Šapelis paukščio snape

Sandra Petraškaitė-Pabst. Kiaunės jaukinimas. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2022. 114 p.

Sandra Petraškaitė-Pabst lietuvių poezijos lauke nėra gerai žinoma, tik keletas jos eilėraščių buvo skelbti kultūrinėje Lietuvos spaudoje, o rinkinys „Kiaunės jaukinimas“ yra pirmoji jos knyga. Autorė yra profesionali diplomuota germanistė, dvidešimt penkerius metus gyvenanti Vokietijoje, dėstanti lietuvių kalbos kursus Štutgarto universitete, tad eilėraščiai jos gyvenime radosi iš poreikio apmąstyti ir išsaugoti savo kultūrinę tapatybę gyvenant kitoje kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Ji taip pat ir pedagogė, mokytoja, kurios svarbiausias rūpestis – prieš keletą metų įsteigtoje Štutgarto lituanistinėje mokyklėlėje išmokyti vaikus lietuvių kalbos. Šis sumanymas kilo ir iš asmeniškų paskatų, auginant šeimoje tris dvikalbius vaikus. „Mums, kurių vaikai čionai gimę ir auga mišriose šeimose, yra didžiulė laimė girdėti bei skatinti juos kalbėti lietuviškai. Dvikalbis auklėjimas yra labai sunkus darbas, reikia tam tikro sąmoningumo“¹, – viename interviu teigia S. Petraškaitė-Pabst. Nesunku tad suprasti, kad poezija šiai autorei nėra savitikslė, ji turi gilesnę egzistencinę motyvaciją.

Taigi esminis autorės interesas – lietuviškosios tapatybės išsaugojimas ir jos perdavimas vaikams. Todėl ir eilėraščių knygoje autorė siekia ne tiek originalios meninės saviraiškos ar kokių nors stiliaus eksperimentų, kiek bando tiesiog gyventi lietuviškame žodyje, kuris bent vaizduotės lygmenyje leidžia grįžti į lietuviškąjį pasaulį, pasiekti jaunystės ir net gyvenimo pradžios laikus. Tas pradžios laikas, atvėręs pasaulį per lietuviškuosius vartus, rinkinyje minimas ne kartą, o kalbančioji nuolat pabrėžia savo egzistencijos universalumą, savotišką abstraktumą, kuris randasi tuomet, kai asmuo suvokia save egzistuojantį labiau kalboje, o ne realybėje. Todėl ir jos eilėraščių kalba yra archetipiškai baltiška, linkstanti į tradicinę poetinę leksiką, nes tik tokioje laike sustingusioje kalboje autorė jaučiasi saugi ir neveikiama permainingo pasaulio destruktyvios įtakos. Moteriškojo prieraišumo, ištikimybės tradicijoms liudijimas yra tiesiog deklaratyvus: „verpiu / senais savo protėvių / žodžiais“ (p. 51). Eilėraštyje, jo lietuviškoje kalboje asmuo jaučiasi amžinai jaunas, esmiškai tikras, integralus.

Tačiau eilėraščiuose kuriama subjektė yra susijusi ir su realybe, nes autorė egzistuoja ne vien lietuviškajame pasaulyje. Ji tarsi suskaidyta į dvi kalbines savastis, į lietuviškąją ir vokiškąją, todėl eilėraštis prasiveržia kaip savotiška būsenos diagnozė ir kaip pastanga įveikti egzistencinį dvilypumą: „dvi kalbos dvi kultūros / mano sieloje / lyg ilgakojės stirnos / laukų platybėse / prigludusios prie žemės / tūno // pabaidytos pasileidžia / į skirtingas / pasaulio puses – – – // einu ir einu / bet niekaip neprieinu / ir / neapeinu savęs / nė iš vienos pusės“ (p. 10). Kaip ir Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštyje „Tarp dviejų aušrų“, toks sąmonės dvilypumas lemia kognityvinį disonansą, nedermę, o tai baigiasi valios frustracija, bejėgiškumo jausmu. Ši būsena sukelia baimę, nesaugumo jausmą; lyrinės subjektės savastis tapatinama su grakščiu, bet silpnu gamtos padaru – su stirnomis, kurios baimingai glaudžiasi prie žemės, tykiai tūno, o pabaidytos tiesiog kažkur pabėga. O kai žmogus yra padalintas į dvi kalbines savastis, jam neduota pilnatviškai patirti nė vienos iš jų. Tai, sakytume, yra ypatinga agonistinė situacija, kai savasties alternatyvos matomos aiškiai, bet nė viena iš jų negalima, neįgyvendinama, nes jos susijusios viena su kita ir kartu viena kitą neigia, neleidžia išsipildyti nė vienai tapatybei. Taigi žmogus čia, kaip sakoma eilėraštyje, nėra savimi „nė iš vienos pusės“.

Dėl tokios neapibrėžtumo būsenos, primenančios Heisenbergo aptartą kvantų fizikos paradoksą, žmogus, ta visuomenės elementarioji dalelė, vienu metu yra ir čia, ir ten, o kartu – niekur. Todėl iš kalbinės realybės išausta lyrinė subjektė tarsi kybo tuštumoje, bandydama joje atkurti buvusiojo pilnakraujo gyvenimo vizijas, o kartu dėl netikrumo ji jaučia nerimą, kuris prasiskverbia dažname eilėraštyje. Ir taip šiuolaikiniame eilėraštyje atgimsta simbolizmo vizijoje perskeltas žmogus, klausiantis, kaip jam išsilaikyti virsme, kaip „išsitekti tarp dangaus ir žemės?“ (p. 11). O juk kažkada gyvenimas buvo gyvas jaunatviškas šokis, kaip toje Friedricho Nietzschės šokėjų alegorijoje. Ir motina kalbančiajai tai primena: „ar pamenat / būdama devynerių / apsiavėte mano / aukštakulniais bateliais, / vilkėjote / ilgomis iki žemės sukniomis / ir sukotės, / sukotės –“ (p. 14). Primenu, kad autorės poetinė kalba šiaip jau mažai ryšio turi su tiesioginiu gyvenimu, jos semantika kyla iš archetipinių prasmės saugyklų, todėl net ir konkretūs kalbančiosios atminimai / prisiminimai veda sąmonę į universalių, abstrakčių reikšmių gelmes. Viena vertus, tai eilėraščiui suteikia filosofiškumo, kita vertus, jam trūksta konkrečių spalvų, gyvenimo pulso, psichinės vibracijos. Tokia yra filosofinio simbolizmo kaina – „Įvarvinti kraujo į širdį bejėgę / deja, nevalia, nevalia“, skundėsi dar V. Mykolaičio-Putino giliai mąstantis subjektas.

Dvikalbystės labirinte klaidžiojančiai sąmonei kartais atsitinka įdomių netikėtumų, kai vienos kalbos terpėje netikėtai, lyg fizikinės indukcijos principu, atsiranda paralelinės kalbos elementų, ir eilėraštis įgyja spontaniško žaismingumo. Tai atvejis, kai lietuviškas žodis dėl fonetinio sąskambio netikėtai prisišaukia panašų vokišką žodį ar tiesiog juo virsta: „atlaikysiu / ir aš / paradoksų protrūkį: / durstyti, durstyti – Durst² / pašėlusiam sąstingy“ (p. 15). Taigi sąmonė siekia išlaikyti tolydumą, bet, apimta netikrumo būsenos, ji yra draskoma ir lietuvišku, ir vokišku žodžiu. Suskilusi ar skilinėjanti sąmonė – tai būtų panašu į klinikinį schizo-frenijos (skilimo) reiškinį, koks dažnai yra būdingas moderniai kūrybinei vaizduotei (šiuo principu paremta visa Antano Škėmos „Baltos drobulės“ kalbinė ir stilistinė pasakojimo strategija). Kita vertus, tokie eilėraščiai tiesiog rodo padidėjusį asmens jautrumą savastyje vykstantiems procesams, kuriuos skatina svetima kultūrinė terpė. Kitas kalbinės interferencijos pavyzdys: „aš – Asche³, / šiltutėlis / pelenų ryšulėlis“ (p. 23). Savasties tapatinimas su pelenais – tai jau būtų kita, labiau orientalinio fatalizmo tema.

Kai gyvenimas suvokiamas kaip reliatyvus, efemeriškas vyksmas, kyla liūdesys dėl tuštėjančio laiko, tarsi nepastebimai nykstančio, karoliais pabyrančio gyvenimo. S. Petraškaitės-Pabst (kokia komplikuota, nepoetiška pavardė!) eilėraštyje jaučiamos biliūniškos prabėgančio laiko intonacijos, išreikštos elegiška nuotaika bei vaizdiniais, primenančiais „Liūdnos pasakos“ pratarmę: „nugludinti dienų karoliai / tarp mano pirštų – / pabyra sutrūkę // tolumoje pilkuojančios / laibakaklės gervės / šmėsteli, / klykteli, / dingsta“ (p. 16).

Tokiai melancholiškai, iš subjektyvumo gijų nuaustai poetikai gresia sentimentalumas, perdėtas vaizdinių dekoratyvumas, poetinės klišės. Antai esama eilučių, kur „ornamentuota poezija“ veržiasi ne iš širdies kaip spontaniškas regėjimas, bet randasi iš apsiskaitymo, yra išaudžiama iš proto, kuris siūlo kūrėjai tradicinį poetizmų arsenalą. Antai: „nerimstančių / bangų atodūsiais / priartėja / nusidriekę / toliai – / giliai nusėdęs / ilgesys“ (p. 18). Tokių eilėraščių nemažai tenka skaityti jaunųjų filologų konkursuose, kur pradedantieji imituoja poezijos vyksmą bandydami įsijausminti popieriniais žodžiais.

Kartais estetinę nuojautą eilėraštyje sunku atskirti nuo to, kas yra išmokta, perskaityta, įsisavinta iš knygų. Antai eilutės, skambančios eschatologiškai, bet lyg nepasakančios nieko naujo: „jaučiu, jog nejaučiu savęs, / tik – amžinybės nuojauta, jos ilgesys, / kuris visais keliais / namo parves“ (p. 19). Šiaip tenka tiesiog sutikti su tokia koncepcija: gyvenimas tikrai yra judėjimas amžinybės akivaizdoje, ir niekur nedingsi.

Kaip minėta, autorė adoruoja archetipinių prasmių žodyną, visokius poetinius vaizdinius, bet kartais tai atrodo kiek dirbtinoka, estetiškai nepagrįstas žodžių žaismas: „užsilaukė laukai – / ilgai negrįžai // saugiame jų glėbyje / nesvarumo / saldybė // nepermąstoma sala / lyg perkėla / į kitą sielos krantą“ (p. 20). Arba: „pilnatvę savo širdimi / parimusios raikėm“ (p. 28). Pastaroji metafora suvokiama tik smarkiai įtempus protą, nes kaip estetinė pajauta ji yra negyva, nieko nesakanti.

Apskritai visi knygos eilėraščiai telpa modernizmo paradigmoje, kai kurie net pulsuoja simbolizmo poetikos intonacijomis, yra konstruojami pagal vertikalias erdvines projekcijas: „dar manęs niekas nepašaukė / iš ramybės bokštų aukštų // vos įžiūrimas taškas, / kabantis lieptu / tarp praeities ir ateities“ (p. 24); „upės dugne / tyvuliuoja aukštas dangus“ (p. 34).

Dominuoja sublimacijos principas: tiesiogiai prisiliesti prie gyvenimo vengiama, nes kalbančiosios gimtasis pasaulis yra toli, esamasis – svetimas, todėl eilėraščiu tampa tik perkeistos, meniškai konotuotos buvusiojo pasaulio realijos. Ir visa, kas gyva, turi tapti poezija, nes tik tada šis pasaulis gali būti priimtinas, pasisavintas: „po mėlynu dangum / oksimoronų pievos žydi // eilėraščiui / puokštelę / priskyniau“ (p. 27).

Iš esmės beveik visi eilėraščiai monologiški, introspektyvūs, nukreipti į savastį. Pasaulis juose atrodo sapniškas ir ištuštėjęs, jame kalbamasi tik su savimi, nes lyg ir nėra su kuo daugiau kalbėtis. Jei ir kreipiamasi į kokią draugę („Po triumfo arka“), tai toji irgi matoma tolimo laiko perspektyvoje, tik kaip blėstantis atminties turinys.

Vieni iš gražiausių eilėraščių, regis, yra tie, kurie neišprotauti, neišmąstyti, o radęsi spontaniškai, kaip akimirkos įkvėpimas. Antai eilėraštis „Skaidrumo“: „kaip kėkšto / mėlyna plunksna / šmėstelėjo / man laikinumas // nepasigedau, rodos, nieko / tik dangus / kažkur buvo išėjęs –“ (p. 33).

Kadangi šie eilėraščiai nėra nukreipti į pasaulį, juose imama reflektuoti pati kūrybinė sąmonė, bandoma suvokti poezijos paskirtį ir prasmę. Poezijos paskirtis, kaip ir Aido Marčėno deklaratyviuose eilėraščiuose (tarkim, jo „Poezijos menas“), yra pasaulio audimas iš žodžių nėrinio, kuris ir turėtų tapti atrama žmogui ir pakeisti nykstančią gyvenimo tikrovę. Kaip ir archajinės kultūros magiškose praktikose, žodžių burtais bandoma apsaugoti pasaulį nuo sugriuvimo, nuo chaoso: „žodį prie žodžio dėlioti, / mintį pagauti, / išnešioti, / neleisti pražūti // megzti ryšius su žmonėm, // kaip tinklą nerti, / kad atlaikytų, / atsivėrus prarajai“ (p. 41). Šalia „vyriškojo“ būties konstravimo iš žodžių čia prisideda ir moteriškasis kūrimo aspektas – „išnešiojimas“. O tie kuriamieji sielų ryšiai yra „auginamos gelmės“, kurios tampa „vienintele gelme“.

Savita, intriguojanti rinkinio pavadinimo metafora – kiaunės jaukinimas. Eilėraštyje „Laukiant kiaunės“ šį gyvūną galima suvokti kaip prigimtinį instinktą, protui nepavaldžią jėgą, kūrybinį impulsą, šventumo proveržį, kurio galima tik laukti sakraliu sutemų metu, visiškai nuraminus mintis ir nuslopinus praktinio pasaulio triukšmą: „kasdien, vos tik sutemus, / patyliukais, / kad neišbaidyčiau, / kaip šventės / jos laukiu / nuo stogo vienišo kaimyno“ (p. 53). Poezijos palyginimas su kiaune – ne ką keistesnis nei Leonardo da Vinci paveikslas „Dama su šermuonėliu“ – abiem atvejais turime keistą moteriškumo, grakštaus gamtos elemento ir žmogiškųjų lūkesčių junginį, abiem atvejais regime įdomią jaukinimo ir jaukumo būseną. O pats prijaukintas eilėraštis – tai lyg prisikėlimo, dvasinio atgimimo viltis („eilėraščio skiautėj / Velykų laukiu“, p. 53). Taigi kiaunės jaukinimas – tai bandymas valdyti mintis, kad jos padėtų įprasminti gyvenimą, leistų susikurti jaukius būties namus.

Taigi lyrinės subjektės egzistencija labai abstrakti, efemeriška, plevenanti tarp dviejų pasaulių, punktyriškai išsidriekusi laike, o svarbiausias sąmonės judesys – retrospektyvus, nuolatinis ėjimas į gyvenimo pradžios būsenas. Akimirkos, tik akimirkos… Ir, kaip pasakyta šioje knygoje, „eilėraštis yra tai, / kuo jis nėra, / srauni akimirkos čiurkšlė“, taip pat eilėraštis yra tik „šapelis šiaudinis / paukščio snape / savajai gūžtai, svajonėm susukti, / trumpam užsnūsti“ (p. 44).

Trapi toji poezija, efemeriška, bet kartais labai reikalinga. Ypač gyvenant svetimame krašte.

– Regimantas Tamošaitis –