Paklydę pasakoje: blakės, kapinių paminklai ir amžinai gyva Italija

 

Dar valanda ir devyniolika minučių iki aušros. Stovim dviese perone. Bučinys į kaktą ir žodžiai lyg peilis: „Buvo smagu.“ Tyliu, nors noriu suspausti Jo ranką ir bėgti, skubėti iš šio priešaušrio tamsoje skendinčio perono. Bet kur, į mišką, į pelkę, į nebūtį, kur samanų pataluose galėčiau tyliai į ausį kartoti: „Myliu tave. Aš atsiprašau.“ Bet man reikia skubėti į darbą. Sudie, užsiveria traukinio durys. Neisim tūkstančio kilometrų ir nebesikarstysime namų stogais. Byra ašaros ir skauda taip, lyg būčiau gulėjusi ten apačioj ant bėgių, kur ką tik pradundėjo greitasis traukinys Kaunas–Vilnius.

Stiklinio biuro klerkams pasakau, kad susirgau. Nemeluoju. Pila karštis ir jaučiu, jog tikrai sergu. Siela serga, nors tokios diagnozės šeimos gydytojai parašyti negali, tat tenka tenkintis įrašu e. sveikatoje „Ūmus viršutinių kvėpavimo takų uždegimas“. Išskrendu į Italiją, nors gydymo lėktuvo bilietais gydytojai irgi skirti negali, tik mėtų skonio pastilių nuo gerklės skausmo ir liepžiedžių arbatos.

Vaikštau po šventąją Romą dužusi į milijoną šipulių. Atrodo, jog laikas išeina greičiau, nei galiu jį sugaudyti. Lyg būtų prarastas ryšys su tuo pasauliu, kuriame dar kažkas vyks. Gyvenimas tolsta drauge su žydro dangaus fragmentu ir kalnų snieguotomis viršukalnėmis, lyg nutrūkus apsauginei virvei ir kūnui krentant žemyn į ledyno plyšį. Atgal į jau nugyventą gyvenimą. Atgal ten, kur jau viskas buvo.

Dukra karstosi po medžius, o aš vakare geriu pigų itališką vyną. Gyvename skvote – senoviniame name, kurį apleistą kadais užėmė Vudstoko dvasios įkvėpti hipiai, ieškoję prieglobsčio nuo kapitalizmo gniaužtų. Paskendęs medžių kupste, rausvas namas dideliais langais su langinėmis primena itališko kaimo vilą. Po kiemą bėgioja vištos, auga bazilikai, o priėjęs prie lango, regis, galėtum girdėti kaimenę ožkų su skimbčiojančiais po kaklu varpeliais. Tačiau realybė kiek kitokia – namas iš visų pusių apsuptas šiukšlių kalnų ir niūrių daugiabučių, kurių balkonuose neišgirsi itališkai besišnekučiuojančių kaimynų. Vakarais tamsiuose daugiabučių kiemuose būriuojasi beformės būtybės, kurių buvimo vietą išduoda tik garsūs šūksniai nesuprantama kalba ir smilkstančių cigarečių raudoni taškeliai.

Šviesa name atsiranda tik penktą valandą vakaro, kai įsižiebia gatvės žibintai. „Elektra nelegaliai prijungta prie laidų“, – aiškina namo gyventojai. O šį genialų sprendimą sugalvojo ir įgyvendino vienas nagingas vaikinas, kuris gyveno mudviejų su dukra kambaryje. Gyveno, kol numirė nuo kovido. Jis irgi ieškojo ir net kai ką šitam gyvenime mokėjo, bet nepasisekė. Gretimame kambaryje dar vienas bėglys vaduojasi nuo sistemos gniaužtų doze po dozės. Lyg viduramžių alchemikas vis ieško medžiagų derinio, kuris pagaliau praskeltų žmogiškąjį kiautą ir jį nušviestų dieviškoji visa ko prasmė. Paskrajojęs po spalvotus pasaulius jis visad sugrįžta į tą patį kambarį be elektros, žnekteli ant to paties purvino čiužinio ir žvelgia į tą pačią zvimbiančią palubę, pilną nematomų uodų. Už šį pasaulį kiti juk daug malonesni, net jei ir tėra apnuodyto proto sukurti. Taip, kaip ir kaimynui iš kairės, kuris visą naktį ir dieną garsiai mylisi. Vėl ir vėl. Tai jo dozė ir pabėgimas. Iš čia ir dabar į kitur ir ne čia. Į kitą kūną. Kitą gyvenimą ir kitą būtį, kuri galbūt šiek tiek lengvesnė už šią.

Visi kiti kambariai tušti – jų gyventojai jau prieš tris dienas išlėkė į reivą kitame skvote. Kol kas nė vienas negrįžo. Virtuvėje su kalnu neplautų indų senis hipis, paskendęs žolės dūmuose, pasakoja, kaip pėsčiomis perėjo Egiptą ir Somalyje ieškojo laivo, kuris jį nugabentų į išsvajotąją Indiją. Deja, laivo nerado ir vos negavo galo nuo vidurių šiltinės.

– Niekada neturėjau vaikų, bet dabar turiu 20 mažvaikių suaugusiųjų kūnuose, kurie nesugeba savimi pasirūpinti, – purkštauja seniokas, giliai truktelėjęs dūmo.

Buvo laikai. Venecijoje vykdavo anarchistų sąskrydžiai, o turistų numylėtoje Šv. Morkaus aikštėje, sulindę į miegmaišius, miegodavo būriai hipių. Buvo laikai, bet pražuvo. O ir pasaulio jie nepakeitė. Nesugriovė kapitalizmo, neatpirko neteisybių. Apšnerkštos virtuvės ir ore besisukančių dūmų peizaže jo sulinkęs siluetas atrodo šiek tiek liūdnai pavargęs. Naktį aplink girdisi šūviai, gal petardos. O mudvi su dukra suėdė blakės. Pasidažau lūpas kraujo raudonumo lūpdažiu. Jis dera su blakių ištapytu raudonų taškelių žvaigždynu ant mano veido.

Traukiniu riedame į Romos priemiesčius ieškoti protėvio kunigo kapo. Kadais prieš šimtą metų jis pabudo savo nedidukėje pirkioje Biržuose. Susikrovė mantą į rusvą odinį lagaminą, po pažastim pasikišo keletą poezijos knygų bei Bibliją juodais viršeliais ir išvyko į šventąją Romą. Ketino ten mokytis lotynų kalbos, skaityti šventraščius ir tapti kunigu. Taip, kaip visad norėjo jo tėvai ir pats likimas jam buvo sudėliojęs. Bučinys mamai į kaktą, linktelėjimas tėvui ir į tolį nudundėję traukinio vagonai. Tokius jis matė tėvus paskutinį kartą – tolstančius kaimo perone, bet su pasididžiavimo kupinomis šypsenomis. Sūnus bus kunigas, ir dar išvyksta mokytis į Romą!

Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Rusų okupacija. Nebeliko nei Lietuvos, nei kur sugrįžti. Nusileidusi geležinė uždanga amžiams jį paliko už vartų, lyg iš rojaus sodų išvarytą paklydėlį, kuriam namų durys jau nebeatsivers. Roma tapo jo namais, o jis – lyg nerimastinga siela, prakeikta klajonių po pasaulį geismu. Namus randanti visur, bet drauge su ilgesio graužuliu suprantanti, kad nepriklauso niekur. Romos priemiesčiuose esančio kaimelio bažnytėlėje jis laikydavo pamaldas, klausydavo šimtais lūpų jam itališkai šnabždamų nuodėmių ir atgulė amžinojo poilsio, kur prie jo kapo lietuviškomis sveikomis marijomis nesimeldė nė vienas jo giminaitis.

Išlipame tuščiame priemiesčio perone. Gyvenimas čia teka lėtai. Nedidukas miestelis apšviestas pavasariškos saulės spindulių, nors ir yra gūdus lapkritis. Norėčiau čia pasenti ir numirti. Saulėkaitoje gerti vyną, valgyti itališkus raviolius, kavinėje prie miestelio mūrų pasakoti laukinės jaunystės istorijas, maskatuoti rankomis ir garsiai juoktis, o besileidžiant saulei žiūrėti, kaip ji paskęsta amžinai žaliame Italijos horizonte. Taip, matyt, ir mano protėvis nugyveno jam skirtas dienas – žiūrėdamas į šį peizažą saulėlydžio spindulių raudonyje. Išdraskytas ir kruvinas išsiskyrimas laikui bėgant pavirsta ilgesingu noru priklausyti. Ar jis ilgėjosi tėvynės ir tų kitų nenugyventų gyvenimų? Gal jis mirė anksčiau nei jo viltis sugrįžti. O gal tiesiog pamilo savo naująją tėvynę ir slogus ilgesys jo nebekamavo.

Leidžiamės link atokiau miestelio esančių kapinių. Prie tvoros palinkusi milžiniška pinija lyg pasaulio medis sergi mirusiųjų karalystę, o plati laja kabinasi į žydrą dangų lyg šnypščiančios gyvatės. Pridedu kaktą prie šiurkštaus kamieno ir jaučiu, kaip šakų venomis pulsuojančiais syvais teka pati būtis. Kelioms minutėms sugrįžtu namo, kur viskas vėl turi prasmę. Lyg paspaudus žadintuvo snooze mygtuką, dar penkioms minutėms atidedant pabudimą atgal į šio pasaulio realybę. Atgal į tamsų rytą, šuns pavadį, nugertus tris gurkšnius kavos, paskubom išsivalytus dantis ir tuščią nuo minčių galvą, kuomet transportuodama savo kūną į biurą nykščiu minkai beprasmybę šviečiančiame ekrane. Kelionė per nesibaigiančius reelsus. Atseikėtos 30 sekundžių svorio dopamino dozės, kurių noris dar ir dar, lyg sintetinės laimės trupinių, nors visada grūdi telefoną į kišenę alkanas, taip niekada iki galo ir nebūdamas laimingas. Staiga dukra stipriau suspaudžia mano ranką:

– Angelas sakė, kad visi sienose palaidoti.

Suspaudžiu jos mažą rankutę ir sakau, jog viskas gerai. Smagu, jog angelas su tavimi šnekasi. Tačiau, įėjus pro metalinius kapinių vartus į medžių pavėsyje skendinčią ramią alėją, man pasišiaušia oda. Iš abiejų alėjos pusių – aukštos sienos, kur keliais aukštais sulaidoti sielų apleisti kūnai. Vaikai, matyt, nėra praradę ryšio su anapusybe – neseniai atkeliavę į šią būtį jie vis dar mena, kas yra nebūtis.

– Ar tu jau grįžai namo? – klausiu baltos antkapio lentos, kuri atrodo visai panaši į tą iš senos nuotraukos, kurią davė senelis.

Nesulaukusi atsakymo padedu gėles ir uždainuoju lietuviškai. Kopiau, kopiau rožės šakom, rožės šakom… ir pasiekiau Dievo sodą… Dievo sodą… Mano balsui perskrodus kapinių tylą sausame jų ore, regis, nelieka gyvybės, o kūnu nuvilnija tas pats šiurpas kaip ir įeinant pro vartus. Iš kažkur atsiradęs vėjo gūsis sujudina tujas šalia kapo, o dukra beda pirštu į mane:

– Mama, jis dabar yra tavyje. O dabar peršoko į mane.

– Gal tai reiškia, jog sielai iš kapo patiko mūsų daina? – nusijuokiu aš.

Einant atgal link kapinių vartų, žiūriu į antkapiuose sustingusį laiką ir galvoju apie svetimus gyvenimus, kurie irgi jau buvo. Čia atgulusieji irgi skubėjo ir nespėjo, juos paliko mylimieji, jie geidė, mylėjosi, kažkuo tikėjo ar netikėjo niekuo, ilgėjosi namų ir prasmės, atrado ir prarado, protestavo arba darė tai, ko iš jų tikėjosi kiti. Visi „būk kaip“ nublanksta prieš šį baltą kapinių marmurą. Nė vienas nenusinešė savo titulų į anapusybę, o antkapiai neturi kišenių ar banko sąskaitų. Mirtis yra vienintelis „tikrai“ gyvenime, o visa kita tėra „galbūt“.

Skirtingi kūnai skirtingame erdvėlaikyje, bet esmė ta pati. Pasaka be galo, sekama milijardo širdžių, tuo pačiu ritmu tvinksinčių gyvenimą. Anksčiau visi sekė pasakas, o jų magiškas pasaulis buvo pilnas šventųjų, narsos ir herojų, tamsiųjų jėgų, sunkių pasirinkimų, transformuojančių patirčių bei blogį visada nugalinčio gėrio. Magiškame pasakų pasaulyje gyvenusiems namai buvo tai, kas saugu ir suprantama, – sodybos trobesiai, obelys, prie medžio pririšta ožka ir morkų lysvė. Už tvoros tvyrantis nepažintas miškų pasaulis knibžda pavojų. Žengdamas iš namų į nežinomybę visuomet rizikuoji nebegrįžti arba sugrįžti herojumi, nešinu tik tau skirta išmintimi. Dabar tokį išėjimą į piktųjų jėgų pilnus miškus pasaulis vadintų „išėjimu iš komforto zonos“. Transformacijos vyksta tik ten, kur nepatogu ir nesaugu. Nors kai pasakų mažiau, tai ir pasaulis mažiau magiškas. Per daug suaugus belieka išjausti nuogą, lyg pilkas didmiesčio asfaltas, beprasmybę. Angelai nebešnibžda į ausį gyvenimo paslapčių. Žaibus sukelia elektros iškrovos, o ne pykčiu besisvaidantis Dzeusas, šiaurės pašvaistės – tai elektromagnetinis saulės vėjas, o ne mirusiųjų sielos ar dangumi prabėgusi ugninė lapė. Jei nėra magijos, tai gyvenimas pasibaigia šiuo. Tad viską reikia srėbti godumo kupinomis akimis, čia ir dabar, lyg nebebūtų rytojaus. Nes jo ir nėra. Reikia bėgti, skubėti. Lyg pelėms girgždančiame rate, narvelyje, pilname pjuvenų ir pusiau apgraužtų kukurūzų. Tik rytiečiai ramiai šypsos mirties akivaizdoje. Juk ramiau, kai žinai, jog tai ne pirmas ir tikrai ne paskutinis gyvenimas. Kai manai, jog turi vienintelį šansą, kur kas stipriau purto išlikimo karštinė.

– Šis gyvenimas tau kelintas? – juokais paklausiu šalimais kulniuojančios dukros. Susikaupusi veido išraiška išduoda, jog ji skaičiuoja.

– Dvyliktas, – rimtai atsako.

– Tau gerai. Aš tai nežinau. Gal čia pirmas ir paskutinis.

Riedėdama atgal link Romos žvilgteliu į nuotrauką ir su siaubu suprantu, jog kapas visgi ne tas. Pasidaviau dvidešimt metrų per arti prie velniai žino kokio advokato Dominyko Valencanio kapo. Ką padarysi. Atsilošusi į minkštą krėslą nusišypsau ir seku dukrai protėvio kunigo istoriją.

– Seniai seniai mažame kaimelyje gyveno šeima, kuri negalėjo susilaukti vaikų. Praradę viltį jie nuėjo į bažnyčią ir davė priesaiką Dievui – jeigu šis atsiųsiąs bent vieną palikuonį, jie visą likusį gyvenimą gyvens lyg brolis ir sesuo. Tikėsi stebuklais ar ne, bet netrukus jiems gimė sūnus. O tada dar trys vaikai. Bijodami prakeiksmo už neištesėtus pažadus jie nuėjo pas kunigą. „Tokias priesaikas gali atleisti tik pats popiežius“, – pakraipė galvą jis. Ką gi daryti? Reiks važiuoti pas popiežių. Nupjovė vyras visus savo pasėlius ir susikrovęs mantą iškeliavo į Italiją. Po ilgos kelionės popiežius jį priėmė ir pasakė, jog bus laisvas nuo priesaikos tik tada, kai pasimels Šventojoje Žemėje, o savo sūnų išleis į kunigus. Sėdo žmogelis į laivą ir išplaukė į Jeruzalę. Jam grįžus, džiaugėsi šeima prakeiksmo nusikračiusi, o užaugęs sūnus tapo kunigu.

Po trečios taurės vyno seku šią pasaką ir vaikinui bare, irgi, beje, Dominykui. Jam idėja atsidurti manyje turbūt būtų patikusi ne ką mažiau nei advokatui, besiilsinčiam po marmurine antkapio lenta. Jis ką tik sakė, jog mano gražios akys, bet išklausęs visų istorijų persimainiusiu veidu mesteli:

– Jau per daug tų pasakų šiai nakčiai.

Gal tikrai per daug? Gal ėmiau ir viską savo gyvenime išsigalvojau? Juk rašytojai gyvena triskart – išgyvendami, užrašydami ir išgalvodami. O jei paklysta naratyvuose – niekad taip ir negyvena iš tikrųjų. Gal jau tūkstantį ir vieną naktį seku pasakas, kaip Šecherazada išprotėjusiam šeichui, kuris norėdamas išgirsti istorijos pabaigą kasnakt ir vėl nusprendžia jos nepribaigti. Jam pasakų nebuvo per daug. Nors jis ir buvo šiek tiek psichopatas. Kaip kitaip paaiškinti jo norą vestuvių naktį pribaigti savo žmonas.

Susisupusi į spalvotas skaras, Šecherazada seka pasaką. O tada kitą pasaką pasakoje. O tada pasaką pasakos pasakoje. Apie magiškus paukščius ir skraidančius kilimus, plėšikus ir spalvotuose buteliuose gyvenančius džinus, kurie pyksta ant savo išlaisvintojų, bet kartais ir išpildo visus jų norus. Jos istorijos vyniojasi lyg siūlai, milijonu krypčių, lyg audžiamas rytietiškas kilimas, kurio margaspalvių siūlų chaosas po dešimtmečio pavirsta išrašytais ir išpieštais ornamentais. Lyg promočių sapnai, kuriuose atidariusi kiekvienas duris patenki vis į naują kažkieno susapnuotą naktį, iš visų tūkstančio ir vienos.

Šecherazados balsas švelnus ir tylus. Lyg motinos lopšinė, lyg mylimosios malda. Prigulęs šalia ant auksiniais siūlais siuvinėtų raudonų pagalvėlių kalno šeichas trina savo rudas akis. Gal vėjas pripustė dykumų smėlio, o gal tiesiog jiems abiem be galo trūksta miego nuo tiek bemiegių naktų, bet štai dar valanda ir devyniolika minučių iki aušros. Raudonose lūpose žaidžia šypsnys, o tyla praryja paskutinius pasakos etiudus. Dunda traukinys. Reikia skubėti į darbą.