Eilės. MANTAS BALAKAUSKAS

Griežti tyla

Žiema griežia mažyčiais kvartalais

ir dažniausiai tai daro baltais dantimis,

ritas gilyn į šešėlį nebylės vėlės,

pėdsako įspaudai tvarstyje gimsta.

Šiurkštus drabužis kramto odą,

graviruoja niežulį visai nesirinkdamas,

nebebūna menkiausio prieglobsčio, kurs

kvepėtų labiau nei šviežios gatvelės.

Dalgio ašmenys brenda ir palieka ražienos,

kur subado ausis, net būgnelį – ir tą

perduria virbais, rūdimis apaugintais.

Tylos užkratas sklinda dūzgesy bitės.

Nuolaidos

Prie nukainotų prekių lentynos

aš įjunkęs į pavidalą paukščio regiu,

kaip pro kiauras grindis drumzlinas

pavasaris iš požemių kyla ir pabunda

kirminai viduriuos gyvio, iš amžino

įšalo gniaužtų išlaisvinto, kad mitalu

taptų rytmečio vyrų, apginkluotų

reklamom ir procentais, šventųjų rašytais.

Drėgnos nuorūkos dygsta laiptinėse,

taip prisilesu su balandžiais gyvenimų

tų, kur kailius atšilus nusimeta ir

neretas paskęsta bedugnėse vyno statinėse.

Taksi bliuzas

Kamuojamas atsiverčiu

Į tikėjimą taksistais,

Vežančiais šiek tiek

Arčiau išganymo,

Šiek tiek arčiau ryto.

Sako, čia niekas nestaugia melodijos

Ir nemarina laiko šunų badu.

Sako, maitina juos skerdiena,

Leidžia nusiplauti pirminį pradą.

Surūkusių paakių

Miesto šaligatviuos

Guli Deivių išnaros

Ir begėdiškai siūlos

Jas pagaliau sudėvėti.

Taurakalnio mirtys

…Skverų šlaistūnų tu,

tiesą sakant, niekada neminėjai,

nors Taurakalny vis dar registruojamos mirtys,

sniegas kaip kiekvieną pavasarį taisyklingai tirpsta

ir kiekvieno Luošio akių atspindys –

tai tik krūvos paltų, kepurių ir batų,

išmestų ant šaligatvio kranto,

nesuvirškinto horizonto likučiai, sakytum,

bet tyla tau įsmeigia matą,

dar baltesnės atrodo nukirstos figūros

ir juodesnė Ceilono naktis ant mūrinės

žaidimų lentos ištirpus šachmatams.

Paukštis gręžia pakaušyje skylę savo čiulbėjimu.

Paukštis gręžia pakaušyje skylę savo čiulbėjimu.