Ką sureikšminti karo fone?
Nuotrauka padaryta dabar iš seno negatyvo. Geros kokybės, didelio formato, matyt, fotografavo ne visai mėgėjas. Internete buvo siūlomos dar kelios dešimtys to paties autoriaus negatyvų. Šitas pasirodė gražiausias. Vokiečių kario darbas. 1941-ieji. Baltarusija, ne Lietuva. Kaip rašoma, kažin kur Babruisko ir Berezinos apylinkėse.
Esame klajoję po tas vietas, ieškodami bernardinų vienuolijos pėdsakų. Kaimo moterys tada nusivedė mus į miškelį ir rodo link papartyno: „Štai čia.“ Ir iš tiesų, praskleidus šakas matosi dalis senovinių akmeninių laiptų. Pasak moteriškių, tai buvęs įėjimas į bažnyčią. Kiekvienam norėjosi tuos nuzulintus akmenis paliesti ranka. Įsidėmėti tarsi kažkokį svarbų ženklą.
Vaizduojama šiuose kraštuose pirmoji karo vasara. Nuotraukoje į karą nelabai panašu. Tie būreliai pusnuogių kareivių tolumoje tikrai ne į mūšį susirikiavę. Gal kokia treniruotė ar mankšta. Jei ne kareivių išvaizda, pagalvočiau ir apie pamaldas. Kariuomenės daliniuose buvo kapelionų, katalikų ir protestantų. Žinoma, dažniausiai jų prireikdavo per laidotuves. Bet kol kas šiai kariuomenei viskas sekasi, žuvusieji neskaičiuojami tūkstančiais. Yra tik tūkstančiai rusų belaisvių. Didysis išbandymas bus prie Smolensko, dar tą pačią vasarą.
Gražių kadrų su arkliais mūsų fotografijos meistrai yra prirankioję tiek ir tiek. Per atlaidus, turguje, gatvėse. Šita nuotrauka ypatinga dėl to, kad aplinkui vyksta karas. Kai kiti tuo pat metu matė ir fotografavo miestų griuvėsius, degančius priešo tankus ir nesibaigiančias belaisvių voras, šis fotografas turėjo drąsos ir nuovokos pamatyti meiliai suglaustas dvi baltas galvas. Lyg per ramybės palinkėjimą bažnyčioje. Bet iš tiesų – dar daugiau. Ir už taikos šauklius daugiau tie arkliai. Pagal Biblijos pranašų mintį, jiedu galėtų būti iš būsimosios Dievo karalystės, kurioje žmonės ir gyvūnai puola aklai vienas kitam į glėbį, ignoruodami savo prigimtį ar įpročius.
Tai pačiai kategorijai priklauso ir visos karo apkasuose atsiradusios draugystės ir meilės istorijos, švelnumo proveržiai, atsivertimai. Pervargęs, nuo dūmų pajuodęs ukrainietis karys bunkeryje glosto kačiuką. Kiti du kariai valgo dviese iš vieno dubenėlio. Rūko pasikeisdami. Gal dalinsis viena antklode.
Kai buvo minimos Pirmojo pasaulinio karo metinės, anglų istorikai ir žurnalistai traukė ir traukė pasakojimus apie love in trenches. Ir meilės lyriką – iš tų pačių apkasų. Puikiai išsilavinęs ir arogantiškas jaunesnysis karininkas įsimyli beraštį eilinį pėstininką. Siųs jam meilės laiškus, perduos šiltų drabužių ir mėsos konservų. Kiti du, abu garsūs poetai, susitinka ir palinksta vienas prie kito karo ligoninėje, tarytum per žaizdas. Jaunesnysis žus Vakarų fronte likus lygiai savaitei iki Kompjeno paliaubų ir karo pabaigos.
Sako, britų kariuomenės apkasai buvę ypač prasti, nuolatos pilni vandens, nesaugūs. Vokiečių pėstininkai šiuo požiūriu turėjo pranašumą. Bet karo eilėraščių daugiausia anglų kalba. Ne saldžių ir veidmainingų patriotinių posmų, o mylinčios širdies protesto, nuosprendžių karui ir žudynėms.
Žinoma, Kompjeno paliaubose apkasų poetai nedalyvavo, neskaitė savo lyrikos, nepasakojo gražių istorijų. Jeigu bus pasiektos paliaubos Ukrainoje, ten irgi dominuos kiti balsai ir temos. Ne dvi ramybės palinkėjime susiglaudusios baltos galvos. Bet ačiū bevardžiam fotografui, kad jos buvo pamatytos ir parodytos karo apsuptyje. Kaip užuomina į taiką, ateinančią nežinomais keliais, per nežinomų taikdarių apsikabinimus, žaizdas, meilę apkasuose.
