaus vakaro speigas savo adatomis baksnojo dangų – vudu lėlę visų, kurie kelia aukštyn akis.

Išgėrėm po paskutinę vienas kito taurę, buvome visiškai girti, darėsi bloga, dar šiek tiek ir būtume atpylę. Kažkas trečias išvedė mus į lauką, nebesikalbėjome ir, vengiant tylos, tau toptelėjo pasakyti ką nors, kas nieko nereikštų, bet skambėtų išmintingai, bent jau pretenzingai. Juk visą laiką pilstėme niekus – nenorėjai to išsižadėti:

– Šis miestas tėra procesorius. Jis neturi operatyviosios atminties, vien mes ją nešiojamės.

Tai buvo taip apgailėtina, taip kvaila, net pikta, kad būtent šį tylėjimą žodžiais aš geriausiai ir atsimenu.

Tu taip bjauriai pasakei.

Tu gražiai pasakei. Tik tai buvo visiškai nebereikalinga.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.