Iranas – kita civilizacija

GENOVAITĖ BONČKUTĖ

Įsivaizduokite, kad nuvykote į šalį, kurioje gatvių pavadinimai užrašyti keisčiausiais rašmenimis, žmonės užsienio kalbų nemoka, užsieniečio galite nesutikti visą savaitę, o taksistai nesupranta, kur jus vežti, ir nuveža ne ten. Šalis be turistų – tai Iranas. Gražūs persiški veidai, moterys juodom skarom.

Rengdamasi ten važiuoti, netyčia sukeliu sąmyšį fotografijos paslaugų studijoje – vizai reikia nusifotografuoti su skara, bet niekas nežino, kaip ją užsirišti. Pažįstami perspėja: Irane persekiojami užsieniečiai, Iranas – tarsi kita civilizacija, moteris ten negali niekur eiti be vyro ar brolio ir t. t. Kas dabar bus? Mano nerimas auga. Bičiulis psichologas sako: dabar bus daug neapibrėžtumo, bet tai ir yra gyvenimo skonis. Praradusi visas koordinates, galbūt net nežinosi, kas esi.

Autobusas, lėktuvai, miegas po kelias valandas ir galiausiai nakvynė viešbuty už 12 litų. Prigulam – po trijų skrydžių užmiegi bet kur ir bet kada. Kermano miestas šalia dykumų panašus į kitus musulmoniškus miestus, daug moterų juodomis skaromis ir skraistėmis. Kol kas man tai nedaro didelio įspūdžio – pasaulio šalys tarpusavyje panašios, bastomės, ilsimės ir tiek. Kai esi veikiamas neskubėjimo romantikos, nieko daugiau ir nereikia, o kai ji nustoja veikusi, atrodo, kad gilintis į svetimą kraštą yra darbas.

Tame keistame kambaryje šalia greitkelio (nors tvyro vasariška kaitra, jis šildomas radiatoriais) išmiegu lygiai trylika valandų nevarginama nemigos. Pamažu imu jausti, kad Lietuva nebesvarbi. Man patinka šitaip bukai tysoti šitame šiltame krašte, nespręsti jokių problemų, nenorėti kam nors patikti, tiesiog laukti. Avienos kebabų užeigėlėje geriame duchą – skiestą, sūdytą ir gazuotą kefyrą (viena keliautoja sakė, kad nuo Irano maisto jai ėmė žvilgėti plaukai). Bastomės po turgų. Turgus apima viską – saulės šviesą pro skyles lubose, arkas. Prie mūsų prieina žmonės, vienas iš jų, gydytojas, mokantis angliškai, veržiasi mums aprodyti miestą, veda į visokius užkaborius, pro kuriuos dar nėjome. Gatvėje su mumis sveikinasi nepažįstami žmonės, kalbina. Automatiškai atsiriboju, bet bendrakeleiviai mane ima kritikuoti. Mane gali kalbinti tik moterys. Stebiuosi jų rūbais, o jos, matyt, – mano. Gal gerai pasislėpti nuo pasaulio po skraiste, kai išeini iš namų? Juk jis iš tiesų ir yra nesaugus? Tik kodėl moterys juodos? Tarsi nužengusios iš senovinio kostiuminio filmo – jokių neskoningų rūbų, jos orios ir išpuoselėtos.

Po pietų – išvyka į dykumas. Vasarą temperatūra siekia 60 laipsnių, pakelės skyde parašyta, kad čia karščiausias Žemės taškas. Palmėm apaugęs dykumų miestelis pustuštis, vietinis mauzoliejus iš žalio stiklo – mistinė erdvė. Kažkas sako, kad dykumoje gyvūnai daugiausia gaišta ne nuo karščio, o nuskęsta, nes per potvynį molis nesugeria vandens. Kodėl dykumoje taip gera, erdvu ir sterilu? Tie nedideli šilti kalneliai, visiška ramybė, vieta, skirta sielai. Malonu atsidurti archajiškoje realybėje. Žmonės čia sentimentalūs, jų kalbėsena švelni, moteriška, tęsiama. Pavydžiu jausmingumo, bet noras kažką veikti nugali. Apsistojam pas vieną studentą. Prieš užmigdama pro durų plyšį matau, kaip jis meldžiasi, klaupiasi, keliasi. Iš ryto važiuojam į senovinio miesto Rajeno griuvėsius. Valandos ilgame kelyje patenkina amžinąjį netrukdymo poreikį, kurio susikaupė labai daug. Su asmeniniu vairuotoju labai ramu. Kol bendrakeleiviai laipioja po tvirtovę, kuri labai tiktų žaisti slėpynių, aš noriu išsiveržti į miestelį, bet nedrįstu. Mažyčiame miestelyje viskas vyksta gatvėje ir į tave visi žiūri. Įsidrąsinu nulėkti į priekį viena ir nieko baisaus neatsitinka. Kai atbėga manęs ieškoti, niekas nepyksta. Kaip galima laukti ir nesinervinti? Kokia tai būsena? Šio krašto gyventojams ji puikiai pažįstama.

Visą naktį važiuojame į piečiausią šalies miestą – Bandari Abasą. Nors šešta ryto, pilna keisčiausių Azijos gyventojų – pakistaniečių, arabų, daug moterų su čadromis (jos atrodo kaip pavojingos beprotės). Paaiškėja, kad visi viešbučiai pilnutėliai ir mums teks, nesiprausus ir neužsukus į tualetą, su visais daiktais plaukti į atogrąžų salas. Man tai kuo tikriausias išbandymas. Po naktų, praleistų autobuse, nakvynė pigiausiame viešbutyje jau yra svajonė. Su vietinių minia sulipame į prastai valdomą valtį – oro uoste vienas inteligentas perspėjo jokiu būdu tokiomis neplaukti, nes jos dažnai apvirsta. Saloje nė vienas taksistas nesupranta, kur mus vežti. Visur pilna keistų uolų, kupranugariai čia ganosi kaimenėmis kaip pas mus karvės, keisti medžiai auga vandeny. Panardiname kojas į šiltutėlę Persijos įlanką, norėčiau čia būti ilgai, važinėti dviračiu. Bet tenka plaukti atgal į miestą. Taip ir neradome, kur apsistoti, diena pietietiškame pragare, kur pasijutome tokie bejėgiai, eina į pabaigą. Bendrakeleiviai nori kuo greičiau iš čia nešdintis. Laukia dar viena naktis autobuse. Jie norėtų visas naktis praleisti autobusuose ir sako man, kad prie to galima priprasti. Autobusas veža keistus žmones – jie visą naktį laksto pirmyn atgal, kaišioja po kėdėm kontrabandą, greičiausiai narkotikus, vairuotojas juos išlaipina, kai reikia apeiti policijos postus. Šiurpus pietietiškas Bandari Abasas – kartu su nuostabia gamta atsiskleidžia purvinoji Azijos pusė.

Jezdas – dykumų miestas, moliniai namai, katakombos, turgūs. Prisiglaudžiame viešbutyje „Silk Road“ su dideliu prašmatniu čaichanos kiemu, skirtu tingiai leisti laiką. Jame pridėta knygų apie Iraną, gali mokytis farsi kalbos. Elektroninis paštas kažkodėl neįsijungia. Matyt, ir nereikia. Galų gale nesvarbu, kas man rašo, svarbu, ko aš pati ilgiuosi. Nors bandant atidaryti paštą ima dažniau plakti širdis. Vis dar. Galvoju, kokia kelionės prasmė. Man gera nedirbti, atrodo, dirbti niekada nenorėsiu, tik štai dar turiu patirti visus privalomus nuotykius. Kaip mažai žmogui reikia! Juk čia neturiu nei fizinio komforto, nei artumo, niekas manęs nelaiko reikšminga. Aš ir be to vis labiau atsigaunu, tarsi tie dalykai būtų nebūtini. Mūsų darbas čia – keliauti ir žiūrėti. Ir tik vienas žingsnis jį skiria nuo buvimo, nuo netikėtų nutikimo akimirkų. Namuose trūksta naujų vaizdų, o gal ir nieko netrūksta, tik nenutinka tas nepaaiškinamas „čia ir dabar“ spragtelėjimas. Jis buvo šiandien – einant saulėta gatve, išlindus iš molinių gatvių labirinto, užlipus į mečetę apžvelgti miesto, pasaulis akimirką tapo nuostabiai tikras.

Irane ne tik rašoma iš dešinės į kairę, bet ir sekmadienis yra penktadienis, o kovo vidury prasideda nauji metai, todėl dabar yra tarsi kalėdinė savaitė. Iš bendrakeleivių pareikalauju poilsio ir mane apleidžia bet kokia valia. Vaikštinėjame po muziejus, vidinius sodelius, dykumos miesto kambarius, apkaišytus pagalvėlėmis. Moliniuose labirintuose man trūksta oro, jaučiuosi kaip tarakonas dėžutėje. Vakare nuvažiuojame į zoroastristų šventyklą, kur kūrenasi šventoji ugnis, ir prie tylos bokštų, kur mirusieji būdavo atiduodami paukščiams ir vėjui. Ant kalno už miesto tylu, gera, mus labai nuvargino žmonės. Mano draugai tai nutolsta, tai vėl priartėja. Aš mažai kalbu, esu nuobodi, ilsiuosi. Atrodo, kad kelionė trunka visą amžinybę ir truks dar tiek pat, o tai jau bus nežmoniškai ilgai ir su šaknimis išraus mane iš mano gyvenimo. Šeštadienis, paskutinė popietė, gatvės tuščios, imu gailėtis, kad neturiu realybę užburiančio fotoaparato. Einant vienai gatvės tarsi daug erdvesnės. Šiaip ne taip prisijungiu prie interneto, apima liūdesys, kad žmonės Lietuvoje nuo manęs tolsta. Ilgai sėdžiu mečetėje. Džemeko mečetės kupolas didingas, tarsi po jos skliautais slėptųsi pats dangaus kraštas. Galvoju – visgi pasaulis yra gražus ir be tų išsipildančių ar neišsipildančių svajonių.

Islamiška vyriška realybė, kur moteris savotiškai saugoma, mano jautriam moteriškumui labai tiktų, bet kaip suaugusiam, kuriančiam žmogui, matyt, trukdytų. Nusipirkau segtukų, kuriais prisegsiu nuolat krintančią skarą (skara man nepatinka, bet po ja gali paslėpti neplautus plaukus). Pridengta moteris tarsi gražesnė, paslaptingesnė. Moterys daug kur atskirtos nuo vyrų, pavyzdžiui, važiuoja vienoje autobuso dalyje, vyrai – kitoje. Gal dėl to jos daug solidaresnės tarpusavyje. Kai autobuse užmiegu, jos mane vis rūpestingai pažadina, kad nepravažiuočiau kokio gražaus dalyko. Autobuse mane stebi mergina, ji vis labiau šypsosi ir slenka artyn, galų gale įsidrąsina. Klausia, kokio aš tikėjimo. Sakau, kad katalikų, bet pas mus yra ir daug netikinčių žmonių. Tai blogai, sako ji. Bet jie vis tiek turi moralę, paaiškinu. Tada geriau. Paskui aš klausiu: ar moterims čia gerai? Ar nevargina skaros? Ar jos gauna darbą? Ji sako: jei nori, tai ir gauna, bet skaros, ypač čadros, labai gerai religijai. Skara – tai pirmas dalykas, su kuriuo neišvengiamai susiduri čia atvykęs (tai vadinama papročių gerbimu). Net slidinėti reikia su skara, o jei su kepure, tai jos gink dieve nenusiimk, tai labai nepadoru. Kita iranietė, gyvenusi Europoje, sako: Irane viskas tik vyrams, bet moterys darosi vis aktyvesnės.

Mano bendrakeleivis žingsniuodamas šalia įtikinėja, kad religinės diktatūros dėka žmonės čia geresni, mažiau nusikaltimų. Ogi iš tiesų: mūsų niekas nebandė apsukti, laivelyje pametėme pinigus ir žmonės radę atidavė, gatvės neprišiukšlintos, nėra infekcijų. Valstybė uždraudė galingus motociklus, todėl mažiau avarijų, ant tvorų ne reklamos, o gražūs islamo priesakai apie garbę, tikėjimą, gerumą. Visur kabo dviejų dėdžių su barzdomis atvaizdai – imamo Chomeinio, kuris padarė revoliuciją (jo veidas rūstesnis), ir dabartinio pagrindinio imamo (švelnesnis, su akiniais). Visur tave saugo senolių išmintis ir teisingas kelias. Gal tik griežtos taisyklės gali apsaugoti jausmingus pietiečius nuo nežaboto išsiliejimo? Pavyzdžiui, tokie emocingi vyrai tikrai kibtų į bet kurią moterį, niekas nieko nebedirbtų. Jie juk nesusivaržę, vaikiški. Iš ryto per televiziją rodo maldas. Gražus, inteligentiško veido prezidentas palaisto kiparisiuką: auk, auk, kiparisiuk, tegul būna prakeikta Amerika! Uždraudė ir Peliuką Mikį. Bandau įsivaizduoti, jei Lietuvoje vietoj reklamų kabėtų ištraukos iš Evangelijos, baruose skambėtų kanklių muzika ir visi vaikščiotų apsirengę tautiniais rūbais – argi tai būtų blogis?

Teherane minios kaip per Kaziuko mugę, gatvėse – ištisinės birbiančių motociklų spūstys. Pereiti gatvę tėra vienas būdas – ryžtas. Jei ryžtingesnė mašina – turi sustoti tu, jei tu ryžtingesnis – mašina sustos, jei stovėsi ir lauksi – nepereisi niekada. Teheranas kaip ilgas šliužas išsidėstęs ant aukšto kalno: apačioje – vasara, viršuje – žiema. Čia daug kultūros. Kilimai muziejuje kaip visatos atspindys, gyvenimo medžiai, sodai, žiūrint į smulkiais raštais išmargintą kilimą gniaužia kvapą kaip užvertus galvą į žvaigždėtą dangų. Išausti vienam kilimui dažnai prireikdavo viso vienos rišėjos gyvenimo. Randame ir modernaus meno, fotografijos parodą. Jie fotografuoja savo keistų tradicijų susidūrimą su moderniu gyvenimu. Menininkės jau ne su juodomis skaromis, apsirengusios laisviau, spalvingiau. Golestano rūmai kaip iš sapnų, išpuošti, paslaptingi, jaukūs, kiekviena siena – vis kitas paveikslas, veidrodžių mozaikos. Apvalainos sofutės, baldakimai, viskas minkšta (tikrai eičiau, jei Vilniuje būtų tokio interjero kavinių). Persiškose drobėse žmonės įmitę, patenkinti, iš paveikslų sklinda vasaros vakaro šiluma ir ramybė. Vėlesniuose darbuose vaizduojami jau tik vyrai – grupelėmis ar po du. Bet štai grįžtant iš parduotuvės nepavyksta įlipti į metro – jis sausakimšas. Kažkodėl Teherane man geriau nei kitur. Norėčiau pasikalbėti su kuo nors apie poetišką sielą.

Važiuojame prie Kaspijos jūros, autobusas vingiuoja per kalnus, pakyla du ir nusileidžia tris kilometrus – nuo sniegų iki pavasarinės žalumos, galiausiai išmeta mus purviname transporto žiede. Niekas nesupranta nei žodžio „jūra“, nei žodžio „Kaspija“. Vėliau Isfahane sutiktas psichologijos dėstytojas labai nustebs: jūs keliaujate be vertėjo? Tai kaip jūs galite keliauti? Tai labai sunku! Galų gale taksistas paveža mus iki sumažinto Palangos tilto, ant kurio įrengta arbatinė, tamsus smėlis driekiasi kelis šimtus metrų, toliau tvoros ir jokio praėjimo nėra. Tenka trenktis atgal per kalnus ir debesis. Svajoju apie dieną viešbutyje, norisi nuo visko pailsėti.

Visi jų miestai, ko bepaklausi – labai gražūs. Išvažiuojant viena akimi spėju pasitikrinti elektroninį paštą ir randu gerų laiškų, ačiū dievui, manęs kažkam trūksta. Traukinys kitoks negu mūsų, kupė šešios, o ne keturios lentynos, prie lango – didelės kopėčios, geležinkelio stotyje nėra saugojimo kamerų, kiekviena smulkmena byloja apie kitą civilizaciją. Nenusakoma, slystanti kelionės būsena nežinia nuo ko gerėja, tarsi saugotų gerasis keliautojų dievas, kupinas gamtos gyvybės ir judėjimo bei atsinaujinimo galių.

O Isfahanas iš tikro labai gražus. Milžiniška Imamo aikštė su mečetėmis, rūmais ir fontanais įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vaikštant po šį miestą galima susidaryti neteisingą Irano vaizdą – erdvu, parkai, gėlės, arkiniai tiltai, nėra minių, laikomasi eismo taisyklių. Tarnautojai mums labai gražiai šypsosi, siūlo pagalbą. Jie sako: čia visi labai svetingi, tik nemoka jūsų kalbos, užsieniečiai apie mus neteisingai galvoja. Vienas žmogus suranda mums taksi ir už jį sumoka. Kažkodėl jie jaučiasi tarsi nevisaverčiai, teisinasi prieš pasaulį, klausia, ar Iranas mums gražus, kodėl nusprendėme čia atvykti. Važiuojame prie judančių minaretų. Įdomu, kaip mes atrodome Irano gyventojams? Prie mūsų atveda nufotografuoti vaikus: prie manęs – mergaites, prie vyrų – berniukus. Šeimos prašo, kad sutiktume kartu nusifotografuoti. Ant mūsų greitai reikės pakabinti lenteles: „Neerzinti, nešerti.“ Matyt, blogiausia, ką galime padaryti – išvažiuoti ir niekada neatvažiuoti. O jiems išvykti užsienin tikrai nėra lengva. Mus apstoja būrelis mokinių, fotografuoja, vaišina ledais, pristato savo draugus: „Čia Mehdi, labai geras žmogus.“ Jiems labai svarbu pasirodyti geriems, o ne respektabiliems kaip mums. Jaunoji karta jau truputį moka angliškai. Mokytojo labai šiltas žvilgsnis, jis apsikabinęs savo mokinius. Gal jie ne tokie materialistai? Šiluma net liejasi. Pas mus nebūtų įmanoma gyventi esant tokios būsenos, reikėtų sulėtinti tempą. Vaikai su mumis susipažįsta drąsiai, kviečia į svečius. Jie čia irgi civilizuoti, išsišlavę gatves, į farsi kalbą išsivertę milžiniškas bibliotekas, turi ir psichologų, nors duoną kepa rankomis. Mes trumpam galime pasijusti žvaigždėmis, esame Europos Sąjungoje, o juk neturime tokio turtingo istorinio palikimo. Prisiliečiant prie kitos kultūros atsiranda ypatingas laisvės pojūtis. Diena Isfahane eina į pabaigą, tebelydi vaikų šypsenos ir aš pati šypsausi. Dabar jau lengvai bendrauju su visu pasauliu, ir tai yra nuostabus jausmas.

Rytas po liesų paskutinių nakvynės namų pusryčių. Prisipirkau lauktuvių, ypač džiaugiuosi mėlyna miniatiūriškai išpiešta lėkšte, tas daiktas labiausiai primena mečetes, beveik šventas. Autobusų stotyje mus stebi imamų veidai, nepažįstama moteris nori pavaišinti savo arbata, autobuse rodo filmą, kuriame vaidina vis tie patys aktoriai. Už lango dykumos, kalnai. Bendrakeleiviai panirę į save, bet išlaikyta svarbiausia taisyklė – savęs neprimetimas. Važiuojant išsiimu ausinuką, muzika mano būčiai suteiks koordinates. Nuo Irano minių, vaikiškų žmonių triukšmo vis labiau norisi į Europą. Kokia jauki, rami šalis Lietuva. Norisi pabėgti iš namų ir norisi į juos grįžti. Atstumas gydo, viskas ima matytis iš didesnės perspektyvos. O gal gydo išbandymai? Bendrakeleiviai sako, kad toks keliavimo būdas sunkesnis nei į kalnus. „Svarbiausia atmesti tai, kuo esi, ir tapti grynuoju požiūrio tašku, o tada jau galima peršokti per bet kokią bedugnę. Kai šoki per bedugnę, realybė akimirką subyra į dalis ir nustoja egzistuoti, ir tada pasaulis vėl susirenka iš naujo ir mes priimame naują formą.“ Oro uoste girdisi didingas, į raudą panašus kvietimas melstis.