Eilės. JONAS VALONIS
●
Įsivaizduok! Paliekanti tą vietą, kur esi.
Pakylanti virš visko. Matanti jų ašaras –
Jų nepasiekiamą siekį tavęs.
Sudėtas maldai rankas, statomas koplyčias,
Paminklus tavo kultui – tavo vardo gatvėse.
Knygų viršelius, simbolius, naujas natas
Geriausio sugulovo glėby.
Mėgstamiausią filmą, valgį, kasdienį gėrimą.
Vakaro svaigulį, ryto nejaukumą.
Dėmes ant kasdienio megztinio –
Rūbus ir paklodes skalbdavai reguliariai.
Neatkąstą duonos riekę – palikai ją vakarui.
Paskutinį arbatos maišelį,
Kačių ėdalo paskutinius gabaliukus,
Naujai pirktas pėdkelnes darbui.
Namus. Tu juos turi.
Mane.
Įsivaizduok!
●
Aš tokį tave ir prisiminsiu –
Susimąsčiusį, žvelgiantį į tolį.
Tau taip tiktų būti anglų lordu,
Tau taip tiktų visad tokiam išlikti.
Vaikščioti su manim pavasariais
Ir leisti jaustis tikra moterimi.
Paskaityti knygas man vakarais,
Kalbėt leidžiant klausytis tik širdimi.
Juk išmokytumei mane mylėti –
Visa savimi, nuo tavo bučiniais
Nusėto kūno, ėmusio stiprėti,
Lig atminties likučių – liksiu su jais.
●
Man per daug atšiauru savy,
kad keliaučiau ten, kur mirdavo protėviai,
kur veždavo mirti.
Lagaminas po lova – spruksiu,
kai tik žingsniai nutols.
Ten, iš kur po to grįšiu.
●
O aš norėčiau, kad kas vestųsi už rankos –
bet kur.
Net ir Kauno senamiesty,
net ir be sausainių.