Nulaužtas uosis, bet šviesus dangus

 

Tai – devintoji Aldonos Ruseckaitės lyrikos knyga. Pirmoji – „Liūdesys kaip sekmadienis“ – išleista 1995 m. V. Oškinio leidykloje. Nuo to meto pasirodė daug rašytojos knygų, ir poezijos, ir prozos. Mano pačios sąmonėje kolegės kūryba ryškiau glaudėsi prie prozos, eseistikos, o ir pati autorė, ko gero, prozoje jautėsi užtikrinčiau. Kitąkart gal be reikalo, kitąkart gal pritrūkdavo pasitikėjimo; bet kuriuo atveju eilėraščius Ruseckaitė rašė visada, nuo pirmosios savo išleistos knygos iki dabar. Ilgiausias tarpas tarp lyrikos rinkinių – šešeri metai. Lyrizmas – prozoje ir siužetiškumas – poezijoje… Šypsausi, nes būtent tokio lyrikos įdaiktinimo dažnai pasigendu tiek savo, tiek kitų poetų lyrikoje. Dažniau būna arba viena – emocija be „pamatų“, arba kita – pliki „pamatai“, viena keliauja atskirai nuo kito. Kartais iš lyrikos tikimasi tos jau kliše tapusios „rupios kasdienybės“, lyg ši garantuotų poeziją.

Kai per žodžių jungtis, netikėtus apvertimus, dar nepatirtą ir stebinančią kalbą, o kartais – visiškai neįmantriai ir paprastai poetas eilėraštyje suriša horizontalę su vertikale, kūrinys tampa poezija. Būtent šitokia neįmantria, bet jaudinančiai pagavia lyrika mane sugriebė ir nepaleido Aldonos Ruseckaitės „Prie horizonto atsigręžk“.

 

[...] Ar jie jautėsi bent šiek tiek laimingi, džiugūs, užmiršę rūpesčius:

kai tėvas, pagalbon pasiėmęs paauglę dukrą,

važiavo naktimis per miškus į Kauno turgų

ir jį galėjo užpulti žmogus ar vilkas, kai sulūžo vežimas,

o čia dar išparduoti ankstyvąsias bulves

ir nulėkti į Prienus pasiimti tik ką gimusių dvynių…

 

(p. 10)

 

Šios eilutės parašytos neseniai. Dabar, kai nei tėvo, nei motinos, nei vieno iš dvynių jau nebėra tarp gyvųjų. Tai – Fellini, kur motina vedasi namo rekvizuotą arklį, o jai šaudo prie kojų, ji krinta ir keliasi. Tai būtiškoji žodinė kinematografija / žodžiografija, – su artimaisiais, išėjusiais iš miško, kur akacijų kvapas apgobia veidus susėdusių prie ugnies. Skaičiau ir pirmą kartą skaitydama turėdavau stabtelėti – gyvenimui prikeltas toks vaizdus, tapybiškas pasaulis!

Kuriančio žmogaus „atminties diskas“ kūrybos veiksmu gali susigrąžinti ir netgi sukurti laimę. Knygos pasakotoja leidžiasi į savo gyvenimo ribų, tapatybės paieškas. Ruseckaitės lyrikos vedlė sako: „Ar kas nors pasvarstys – ta moteris buvo laiminga?.. / Geriau paklaustų dabar – parodyčiau – štai šviesus ir aukštas dangus…“ (p. 10). Tai ir yra atsakymas apie laimę, jame skamba dėkingumas už buvimą. Lyrinės pasakotojos „šviesus ir aukštas dangus“ – tai dabar jau išėjęs iš bet ko daiktiško ir apčiuopiamo, bet nepaneigiamai buvusio vaikystės, jaunystės, o ir brandos metų gyvenimo. Autorės žodžiais atgaivintas, prikeltas, sau ir skaitytojui pateiktas kaip fotografinis dokumentas: būta. Ir viskas, ko nebėra, ko nebeliko, vis dėlto, poezijai „įsikišus“, vėl gyva, vėl yra ir gyvena. Atmintis atidaro, įkūnija / įkūnina buvusį gyvenimą eilėraštyje, taip gyvenimas tampa neištrinamas, neišraunamas, nenumelioruojamas kaip vaikystės žemė Suvalkijoje, Ingavangio kaime. „O štai tavo, mano, ano istorija gan trumpa, bet svarbiausia. / Tavo, mano, ano istorijos niekas neseka, nežino, nerašo, / ją ir reikia mokėti“ (p. 9).

Kalbant apie šią knygą drąsu minėti ir naratyvą, Aldona pasakoja ramiai, lyg kalbėdama ar prisimindama ką kitą, ne save, o trečią asmenį, kurį puikiai pažįsta. Knygos redaktorius ir leidėjas Viktoras Rudžianskas tekstus įvardijęs kaip laiškus sau pačiai / pačiam, jis kiek ir suabejojęs dėl žanro – kas tai, kas yra ši knyga: grynoji lyrika, poetinė proza? Poetinė eseistika, gal – laiškai? Esu dėkinga kolegai Viktorui, kad rizikavo leisdamas Ruseckaitės poeziją šiuo metu, kai jos įdomioji proza tiesiog ant bangos. Per Lietuvą nenutrūksta susitikimai su rašytoja, daugiausiai juose kalbama apie naują, šeštąjį, rašytojos biografinį romaną „Vienatybė“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024). Ir veik tuo pat metu „Kauko laiptų“ leidykloje tyliai išleidžiama Ruseckaitės lyrika. Juoba tai tikrai moters rašytojos lyrika (oi, kaip nemėgstame tokio skirstymo, ir man pačiai tai nei pliusas, nei minusas). Manau, leidėjui poetui Rudžianskui tapatybės paieška vaikystės ir jaunystės erdvėse turėtų būti nesvetima.

 

[...] Dar šmėkšteli vaikai: mergaičių suknelės raudonos,

kaspinai balti, berniukai tamsūs, kepurėlės rudos,

irgi tik mirksnį pasirodo, kažkas dar pamojuoja rankele…

Atrodytų, ramu, tik vėjas pūsčioja kaimynių skareles,

jos eina į bažnyčią, sekmadienis ir vėjas lyg kitoks, ir garsiai

klega [...]

 

(p. 16)

 

Perveria vaikiškas autorės – jau ne vaiko (nors kuriantis žmogus būtinai turi išlikti vaiku) – išpažintinis nuoširdumas. Vaikai kalba neįmantriai, paprastai. Autorės laikysena lyriniuose išpažinimuose tokia, tartum ji savo žodžius tartų ribinę, gal net paskutinę gyvenimo valandą. Jokio dramatizmo, graudenimų. Ramybė ir vien tik pasaulį, kuris yra prarastas, o tada vėl atgaunamas kūryboje, registruojantis žvilgsnis. Todėl – juo graudesnis. Verkia ne scenos herojė, verkia „žiūrovai“ (šiuo atveju – skaitytojai). „Kai jau esu ant kalno kai pamatau namus / žvilgsnis nubėga iki pat miško plečiasi / į abi puses neaprėpiu taip ir lieka visam gyvenimui / ilgas slėnio žvilgsnis kai spaudžia visos sienos…“ (p. 20).

Kažkokie jau buvę ir dabar pakartoti judesiai, gal melodija, gal namų ar sodo kvapas… Pakeltas nuo žemės obuolys – detalės, poezijos valia jas sudėlioja į prarasto laiko dėlionę – tai, kas esi tu pats / pati.

Eilėraštis sugriebia, jo eilutės dreskia, Ruseckaitė „gaudo“ savą gyvenimą, stabdo jį, apžiūrinėja, o „pagauna“ ir mano: „[...] ką pasakydavo motina, kai leisdavausi nuo kalno, parvažiavusi iš miesto, / kai ją apkabindavau, kokie buvo jos žodžiai, kai viena kitos pasiilgusios, / apie ką kalbėdavome, susėdusios vakarais ar ravėdamos daržą…“ (p. 53).

Paradoksalu, bet kuo asmeniškesnis gyvenimo įvardijimas, tuo universaliau skamba. Šios visiškai asmeniškos, mirtino artimųjų ilgesio pervertos gaidos jau skambėjo Aldonos Ruseckaitės eilėraščių knygoje „Debesiu“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2019).

Aš, tarkim, augau teatre, ne kaime, bet mano atmintį tučtuojau „atidaro“ Aldonos nemiestiškas, gamtiškas, su paukščiais, vištomis, arkliais, šuneliais, katėmis ir kurmiais, su žemės darbais vaikystės, paauglystės laikas. Sodo, kurio neliks, scenografija. Tai Aldonos „Vyšnių sodas“, ir „Prie horizonto atsigręžk“ kalba, tą sodą sukūrusi eilių rinkinyje, yra universali. Nesvarbu, grynoji lyrika, poetinė proza ar poetinė eseistika tai būtų, žanras, kad ir keista, čia nebesvarbus. Poezija tveriama tapybiškai sodriai, gyvenimas restauruojamas preciziškai tiksliai, čia nelimpa nei perdėtos grožybės, nei iškreipti faktai, net jei nėra kam jų patikrinti. Čia sujungiami du krantai. Dangaus karalystėje jau įsikūrė ne vienas Aldonos artimasis, artimiausieji. Abu krantus sujungia tiesos tiltas. Gyvenimas „už horizonto“ ir – šiapus horizonto. Už horizonto – mėlyni tėvo žirgai, „tėvo paika svajonė: kad būtų gražūs – mėlyni, balti, širmi, / lyg lietų per dangų nešantys debesų pulkai…“ (p. 16).

Kada aš buvau? Kada – tebesu? – eilėraščių rinkinyje „Prie horizonto atsigręžk“ autorė savęs klausia. Jau kiek pagyventa, jau prikaupta ir patirties, ir būties fotografijų – prisiminimų. Jų pilnas atminties stalčius. Ir poezijos rinkinio skyriai autorės išvardijami tarsi atsakymas – buvau ir esu: „Kai bendras kraujas“; „Kai vardą užmiršai“; „Kai byra smėlio laikrodis“; „Kai negaliu atsiskirti“; „Kai sodas, paukščiai ir gyvenimas“. Skyrelyje „Iš vaiko gyvenimo“ – keturi eilėraščiai, sklidini erdvios vaikystės laimės: „[...] prie bedugnės rugiuose įbridę / kuo gilyn slapstomės gulim užvertę į dangų / akis ir išties atrodo dangus ta bedugnė.“ Ir liūdnas prisiminimas, tikrovė, permušanti lyriką, sovietinės realybės ženklai, kai visi sukosi, kas kaip išmanė, brutaliai įsiveržia į eilėraštį, bet jo nesugriauna: „[...] drąsiausias tėtė / paslėpęs gilumoj degtinės raugą / bet ir milicininkas jau čionai / skuodžia prie avietyno“ (p. 19).

Knygoje smarkiai išsiskiria autentiška pagava septyni „Motinos monologai, kai gyveno viena“. Kas geriau atkurtų, ištartų kaip psalmės žodžius motinos kalbėjimo būdą, motinos kasdienybę, šiokiadienių rūpesčius ir nuolat kankinančias mintis, jei ne dukra, kurioje visa tai liko įrašyta. Aldonos R. pasakotoja siuvinėja aukso siūlais – žodžiais motinos portretą. Motinos kasdienėje aplinkoje buvo kalbama su avelėmis, vištomis, šunele, atsivedusia septynis mažutėlius ant šiaudų, net su rupūže: „Tu mano rupūžė / ir man graži“ (p. 22). Pasaulėjauta – panteistinė. Aldona – žemės žmogus, nepaisant visos kultūrinės aplinkos, kurioje mokytasi, darbuotasi, gyventa ir tebegyvenama. Man net keista, nes Aldona – krikščionė katalikė, jei vertintume, kad tai, kas užrašyta kaip autentiškas paveldas, yra tiesa. Ruseckaitės knygoje karaliauja gamta, jos ciklai. Gamta – paguoda sunkią neramybės valandą:

 

Jeigu ištiktų panikos priepuolis (pažįstu –

kartą ištiko…) ir aš jau nieko negebėčiau pasakyti –

suskubkite mane nuvežt į mišką ir paguldyti po egle

ant samanų [...]

ant jų vaikystėje nukrisdavau miške įbedus nosį į aitrius

kvapus, mama įspėdavo, jog gali man įkąst gyvatė,

bet niekada pavojų nejutau, tik keistą žemės kvapą,

ir vėliau galvodavau, kad žemės kvapas –

samanų gelmė…

 

(p. 50)

 

Baisią prarastį, lemties piktąjį „trintuką“, mėginantį ištrinti tėviškę iš žemėlapio, Ruseckaitė užrašo kaip įvykį, turintį konkrečią datą: „2023 metų spalis, kai vėtra nulaužė šimtametį Tėviškės uosį Ingavangyje“ (p. 27).

Kita vertus, įvardyti Ruseckaitės pasaulėjautą kaip švariai panteistinę tikrai nesiryžčiau. Nesyk eilėse suskamba krikščioniška ištartis: „Matyti, girdėti, suvokti, kaip pulsuoja giminės kraujas“ arba „Kraujas yra linkęs ir mirti, ir prisikelti…“ Kraujo amžinas ryšys, saistantis esamus su išėjusiais – per kartų kartas, tas akivaizdus autorės kūryboje giminės rato branginimas – tai „paveldo“ tema, ataidinti dar nuo Senojo Testamento. Tavo genčiai skirto žemės lopinėlio dalis. Net jei iš tos žemės teliko nulaužtas uosis.

Manau, nesuklysiu tarusi, kad skyriuje „Kai vardą užmiršai“ glaudžiasi meilės eilėraščiai. „Mano žvilgsnis dabar daug skvarbesnis, mano širdis godesnė: / žiūrėčiau į tave, kai ateini ir ypač kai nueini“ (p. 35). Meilė palietė, patirtis nutvilkė, apvogė sielą ir liko atminties dugne kaip sapnas. Autorė ir vėl kalba veik kinematografiškai: „[...] klaidžiojom susikibę už rankų – žiūrim jau liulanti žemė, o spanguolės tokios didelės, tokios raudonos…“ (p. 37).

Ruseckaitės lyrinė herojė sako: „Mano vardas išbluko, nes nebuvo išsiuvinėtas.“ Gal tempiu į svarbią sau pusę, bet lyrikoje išgirstu biblinį motyvą: suteikti vardą Šventojoje Knygoje – tai pašaukti gyventi, suteikti patį gyvenimą. Kai vardas pamirštamas, blunka, atimamas ir gyvenimas. Meilė įbūtina mus, praskleidžia prasmės sparnus, bet pirmiausia – reikia tą mylimosios ar mylimojo vardą ištarti. O paskui – nepamiršti. „Kartais užmirštu tavo vardą. / Tikrai man pačiai nesuprantama – / tave mylėjau, o užmirštu…“ (p. 43).

Mane jaudina knygoje autorės atsivėrimas, susivokimas, pripažinimas: negaliu atsakyti, „kas aš“. „Nežvilgčiok į veidrodį“ (p. 69) – kiek nusigąstama ištinkančio laiko, tačiau atsitraukus pačiai nuo savęs išsaugoma išdidi, stojiška laikysena: reikia pripažinti, jog mes po truputį ne tik keičiamės, bet ir išeiname.

Įsimintinas, ne vienam skaitytojui įstrigęs knygos skyrius „Kai negaliu atsiskirti“. Darsyk sugrįžtama prie rašytojos nepaleidžiančių autorinių prozos knygų, biografinių romanų: „Šešėlis JMM“, „Žemaitės paslaptis“, „Dūžtančios formos“, „Padai pilni vinių“, „EMMI“, „Vienatybė“. Tad kuris gyvenimas yra tikrasis: tas, kurį gyvenome ir susigrąžiname iš atminties šulinio, ar tasai, kurį sukūrėme, kursai atstoja kuriančiajam vaikus, paleistus į pasaulį. Kas gi yra mūsų tikrovė?

Pavydžiu knygos kalbos redaktorei Linai Navickaitei – jos darbas su tekstu turėjo būti nelengvas, bet labai įdomus. Gražus, atsargus ir talpus knygos dailininkės ir maketuotojos Ingos Paliokaitės-Zamulskienės darbas, į knygos viršelį įkomponavus autentišką Ruseckaitės tėviškės fotografiją. Keletas medžių…

Netikėta, kad autorė, su savąja poezija neturinti „pretenzijų“ į išskirtinumą, šia knyga būtent ir išsiskyrė. Kuo? Visiškai atviru savęs ieškojimu, dėliojimu iš prisiminimų to gyvenimo, kurio seniai nebėra. Kaip nebėra ir tėvo, mamos, likę „atvirukai“, vaikystės ir jaunystės vaizdai atsiminimuose, artimų žmonių pasakyti žodžiai, negudrūs iš pirmo žvilgsnio valstietiški darbai, tačiau didi moralė, lietuviško kraujo, giminystės ryšiai, pulsuojantys kaip ratu grįžtanti gyvybė. Sukurtas tiesiog paminklas tėviškei, nusilenkta motinai, artimiesiems… Būtent tas neprimygtinis lietuviškumas, suvalkietiškas santūrumas, pagarba paveldui yra pati Ruseckaitės poezijos širdis, kur iš nieko sukuriama viskas, sugrąžinamas ir atkuriamas visas gyvenimas. Penki skyriai, kuriuose – ne tik tėviškė, tėvai, broliai, sesuo. Poezijoj atsargiai suskamba ir ateities negalimybė, susitaikymas su tuo, kas prarasta, žvilgsnis į save iš nuotolio, iš viršaus, nuo horizonto tolio. Plati eilėraščio eilutė: „Matau, už kalno horizonto – jau mėlyni žirgai senokai / nušuoliavo.“ Eilėraščių proziškumas nepraranda taip būtino ritmo, jų kalba atvira, bet emocija suvaldyta.

Pradėjusi skaityti knygą neieškojau Aldonos Ruseckaitės eilėraščių knygoje „Prie horizonto atsigręžk“ įprastos poezijos. Tai Ruseckaitės poezija, dramatiškos pastangos literatūros įrankiais išplėšti savo gyvenimą, artimųjų veidus iš tamsos ir visa tai iš naujo įbūtinti surado ir mane, įvardijo ir mane.