Tėčio biblioteka

 

Kovo 18-ąją Kęstučiui Nastopkai būtų suėję 85-eri. Pirmą kartą pavasarį sutiksime be mūsų mokytojo, profesoriaus, kolegos ir bičiulio, literatūros tyrinėtojo, semiotiko. Prieš atiduodant Vilniaus universiteto bibliotekai Kęstučio rankraščius ir knygas su jo dukromis Agne ir Kristina pasikalbėjome apie tėčio biblioteką ir ne tik. Su Kristina susitikome namuose Šeimyniškių gatvėje, jo darbo kambaryje, o su Agne – A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre (Vilniaus universitete), dar vienoje Kęstučiui svarbioje vietoje.

Jurgita Katkuvienė

 

 

– Štai sėdime Kęstučio Nastopkos namuose, jo darbo kambaryje, tarp knygų lentynų. Kokie tavo vaikystės prisiminimai apie tėtį ir jo darbą?

Kristina Nastopkaitė: Iš ankstyviausios vaikystės prisimenu tėčio rašomąją mašinėlę. Jis turėjo tokią senovinę, iš pradžių visai senovinę, su tokiomis apvaliomis raidėmis mašinėlę, paskui naujesnę, o vėliau jau, aišku, atėjo kompiuteris. Tų senų net rūsyje nebėra. Bet tėtis su ta savo rašomąja mašinėle – pradžioje su pirma, antra, o paskui su kompiuteriu – man buvo vienas vienetas. Jo darbo kambarys su visomis jo knygomis, popieriais ir rašomąja mašinėle, paskui kompiuteriu buvo vos ne kaip atskira matrica. Jisai ir ta jo erdvė. Ir jis į tą savo matricą išeidavo čia – namie; iš jos jis išeidavo pavalgyti, į vonios kambarį ir pažiūrėt „Panoramos“, o visą kitą laiką praleisdavo savo tame, kaip man atrodydavo ne tik iš vaiko perspektyvos, bet ir vėliau, žodžio, teksto, minčių, apmąstymų burbule.

Jis buvo toks ritualų meistras: labai tvarkingai, kiekvieną dieną taip pat, atsikeldavo, pusryčiaudavo ir tada į darbo kambarį, o kambario duris užsidarydavo. Atsiskirdavo į savo literatūros, paskui semiotikos matricą. Tokio žmogaus kaip jis, kuris dirbtų taip atsakingai, aš nesu mačiusi. Jeigu pradeda, padaro viską, ką gali, ir geriausiai, negaili tam laiko. Laiko samprata, man atrodo, jam iš viso nelabai egzistavo. Neskaičiuodavo, kiek kam laiko skiria, dirbo iš aistros ir intereso. Iš vienos pusės tai privilegija galėti taip gyventi, iš kitos – Dievo dovana, kai tu tikrai gali filtruoti ir teikti pirmenybę tam, kas tau iš tikrųjų rūpi. Jisai tą labai gerai mokėjo.

Ant jo stalo būdavo milijonai popierių, milijonai pastabų. Ten virė gyvenimas, bet tik jis vienas žinojo tą tvarką. Jam tai buvo labai labai svarbi erdvė.

– Ar su tėčiu kalbėdavotės apie knygas, literatūrą? Kęstutis buvo geras pedagogas, o kaip namie?

– Pedagogės vaidmenį namuose atliko mama [Irena Nastopkienė (1945–2024)]. Tėtis namuose neužsiimdavo pedagogika, nebent ko nors jo paprašydavau, tada mielai sėsdavo ir padėdavo. Bet pats niekada nesikišdavo, jokios aktyviosios pedagogikos mano atžvilgiu iš jo nebuvo. Galbūt dėl to, kad jis iš tikrųjų suvokė tai kaip du skirtingus – tarsi tarpusavyje nekomunikuojančius – indus. Man toks įspūdis, kad jam buvo akademinis pasaulis ir šeimos pasaulis.

Per jo šermenis, laidotuves ir po to buvo daug bendravimo su jo kolegomis, studentais. Iš jūsų atsiliepimų, kalbų supratau, kad jis turėjo du atskirus pasaulius: tą savo akademinį pedagoginį pasaulį, apie kurį mes čia, namie, žinojome mažai (bent jau aš tai tikrai, bet manau, kad galiu kalbėti ir už mamą). Tėtis namuose kalbėdavo labai mažai, jis buvo mažažodis, turbūt viską išsikalbėdavo su studentais. O per šermenis buvo toks taurus momentas, kai įvyko sąlytis tarp tų dviejų pasaulių ir aš turėjau progą – man atsivėrė durys, kurios tarsi buvo uždarytos (turint galvoje, kad aš jau čia, Lietuvoje, ilgai negyvenau). Kai išgirdau tas visas kalbas, pasidalinimus, galvojau: „Na va, tėti, matai, tu viską išsikalbėdavai universitete, o namie paskui tylėdavai.“

Tarp mūsų didesnė sąsaja buvo dėl semiotikos, aš gi su juo nuo vaikystės ir ypač didesnė, kai jau suvokdavau, kas vyksta, vykdavau į paskaitas „Baltų lankų“ stovykloje (Druskininkuose), kur buvo mano sąlytis su semiotika per tėtį; per paskaitas ir už jų ribų daug sužinodavau apie semiotiką. Kai studijavau Bolonijos universitete, vienas iš Paolo Fabbri kolegų mums kaip tik dėstė semiotiką (aš mokiausi kino ir teatro kritiką ir ten buvo dėstoma semiotika). Per egzaminą jis buvo apšalęs, klausė, iš kur tu tiek daug žinai, ir aš papasakojau; beje, gavau aukščiausią įvertinimą – dešimtuką su pliusu.

Tėtis kažkokiu būdu sugebėjo perduoti man tas žinias apie semiotiką, apie semiotinį kvadratą, analizę. Mes ne tiek daug kalbėdavome apie tai dviese namuose, greičiau „Baltų lankų“ stovykla buvo kaip semiotikos upė.

– Prisimeni, kaip rašė mašinėle, o ar prisimeni, kaip tėtis skaitė?

– Prisimenu tėtį visada su akiniais ir su pieštuku rankoje. Jis visą laiką kažką žymėjo; visą laiką sėdi, kažką rašo, tada atsistoja, eina prie lentynos, pasiima knygą, bet ne sėda su ta knyga, o perverčia, pažymi ir atgal padeda. Jo santykis su knygomis, kiek aš mačiau, buvo labai dinamiškas, jis tarytum vos ne mintinai žinojo, kas ten tose knygose yra parašyta, ir turėjo labai aiškų siūlą, kuris atvesdavo jį į konkretų puslapį pasikonsultuoti.

Kai atsirado kompiuteris, pieštukas liko ant knygų. Man prieš akis – daug kompiuteriu surinkto teksto, paskui pastabų popieriuje, jau išspausdintame tekste. Jo rašysena tokia labai įdomi, visiškai neįskaitoma, blogiau negu gydytojo; kataloniškai sakoma: „Tavo rašysena kaip gydytojo.“ Ji labai charakteringa.

Jį skaitantį knygas aš kažkaip nedaug esu mačiusi. Gal daugiau pasidėjus krūvą knygų, tai šen, tai ten kažką konsultuojantis. Knygos jam buvo tarsi jo materija. Turėjo daug grožinės literatūros, klasikos, tai dabar, kai jau nebedirbo, jis vėl visą ją skaitė; kai turėjo daugiau laiko ir kai rašymas turbūt nebereikalavo daugiau pastangų, jisai vėl skaitė Dantę ir kitus.

– Kęstučio biblioteka, matyti, labai prižiūrima, struktūruota, temiškai suskirstyta: semiotikos lentyna, mitologijos, meno kritikos lentynos, kolegų literatūros kritikos darbai ir t. t. Kaip tėtis kaupė, tvarkė biblioteką?

– Gaudavo labai daug dovanų, apie ką byloja ir visi autografai, labai daug dedikuotų knygų. Knygas pirkdavo labai individualiai, nebūdavo taip, kad tėtis ateitų su penkiomis knygomis ir sakytų: žiūrėkite, kas čia. Tai buvo jam asmeninis, profesionalus dalykas.

Labai įdomu, nes tėtis buitiniame gyvenime buvo labai chaotiškas, tikrai nebuvo struktūruotas, užtenka pažiūrėti į balkonus, į rūsį, o čia, darbo kambaryje, tikrai yra sistema, tobula jo sistema: rankraščiai visi sutvarkyti, laiškai visi sugrupuoti; atidariusi rankraščių lentyną aš iš tikrųjų nustebau ir galvojau: „Matai vis dėlto kaip.“

– Neabejoju, kad į šią biblioteką ateidavo žmonės: draugai, kolegos, studentai, pati esu ne kartą buvusi. Ar joje virė gyvenimas, vyko diskusijos?

– Veiksmas vykdavo daugiau aplink svetainės stalą. Prie jo rinkdavosi jų chebra. Bet čia labai ankstyvos vaikystės prisiminimai. Aš gimiau Knyvos gatvėje [dabar Šaltinių], o čia atsikėlėme, kai man buvo vieni metai. Tai čia ateidavo [Juozas] Aputis, [Henrikas Algis] Čigriejus, [Sigitas] Geda, [Leonardas] Gutauskas, [Petras] Bražėnas. Jie visi buvo mano dėdės; labiausiai prisimenu dėdę Levą, dėdę Henriką. Buvo man tokia labai įdomi sąsaja, toksai tarsi grįžimas į vaikystę kitoje dimensijoje, nes kapinėse, o Antakalnio kapinėse aš jau buvau nebuvusi kurį laiką, žiūriu, greta Čigriejus, Geda, Aputis (tik Gutauskas Karveliškėse). O Čigriejaus antkapio akmuo yra tokie paukštukai, kokius jis drožinėdavo ir kokį tėtis turėjo savo bibliotekos lentynoje.

Mama pasakojo, kaip jie ten, Knyvos gatvėje, dar prieš man gimstant, kreizėjo, nes Geda turėjo labai smarkų charakterį, Aputis turėjo labai smarkų charakterį ir Gutauskas – ten visąlaik kas nors supykdavo, išeidavo. Dar prisimenu, kad taškas būdavo Nidoje rašytojų namuose, kai visi gaudavo kelialapį, mes važiuodavome kiekvieną vasarą po mėnesį. Visi tie dėdės (su šeimomis) irgi ten būdavo. Iš vaikystės prisimenu Nidą ir paskui Druskininkus, „Baltas lankas“.

– O bibliotekoje yra dėdės Levo paveikslų…

– Tie paveikslai legendiniai. Kiekvienas jų turi savo istoriją ir jie suaugę su bibliotekos sienomis, faktiškai jie visada čia buvo. Tėtis turėjo vieną Gutausko nupaišytą savo portretą, pagal kurį mes padarėme ekslibrisą knygom antspauduoti, ant to portreto užrašyta „Kaip tyliai vysta gėlės“ ir Leonardo Gutausko parašas. Dar yra dėdės Levo nupaišyta tėtės karikatūra. Visi kiti paveikslai Gutausko. O čia yra Vilučio darbas, padovanotas tėčiui disertacijos proga, kuris vadinasi „Nuspyrė oponentą“. O šitas [Gutausko] labai įdomiai nupieštas ant klijonkės, nėra pavadinimo, tik metai – 1980. Levas jam tikrai daug pridovanojo.

– Matau, yra albumų lentyna. Kuo Kęstutis labiau domėjosi – daile ar muzika?

– Daile. Muzikos mūsų namuose beveik nebuvo, buvo labai mažai. Tėvai muzikos nesiklausydavo, nors turėjo patefoną, plokštelių, bet daugiau leisdavo man pasakas, patys melomanai nebuvo. Tėtis neturėjo klausos ir beveik nedainavo, nebent tokį romansą „su raudonais guzikais“.

– Nematau žurnalų…

– Jis visada skaitė „Literatūrą ir meną“. „Litmenį“ labai mėgo, buvo jo fanas – taip pat „Šiaurės Atėnų“. Turėjo „Metus“, „Kultūros barus“. Viską, ką galėdavo gauti popieriuje, gaudavo popieriuje, eidavo pirkti.

– Neturėjo kokio ritualo šeštadienį skaityti laikraštį prie kavos?

– Ne, prie kavos jisai neskaitydavo. Jisai niekada nesinešdavo jokios knygos į virtuvę. Skaitydavo savo darbo kambaryje, tiktai bibliotekoje. Netgi į pliažą knygos jis niekada nesinešdavo.

– Sode bibliotekos neturėjo?

– Ne, sode dirbdavo sodo darbus. Yra sode pora knygų, bet labai nedaug.

Mama visą laiką būtų norėjusi sodybos – sovietmečiu, kai buvo skirstymai, – o jam, atrodė, tie materialūs dalykai buvo kaip katorga: „Kam čia?..“ Tik vėliau tas sodas atsirado, jis kažkaip jau išsijudino, pasidavė po Nacionalinės premijos. Ir man įdomu, kad jam visai patiko, atvažiavęs į jį imdavosi įrankių ir pan. Tačiau į sodą nesitempdavo jokio darbo, nes jame praleisdavo nedaug laiko. Kai būdavo sode, mamai sakydavo: „Aš turiu dirbti, man reikia į Vilnių.“

– Kas tau atrodo būtina pasakyti kalbant apie tėtį?

– Tėtis niekada niekuo nesiskųsdavo. Vienintelis jo toksai didžiulis brakedownas buvo, kai mirė Greimas. Mama sakė, kai mirė Greimas, tai tėtis griuvo ant žemės ir raudojo. Man atrodo, kadangi tėtis neturėjo tėčio, jį prarado būdamas septynerių, jam Greimas buvo toks kaip antras tėvas, kaip semiotikos tėvas.

 

●

 

– Su Kristina kalbėjomės Kęstučio darbo kambaryje apie jo darbą, biblioteką. Ką tau reiškia tėčio biblioteka?

Agnė Nastopkaitė: Iš tikro galima kalbėti apie tris bibliotekas mano gyvenime ir jos visos susijusios su tėčiu. Vienas dalykas yra mano mamos [pirmoji žmona – Violeta Tauragienė] biblioteka, kuri už tėčio biblioteką keturiskart didesnė ir yra visai kito tipo. Mama vertėja ir pas ją labai daug grožinės literatūros įvairiomis kalbomis: anglų, prancūzų, rusų. Bet kai tėtis mirė ir pasakiau, kad Kristina pradėjo tvarkyti tėčio biblioteką, mama sako: „Bet pas mane irgi yra knygų, kurias mes su tėčiu kartu pirkome Rygoje.“ Tada, kai prasidėjo tėčio struktūralizmas, nes jis prasidėjo Rygoje per mano mamos draugus. Mama Vilniuje baigė rusų kalbos pirmą kursą – į rusų kalbą ji įstojo, nes norėjo Leningrade studijuoti menotyrą, bet sulig tėčiu ir Rygos planu menotyra nuplaukė, liko progresyvi rusistika su ryškiu polinkiu į lotmanišką struktūralizmą – mamos rusistai draugai tėtį irgi pritraukė. Kai kurios Rygos periodo knygos likusios mamos bibliotekoje. Atsimenu, būdavo knygų, ant kurių ne nugarėlės, bet priekyje, kur lapai, flomiku būdavo užrašytas vardas, – jų bičiulis norvegas, man rodos, jo vardas buvo Helge [Rinholmas], siųsdavo jiems knygas, bet kad jų neperimtų, ant jų užrašydavo savo vardą.

Kita biblioteka, kurios dalis perėjo į tėčio biblioteką, – mano Biržų dieduko biblioteka. Biržuose mano močiutės antras vyras – tėčio tėtis anksti žuvo – buvo Stanislovas Stonkus. Jis buvo literatūros mokytojas, Biržuose žymus toksai. Ir diedukas turėjo tokią literatūros mokytojo biblioteką. Ten būdavo visos mano vasaros ir ten buvo visi tomai sojeriai, heklberiai finai. Diedukas visas knygas aplenkdavo tokiu rudu virtuviniu popieriumi ir gražiai kaligrafiškai užrašydavo ant nugarėlės, kas tenai yra. Kai diedukas numirė ir Biržų namai buvo iškraustomi, tos knygos kas kur pasklido, bet dalis knygų atsidūrė tėčio bibliotekoje. Kai Kristina paklausė, ką noriu pasiimti iš tėčio bibliotekos, sakau, norėčiau pasiimti kelias tas aplenktas dieduko knygas. Bet išaiškėjo, kad pas tėtį bibliotekoje aplenktas yra ir Didysis lietuvių kalbos žodynas, trys jo tomai. Kaip aplenktos „Don Kichotas“, Hamsuno „Panas“, Lagerlöf „Stebuklingosios Nilso kelionės“… Hamsuną pasiėmiau, o žodyno ne – pas mamą visas yra.

O pati tėčio biblioteka: kai aš dar iki Kristinos gimimo gyvenau trejus metus pas tėtį ir Ireną Knyvos gatvėje – nes mama buvo Maskvoje ir rašė disertaciją, – mano lova stovėjo šalia sienos, kurią visą užėmė knygų lentynos. Iš tos bibliotekos – man tada buvo devyni, dešimt, vienuolika metų – kažkodėl atsimenu „Tilį Ulenšpygelį“. Aš jį perskaičiau. Dar kiek imponuodavo, kad buvo pasirašytos knygos, kokios Gedos, [Marcelijaus] Martinaičio, kai pradėjau eiti į mokyklą, buvo faina, jog žinau, kas jie yra.

Pati namie laikau visas mamos verstas knygas ir tėčio knygas, nors jis ne nuo pat pradžių man jas dovanodavo, gal manė, kad maža. Kai apsižiūrėjau, kad neturiu „Išsprūstančios prasmės“, pasvarsčiusi nuėjau pavalgyti į „Azerus“ – jie gal kažkoks „Mint Vinetu“ filialas su daugybe suverstų įvairiausių žanrų knygų, – radau ją ir pasiėmiau.

Su tuo, ką tėtis darė, mes turėjome tokį – nevadinčiau komplikuotu – ypatingą santykį. Aš jam sakiau, kad jo semiotinis kalbėjimas apie tekstus man yra kaip kelionė iš Centro į Valakampius per Karoliniškes – yra kam patinka, bet galima daug paprasčiau. Nežinau, iš kur atsirado semiotikos palyginimas su paukščių kalba, – paskui gaudavau iš jo knygas su tokiomis dedikacijomis: „Paukščių kalbos kantriai klausytojai“ ar „Obuoliui, nuriedėjusiam nuo obels“ – bet visada „su meile“. Tai nemanau, kad jis kažkaip liūdėjo ar piktinosi dėl mano nesemiotiškumo, mes abu normaliai į tą dalyką žiūrėjome, esu net jam padėjusi verčiant kažką iš Greimo ar Heidi Toelle.

– O vaikystėje tėtis pasiūlydavo ką paskaityti?

– Iš tikro – ne. Mano atžvilgiu jis visai nesikišo. Lyg ir drovėjosi, neprimetinėjo. Jeigu ateisi, paklausi, tada taip, o šiaip tai ne. Tais laikais, kai knygų negalėjai taip paprastai nusipirkti, prašydavau, kad nupirktų ką nors konkrečiai. Prisimenu, Justino Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“ buvo ant bangos – ją nupirko ir nepasivargino ta proga pasaulėžiūrą ir skonį paformuoti.

Paskutinė knyga, kurią tėtis skaitė, – Aleksandros Kašubienės „Tiksintis vaikas“ (Kašubienę mano mama atvežė, ji pas Kašubienę gyveno tuose jos Mėnulio namuose, grįžo ir Elonai Lubytei viską perdavė, o ši knygą išleido); aš tą knygą turėjau rankose, užėjau pas jį ir sakau, gal nori paskaityti, nes aš manau, kad tėčiui Kašubienė svarbi buvo dar per Greimą, ir jis sako: palik. Kai po kelių dienų užėjau, grąžino jau perskaitytą, sakė, gerai susiskaitė. Manau, kad tai buvo paskutinė jo skaityta knyga, bet šį kartą gauta iš manęs.

– Ar prisimeni dirbantį tėtį?

– Aš kažkaip jo Knyvos gatvėje dirbančio neprisimenu. Gal buvo ne tie laikai, dirbdavai tada darbe.

Šeimyniškiuose, kai ateidavau, sėdėdavo prie stalo, bet jau buvo kompas atsiradęs. Būdavo knygos ir jis ten kažką su jomis darydavo. O pastaraisiais metais, man atrodo, jis tiesiog džiaugėsi pačiu santykiu su knyga, su grožine ir turbūt ne tik su grožine. Kai skaitai ne tam, kad reikia, o tiesiog dėl skaitymo.

Sakyčiau, kad jo skaitymas buvo siauras ir kryptingas, nes mama, pavyzdžiui, be knygų, dar turi visą mediateką. Tėčiui, man rodos, filmai iš principo nelabai egzistavo. Beje, paskutinis filmas, kuriame aš su juo buvau, turbūt buvo „Sugriauti blogio imperiją“, Sergejaus Loznicos apie Landsbergį. Tėtis gerai man viską pakomentavo, ką buvau užmiršusi ar nesupratusi.

Su rankraščiais turiu tokią istoriją – mama šią vasarą atėjo su pundeliu laiškų ir sako: „Čia yra tėčio laiškai man.“ Sako, aš nežinau, ar čia tau dabar duoti, ar kai aš numirsiu. Sakau, susigalvok. Sako, gal duosiu, tu gal paskaitysi, daugiau suprasi. Ir ji man juos davė, bet aš jų [neskaičiau], kaip davė tokiam maišiuke, ir turiu. Dabar, kai pradėjau tyrinėti tėčio giminės medį, galvoju, gerai yra skaityti, kai yra ko paklausti ir pasiaiškinti, kas ir kaip tenai yra.

– Ar išskaitai tėčio raštą? Kristina minėjo, kad tai nelengva.

– Tėtis buvo kairiarankis ir jam neleido rašyti kaire, tai jo rašysena yra dešiniarankio, kuris yra kairiarankis, kuris rašo dešine. Bet aš išskaitau, kai labai reikia.

Grįžtant prie giminės medžio – mano tėčio prosenelis buvo Martynas Cumftas, kuris Nemunėlio Radviliškio bažnyčią pastatė. Žiūriu, Cumfto mama Dorotėja von Reuter turėjo 21 vaiką – nemažai, galvoju. Bet tada pradėjau žiūrėti, kad ta Dorotėja iš pradžių buvo ištekėjusi už žmogaus pavarde Fischeris ir su juo turėjo 10 vaikų; paskui Fischeris numirė, ji ištekėjo už Cumfto ir turėjo 5 vaikus, o mano proprosenelis jauniausias. Bet tasai Fischeris dar prieš Dorotėją buvo vedęs, jei teisingai atsimenu ir suprantu, jos seserį, vos ne dvynę pagal datas, tai su ta seserimi turėjo dar penkis vaikus. Aišku, iš tų vaikų buvo, kurie tų metų neišgyveno. Bet vis tiek mano proprodiedukas tokioj biškį futbolo komandoj jauniausias augo.

– Kaip Kęstutis reflektavo savo vokiškumą? Prisimenu, kartais sakydavo esąs bambizas.

– Cumftas ir Dorotėja gimė Švobiškyje, Pasvalio rajone, – jie buvo, sakyčiau, Lietuvos vokiečiai. Nežinau, kokia kalba Dorotėja su savo 21 vaiku kalbėjo, bet pats Martynas Cumftas vedė Emiliją Sofiją Mandzelovską iš Gardino gubernijos ir toje šeimoje, mano supratimu, tikrai lenkiškai visi varė. Nors mano probobutė Elena Elvyra Cumftaitė-Nastopkienė, kaip ir dvi jos sesės, iki revoliucijos Kyjive dėstė vokiečių kalbą, – tai turėjo iš kažkur mokėti.

Kęstutis šeimos istoriją žinojo, nes jo dėdė, tėčio brolis Liudomiras Nastopka, buvo parašęs prisiminimų rankraštį „Mano šeimos kronika“ (saugomas LLTI rankraštyne, ištraukos buvo paskelbtos periodinėje spaudoje, likusią rankraščių dalį dabar skenuoju, tvarkau). Ir teta Halina Korsakienė atsiminimus apie šeimą publikavo poroje knygų. Bet nėra taip, kad Nastopkos suvoktų save kaip vokiečius. Kaip reformatus – taip, nors mano tėtis buvo augintas kaip katalikas, su tokia sąlyga vyskupas davė leidimą tuoktis žemaitei katalikei Marijai Žalytei su reformatu Valentinu Nastopka. (Ir taip, močiutės mama, apie vedybas sužinojusi, apsiverkė, kad su žentu vokiečiu nesusišnekės, mat tais laikais reformatas reiškė „vokietis“, o kai tuokėsi Raudėnų bažnyčioje, visas miestelis sulėkė vokiečio pažiūrėti, bet nedaug ten vokiškumo buvo belikę; nors mano senelis baigė Vienos veterinarijos akademiją ir aišku, kad vokiškai mokėsi.)

Man atrodo labai prasminga, kad tėčio urną Rinkuškiuose ant Širvėnos ežero kranto laidojo kunigė Sigita iš tos pačios Nemunėlio Radviliškio bažnyčios, kurią pastatė mano proprosenelis Martynas Cumftas, ką liudija lenta bažnyčios sienoje. Ir mano probobutės Elenos Elvyros brolis Adomas Cumftas toje bažnyčioje pamokslą sakydamas numirė. Visi galiausiai turime susirinkti į vieną vietą. O jei ta vieta – reformatų bažnyčia, tai ir be knygos rankose neišsiversime. Ar buvai kada reformatų pamaldose? Užsuk į Nemunėlio Radviliškį.