Toliau apie Antano Miškinio literatūrinę premiją: paaiškinimas
Kaip ir reikėjo tikėtis, straipsnis apie Antano Miškinio literatūrinę premiją sulaukė reakcijų. Daugiausia pozityvių. Atrodo, parašiau tai, ką nemaža literatūros bendruomenės dalis galvojo. Visgi buvo ir vienas oponuojantis atsakymas – Vytauto Kazielos „Kodėl nepasitikiu Martynu“ („Šiaurės Atėnai“, 2025-02-28). Tai suprantama, nes Kazielos pavardė straipsnyje minima daugiausia. Džiaugiuosi, kad atsakymas egzistuoja, tačiau negaliu nejausti ir nusivylimo – didžiąją jo dalį rašytojas ginčijasi su teiginiais, kurių mano straipsnyje nėra. Atsakymo pagrindu tapo klaidingai suprasta pagrindinė mintis. „Bet kaltinimai metami ne man vienam“, – vos pradėjęs teigia ilgametis Miškinio premijos komisijos narys. Bet čia jis ir suklydo, nes straipsnyje kaltinimų nėra.
Iš darbo mokykloje patirties žinau, kad dažniausias mokinio atsakymas į pastabą dėl blogo elgesio yra: „Bet juk jis [kitas mokinys] irgi taip darė!“ Pasirodo, šis atsakymas paplitęs ir už mokyklos ribų, nesvarbu, tau 16, 36 ar 69: „Iš karto noriu sureaguoti į straipsnio pavadinimą ir paklausti autoriaus: o kitomis literatūrinėmis premijomis tamsta pasitikite? Vlado Šlaito, Antano Baranausko, Jono Aisčio, Dionizo Poškos, Salomėjos Nėries ir kitomis?“ Ne, nepasitikiu. Ką tai keičia?
Kitas Kazielos naudojamas triukas atsakymo rimtumo iliuzijai sukelti – dirbtinai išpūsta apimtis. Pavyzdžiui, Kaziela rašo: „Pradžioje rašinio autorius rašo: „[...] (premiją 2003 m. įsteigė Utenos rajono savivaldybė), laureatą išrenka sudaryta komisija ir jam skiriamas piniginis prizas (šiuo metu 5 000 eurų).“ Stengdamasis būti nešališkas, autorius turėjo atkreipti dėmesį, kad premijos dydis ne visada buvo 5 000 eurų“, ir tuomet pradeda vardinti, kokie autoriai yra gavę mažesnį piniginį prizą, kada šis padidintas ir t. t. Ši dalis užima daugiau nei 10 procentų atsakymo ir yra visiškai beprasmė, nes: 1) straipsnyje pabrėžiau, kad 5 000 eurų yra šiuo metu (tai reiškia, kad seniau tiek nebuvo); 2) sumos dydis visiškai nėra svarbus straipsnyje apmąstomiems dalykams.
Kitoje pastraipoje Kaziela paaiškina komisijos skyrimo procesą ir iššūkius, su kuriais susiduriama. Kažkodėl paaiškinama savaime suprantama informacija, kad nariai yra deleguojami skirtingų institucijų. Tačiau tai juk nepakeičia fakto, kad nariai ilgą laiką išlieka tie patys. Žinoma, šitaip atsiskleidžia rimta problema – rašytojai nenori būti komisijų nariais. Visgi žvelgiant plačiau visiškai nesvarbu, ar rašytojai komisijose „užsisėdi“ savo noru, ar jiems tenka aukotis – tai yra ne vien minėtų asmenų, o sisteminė problema ir straipsnio nepaneigia. Kad mūsų diskusija nebūtų bereikšmis verkšlenimas, norėčiau pasiūlyti keletą idėjų, kaip pagerinti susidariusią situaciją ir darbą komisijose padaryti patrauklesnį:
1. Komisijos darbą reikia apmokėti. Jei nėra pinigų, tada pačios premijos sąskaita. Piniginis atlygis yra vienas iš būdų prestižui (ar jo iliuzijai) kurti.
2. Didesnis viešumas ir atviras komisijos narių įvertinimas: kiekviename pranešime apie premiją turėtų būti minimi komisijų nariai – savotiška nemokama reklama.
Esu tikras, kad daug patirties šioje srityje turintis Kaziela taip pat galėtų prisidėti prie komisijos sąlygų gerinimo. Juk mano tikslas nėra sužlugdyti, o tik paskatinti pozityvius pokyčius.
Gaila, po rimtų problemų akcentavimo vėl grįžtama prie senų triukų. „O dabar pasižiūrėkime, kas iš dvidešimt dviejų laureatų buvo nevertas A. Miškinio literatūrinės premijos“, – taip pradeda pastraipą Kaziela ir aptaria premijos laureatus. Tai skamba kaip būdas apgadinti mano ir minėtų laureatų santykius. Savo straipsnyje nė karto nekėliau abejonės dėl minimų knygų kokybės, nekvestionavau jų aukštaitiškumo. Tik aptariau įtartinus atvejus nepriklausomai nuo knygų turinio. Kadangi Kaziela turi patirties politikoje, pabandysiu pateikti suprantamus pavyzdžius. Jei Vilniaus meras į valstybines pareigas priimtų savo žmoną, visuomenė piktintųsi ne dėl jos kompetencijų, o dėl susidariusios situacijos. Jei sveikatos apsaugos ministras užsakytų viešuosius pirkimus iš savo mamos pagalvių įmonės, visuomenė piktintųsi ne dėl užsakytų pagalvių kokybės, o dėl naudojimosi padėtimi. Kai Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys už valstybės pinigus nuomojosi butą iš sūnaus, niekas nesipiktino, kad tas butas prastas. Žmonės piktinosi dėl interesų konflikto. Lygiai taip pat yra ir su knygomis. Neabejoju, kad savo turiniu jos galėjo būti vertos Miškinio literatūrinės premijos. Aš rašiau tik apie susidariusią situaciją ir ryšius tarp suinteresuotų pusių. Tas pats ir kalbant apie „Kauko laiptų“ išleistas knygas. Niekur neteigiau, kad kuris nors iš autorių yra nevertas gautos premijos. Nesvarbi ir leidyklų statistika, nes „Kauko laiptų“ sėkmė yra įdomi dėl ryšių, o ne laureatų skaičiaus. Tad visose šiose beveik 30 procentų teksto sudarančiose pastraipose autorius ginčijasi su teiginiais, kurių straipsnyje paprasčiausiai nėra.
Toliau šypseną kelia pastaba dėl šaltinių: „Pradžioje jie rimti, bet niekuo nesusiję su aptariama tema (gal norint suteikti publikacijai svorio ar parodyti savo išprusimą), o paskui nusileidžiama iki vietos laikraštėlių.“ Straipsnyje šaltiniai yra dviejų rūšių – vieni yra grynai teoriniai, nes šis straipsnis – teorinis surinktų faktų apsvarstymas ir be teorinių šaltinių būtų neįmanomas (manau, iš čia ir kyla visos teksto nesuvokimo problemos; Kaziela atskiria teoriją nuo empirinių duomenų, nors šie yra svarstomi būtent teorijos kontekste), kiti yra surinktos informacijos šaltiniai. Nesuprantu: ar Kaziela tikėjosi, kad apie Alvydo Katino korupcijos skandalus turėjau cituoti kokį kitą prancūzų filosofą? Ar pateikti „15min“ nuorodą būtų buvę geriau?
„Įdomiausia tai, kad pats autorius straipsnio išvadose pripažįsta, jog „šiame straipsnyje pateikti asmenų ryšiai neįrodo, kad komisijos darbas buvo neskaidrus, pažeidžiantis įstatymus ar premijos nuostatus“… Tai kam tada visa tai?!“ Nieko čia įdomaus. Pasikartosiu – „Kodėl nepasitikiu Antano Miškinio literatūrine premija“ yra grynai teorinio pobūdžio tekstas. Tad ir klausimas „Taigi „galėjo“, o ar padarė?“ netenka prasmės, nes straipsniui tai neturi įtakos. Tai buvo atlikta tam, kad pamąstyčiau, kokią įtaką premijos prestižui gali turėti tokie glaudūs komisijos narių ir autorių ryšiai. Kaip viskas gali atrodyti žmogui iš šalies. Juk ne mano kaltė, kad susidaro nelabai skaidrus įspūdis. Taip pat norėčiau sužinoti, kurį žurnalistų etikos kodekso straipsnį pažeidžiau. Mano aptarti ryšiai tarp minimų asmenų nėra išsigalvoti, nėra nė vieno kaltinimo, visur tik samprotavimai. Taigi, esminis klausimas ne kaip yra, o kaip atrodo.
Pabaigai – savaime aišku, kad draugystės ir buvimas pažįstamais Lietuvoje nėra išvengiamas. Tačiau kalbėjimas apie tai, kad Kaziela visus pažįsta, šiame kontekste yra manipuliatyvus, nes straipsnyje akcentuotos ne šiaip pažintys, o leidybiniai ir darbiniai santykiai. Būti komisijoje, kai visų svarstomų knygų autoriai pažįstami, yra viena – Lietuvoje tai norma. Visai kas kita, kai komisijos narys nenusišalina, nors yra svarstomos knygos leidėjas. Kur dingsta etika šioje situacijoje? Nelabai suprantu atsakymo prasmės – jis niekaip nepaneigia pagrindinės straipsnio minties, kad, žvelgiant iš šono, Antano Miškinio literatūrinė premija atrodo įtartinai dėl labai glaudžių ryšių (glaudesnių nei buvimas paprastais pažįstamais) tarp komisijos narių ir laureatų.
