Jusliškumas ir erotizmas moterų literatūroje

 

Rašytoją, literatūros kritikę dr. VIRGINIJĄ KULVINSKAITĘ laikau viena iš pirmeivių, pralaužusią ledus lietuvių prozos tradicijoje ir savo pirmajame romane „Kai aš buvau malalietka“ pradėjusią rašyti apie jaunos moters patirtis devyniasdešimtinių Lietuvoje – atviras, drąsias, jusliškas, be tabu. Paruošusią dirvą šiomis temomis rašančioms ir ateity rašysiančioms. Virginiją pažįstu kaip laisvą žmogų, laisvą asmenybę, laisvą rašytoją – sąžiningą kitiems ir sau, nesitaikstančią nei su aplinkos, nei su lietuvių literatūros tradicijos normomis ir kuriančią savas.

Kalbėjomės apie jusliškumo ir erotizmo temas moterų literatūroje ir kodėl jas dar nenoriai priima lietuvių literatūros kanonas ir kritika. Taip pat apie pačios Virginijos rašomus kritikos straipsnius, apie jos kūrybą, apie rašymą taip, kaip nori ir ką nori, ir kodėl jai nusispjauti, ką kiti mano apie jos atviras ir provokuojančias nuotraukas socialiniuose tinkluose.

 

Eglė Frank

 

– Viename iš savo feisbuko įrašų teigi, jog rašant „Malalietką“ tau „svarbu buvo parodyti, kad seksualumas ir jusliškumas yra mūsų tapatybės dalis ir mūsų buvimo pasaulyje dalis. Literatūros kritikai moterų autorių kūriniuose sekso, erotikos scenas, jusliškumo ir LGBTQ+ tematiką vis dar laiko kažkuo, kas skirta skaitytojams šokiruoti ar dėmesiui atkreipti. Ir kas tarsi nėra esminga ir svarbu ir kažkaip nedera su rimta literatūra. Nebent yra pakylėjama į mitinį, mistinį lygmenį.“

Kad taip yra, žinom abi, bet man asmeniškai visada įdomu gilintis, kodėl. Kodėl lietuvių literatūroje ir jos kritikoje susiklostė tokia tradicija?

– Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Mane šokiravo, kai rengdamasi paskaitai apie XX a. dešimtąjį dešimtmetį Lietuvoje supratau, kad kai 1993 m. pasirodė Jurgos Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“, kuriame buvo nemažai erotinių scenų, kūrinys išvadintas pornografišku, neskoningu. Kiek nedaug lietuvių ir Lietuvos literatūros laukas pasikeitė nuo 1952 m., kai kolegos vyrai – rašytojai ir kritikai – sutaršė juslišką, erotišką Birutės Pūkelevičiūtės eilėraščių rinkinį „Metūgės“. Ivanauskaitės „byloje“ pagrindiniai taršytojai kalbėjo, neva „Raganos ir lietaus“ sekso scenos vulgarios, o romanas kvailas. Popsinis. Po to Ivanauskaitė visą gyvenimą bandė nusikratyti populiariosios literatūros kūrėjos etiketės, kuri tais laikais turėjo negatyvų krūvį. O tuo metu jau buvo parašyti ir Antano Škėmos „Balta drobulė“, ir Jurgio Kunčino „Tūla“, ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, kur sekso scenų – ne tik erotiškų, bet ir smurtinių, lėkštų ir vulgarių, ir tiesiog prastai parašytų – nors vežimu vežk. Tačiau seksas vyrų literatūroje suvokiamas kaip turintis gilesnę potekstę ir reikšmę, kaip ir, pavyzdžiui, girtuoklystės, benamystė, seksualinis smurtas. O Ivanauskaitės atveju seksas tėra popsas, bulvaras, pornografija, bandymas šokiruoti.

Kalbant apie priežastis, reikia turėti omeny, kad mūsų „geros“ literatūros supratimą formuoja aukštojo modernizmo kanonas, kuris su keliomis išimtimis suformuotas vyrų – tiek rašytojų, tiek tuos rašytojus kanonizavusių literatūros tyrėjų, istorikų. Toks – dominuojamas vyrų – buvo ir dešimtojo dešimtmečio literatūros laukas. Banalūs galios žaidimai: tendencingai vertinant tam tikrus tekstinius dalykus galima moteris rašytojas ir moterų literatūrą, moterišką jusliškumą apskritai pastatyti į vietą. O ta vieta yra periferijoje. Ir kuo ryškesnis balsas, tuo įnirtingiau tildomas, menkinamas, kaip Ivanauskaitės atveju. Daug palankiau vertinamos rašytojos, kurios vienaip ar kitaip imitavo kanoninį, t. y. kolegų vyrų rašymo stilių ir vyrišką jusliškumą arba pabrėžtinai kolegas garbino, o save tapatino su „moterytėmis“, neva neturi ambicijų. Geras pavyzdys yra vieši Nijolės Miliauskaitės pasisakymai, interviu.

Kitaip tariant, literatūriniai vertinimai susiję su giliai įsišaknijusiu ir dažnai nesuvokiamu seksizmu, kuriam, kaip rodo mūsų literatūros istorija, net keturiasdešimt metų beveik nieko nereiškia. Net ir šiandien rašytojos, kurios pasirenka nesekti kolegų vyrų nubrėžtom trajektorijom, o rašyti iš moteriškos perspektyvos apie moteriškas patirtis, vis dar kaltinamos, kad rašo „apie savo išskyras“. Kai pasirodė „Kai aš buvau malalietka“, buvo juokinga ir tuo pat metu liūdna, kai kažkas iš kritikų įžvelgė paralelių su Bukowskiu, nes nebijau vulgarybių. Kažkada patiko „Paštas“, bet mano perspektyva, pasakotoja, jos balsas, patirtys, gyvenamasis kontekstas visiškai skirtingi. „Malalietkos“ pasakotoja yra paauglė, vėliau jauna moteris, kuri buvo mokoma bijoti vyrų (normali savisaugos praktika dešimtajame dešimtmetyje). Ir štai mano knyga lyginama su mačistiniu autoriumi vien dėl to, kad ir mano romane yra kelios sekso scenos.

– Taip, tai paradoksalu dar ir dėl to, kad literatūros kritikių daugumą dabar sudaro moterys. Beje, tavo paminėtas „rašymas išskyromis“ buvo taikomas Linos Buividavičiūtės „Tamsiesiems amžiams“. Taip pat ir mano novelės „Mirę irgi šoka“ yra sulaukusios „apatinių išsiskalbimo“ apibūdinimo (Palmira Mikėnaitė, „Ką šiemet skaitė redaktoriai ir redaktorės“, Literatūra ir menas, 2023-12-01). Kiek žinau, pačioje kūrybinio kelio pradžioje Giedrės Kazlauskaitės atvira, išpažintinė poezija buvo gretinama su grafomanija. Man pačiai susidaro įspūdis, kad lietuvių literatūra kol kas dar nėra pasiruošusi moters erotizmo ir jusliškumo reflektavimui, LGBTQ+ tematikai, nors užsienio, verstinėje literatūroje analogiškos temos vertinamos atlaidžiau.

– Pažiūrėkime į mūsų literatūros kanoną, į tai, kas skaitoma ir dėstoma mokykloje, universitete. Moterų autorių kanone mažuma. Ką reiškia kanonas? Tai geros, vertingos literatūros modeliai. Pastebėjau, kad vyrų literatūroje – nuo Vaižganto „Nebylio“, Škėmos, Vinco Mykolaičio-Putino iki jau minėto Gavelio bei Sigito Parulskio – jusliškumas, seksas ir ypač moterų jusliškumas siejami su negatyviomis vertėmis, tokiomis kaip destrukcija, agresija arba obsesija ir amžina vyrų paranoja, kad moterys atims, sumenkins jų vyriškumą. Škėmos „Baltoj drobulėj“ – mokyklos laikais daugumai Škėma buvo mėgstamiausias lietuvių autorius, atrodo, kad tebėra, – protagonisto Antano Garšvos sekso scenos persmelktos glitumo, negatyvumo. Tas pats ir Gavelio „Vilniaus pokeryje“ (Vargalio motinos sadizmas, patyčios iš sūnaus vyriškumo, Lolitos nužudymas, itin žiauri, groteskiška Stefanijos išprievartavimo scena). Toks seksualumo reprezentavimas yra kanoninis, mums iki šiol priimtinas. O jeigu moteris rašo apie seksą (ką ir kalbėti apie seksualinį smurtą, prievartą, pavyzdžiui, prievartą prieš dukrą ar sūnų, incestą) ir ypač jei nėra nuorodų į mitus, sakmes etc., jei tai autofikcija, toks tekstas vertinamas kaip bandymas nevykusiai šokiruoti. Kodėl?

Aišku, teigiamų pokyčių esama. Moterų literatūroje erotikos, sekso, motinystės, moters kūno, jo pokyčių, amžėjimo ir brendimo temos prieš porą dešimtmečių buvo tabuizuojamos ir išjuokiamos (kaip „Raganos ir lietaus“ atveju), o šiandien turime nemažai pripažintų autorių, kurios apie tai rašo puikius, aukštos meninės vertės tekstus. Taip pat ir LGBTQ+ tematika. Čia būtina paminėti Giedrę Kazlauskaitę, kuri jau pateko į literatūros kanoną. Nors Giedrės poezijos vertė visuotinai pripažįstama, ji gavo Kūrybiškiausios knygos, Rašytojų sąjungos premijas ir kitus svarbius kritikos, publicistikos apdovanojimus, kolegų poetų rate iki šiol tebėra labiau periferinė nei centrinė: negavusi nei Jotvingių, nei „Poezijos pavasario“ premijų. Sakyčiau, tai mūsų poetinio lauko gėda, akivaizdi neteisybė, nes Giedrės kūryba žymi labai svarbų lūžio tašką išpažintinės, kūniškos, jusliškos, kreivos poezijos tradicijoje, kuria sekė ir tebeseka ir jaunesni, ir vyresni poetai bei poetės.

Tiesa, ir apie Giedrės poeziją rašantys akademiniai kritikai bei kritikės dažniausiai nutyli, apeina LGBTQ+ tematiką. Tarsi gėdytųsi. Dažnai kalbama apie intelektualios moters situaciją pasaulyje, nepritapimą, autsaideriškumą. Taip pat siuvinėjimą, siuvimą ir santykį su tradicine lietuvių lyrika. Bet juk būtent LGBTQ+ tematika yra Giedrės poezijos epicentras. Labai tikiuosi sulaukti rimtų akademikų straipsnių, kuriuose bus analizuojamas Giedrės poezijos kreivumas, rašoma apie dviejų moterų, auginančių vaiką, šeimą, apie vaiko, augančio tokioje šeimoje, situaciją, apie visą tą sociokultūrinį slėgį, kurį netradicinė šeima patiria, ir apie šių temų reprezentacijas poezijoje, apie kreivumo įkalbinimą, raiškos subtilybes, kreivumo architektoniką; be viso to negalima suprasti nei įvertinti Giedrės poezijos. Pati dalyvavau Giedrės knygos apdovanojimo renginyje, kuriame sakydama laudaciją literatūrologė paminėjo, kad tai yra aukštos kokybės poezija ir kad joje daug svarbių temų, ir čia pat pabrėžė, kad renkasi LGBTQ+ tematiką praleisti, o savo dėmesį kreipia į kitas temas, nes jos jai svarbesnės, artimesnės. Man tokia pozicija atrodo kaip kūrybos išpreparavimas – nekorektiškas ir neetiškas.

Žodžiu, kalbant apie kūniškumą ir jusliškumą susidaro įspūdis, kad tai, kas nutolsta nuo kanoninio, konvencinio, vyraujančio (vyriško) geros literatūros modelio, vis dar nužvelgiama įtariai; jei ir ne pasmerkiant, tai vyptelint.

– Bet tu pati atėjai iš akademinio pasaulio ir kai išleidai „Malalietką“, jau buvai apsigynusi disertaciją. Puikiai visa tai žinodama, vis vien lindai į tą pačią galerą, nes savo romane nevengi minėtų nuo kanoninio modelio nutolusių temų. Rašei dėl pokyčių?

– Rašiau, ką tuo metu norėjau. Studijų universitete metais siaubingai persisotinau vyrų literatūra. Todėl norėjau parašyti knygą iš moters, su kuria pati galėčiau tapatintis, perspektyvos. Beje, kai gyniausi magistrinį 2011 m., rašiau apie Sigitą Parulskį, kuris tuo metu akademiniame pasaulyje dar buvo laikomas jaunesniosios kartos rašytoju. Stagnavimas ir kabinimasis į kanoną, tarsi visą laiką turėtume gręžiotis į tuos „didžiuosius“ vyrus rašytojus, buvo įsiėdę iki gyvo kaulo. „Malalietką“ rašiau tuo pat metu kaip ir disertaciją, ir tai buvo tarsi moralinis revanšas. Disertacijoje turėjau apsvarstyti kiekvieną žodį, ar atitiks akademines normas, ar atlaikys kolegų svarstymus. O rašydama romaną štai galiu keiktis, rašyti iš mažųjų raidžių, rašyti apie seksą, apie visokias trivialias patirtis ir tą pačią akademiją, visas ten nutikusias nesąmones. Rašyti, nes galiu apie tai rašyti. Niekas neuždraus.

– Į šiųmetinį LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką pateko Mykolo Saukos romanas „Kambarys“, kuriame aprašomos vaikino, varinėjančio po tinderio pasimatymus, patirtys su merginomis. Šiaip jau romanas man patiko – Sauka rašo gerai ir nieko prieš neturiu, kad jo knyga atsidūrė dvyliktuke. Kaip manai, ar rašytoja moteris, net ir talentingai aprašiusi analogiškas patirtis, turėtų tokius pat šansus patekti į dvyliktuką?

– Manau, rašytojos šansai būtų gerokai menkesni. Netiesa, kad lytis nieko nelemia, kad svarbu tik literatūriškumas. Neegzistuoja kažkoks tikrasis literatūriškumas, kalbos ar teksto jausmas, nuleistas mums iš dangaus. Mes – ir tie, kurie skaitome, ir tie, kurie rašome, – esame kūniškos, socialios būtybės. Ir kalbėti, ir skaityti išmokstame, tiksliau, mus išmoko. Tie, kas tai neigia, arba meluoja, arba yra naivūs. Arba kvaili. Galim kalbėti net ne konkrečiai apie Mykolo Saukos knygą, o apie literatūrines vertybes. Jei sakoma, kad kažkas parašė vyrišką „Sekso ir miesto“ versiją, tai reiškia visai kitus dalykus nei „autobiografiškas rašytojos romanas apie pasimatymus“. Trumpai tariant, jei moteris būtų aprašiusi savo pasimatymus su jaunesniais vyrais iš tinderio ir tai būtų daugiau mažiau nuoširdu – na, autobiografiška ir autofikciška, parašyta šnekamajai artima kalba, naivistiniu registru ir pan., – tai būtų nurašoma moterų popsui, ekshibicionizmui. Mažų mažiausiai.

Tiesa, seniau skirtis tarp aukštosios ir populiariosios literatūros, kuri vertinta a priori neigiamai, buvo labai svarbi. Dabar situacija keičiasi. Prieš kelias dešimtis metų buvo „nelygis“ girtis populiarumu, didžiuotis pardavimų tiražais, nes gera literatūra, savaime suprantama, masėms nepatraukli. O dabar tiražai ir gerbėjų minios vis svarbiau. Manau, lūžio taškas buvo Kristinos Sabaliauskaitės istoriniai romanai, apskritai šios rašytojos, tapusios viešąja intelektuale ir nuomonės formuotoja, fenomenas, nors pati Sabaliauskaitė savęs, be abejo, populiariajai literatūrai nepriskiria. Bet faktas, kad kokybiška populiarioji literatūra, kuri yra atvira ir moteriškojo jusliškumo (plg. Sabaliauskaitės veikėjas), ir LGBTQ+ temoms, jau nebegali būti ignoruojama, laikoma literatūros lauko periferija, nes šie autoriai ir autorės turi daug skaitytojų, sekėjų, jų tiražai keliasdešimt kartų didesni nei akademinių kritikų garbinamų nišinių autorių. O tai reiškia, kad populiarioji literatūra mus vis labiau veikia. Ignoruoti šią literatūros lauko dalį – tai iškreipti literatūros procesą. Juk gali būti (kitų šalių literatūrose – yra) ne tik rimtosios, bet ir populiariosios, kreivosios, erotinės etc. literatūros kanonai, tradicijos. Ryškiausi pastarųjų metų populiariosios literatūros autoriai, mano galva, yra Sabaliauskaitė, Mantas Adomėnas ir Bernardas Gailius, Benas Lastauskas, Patricija Tilvikaitė, Deimantė Rudžinskaitė. Ką ir kalbėti apie Ireną Buivydaitę-Kupčinskienę, parduodančią dešimttūkstantinius tiražus ir gyvenančią iš rašymo, bet nesulaukiančią jokio dėmesio iš rimtosios kritikos. Tai akivaizdžiai parodo mūsų rimtosios kritikos siauraregiškumą ir savotiškus akidangčius, kuomet matomas ir vertingu laikomas tik vienas literatūros segmentas, o visi kiti ignoruojami. Neva, jei užsimerksiu, pasirinksiu nepastebėti, tai gal pranyks. Tačiau šiandien, akivaizdu, didesnė tikimybė, kad pranyks rimtoji kritika, o ne populiarioji literatūra.

Yra autorių, kurie migruoja tarp žanrų. Pavyzdžiui, Jurga Tumasonytė. Jos apsakymų rinkinys „Undinės“ įvertintas apdovanojimais, o po to pasirodęs detektyvinę liniją turintis „Remontas“ apie jaunos moters patirtis, smurtą ir seksualinę traumą praignoruotas. Po to Jurga išleido mitologinį, magiškojo realizmo elementų turintį romaną „Naujagimiai“ ir staiga vėl visi sukruto, tarsi Tumasonytė būtų atgimusi, nors man „Remontas“ už „Naujagimius“ yra aktualesnis, vientisesnis ir psichologiškai gilesnis. Pasirodė gal tik viena rimtesnė „Remonto“ recenzija ir jos autorius literatūrologas visiškai šio romano nesuprato, net neįžvelgė veikėjos moters patirtyse traumos pėdsakų, nors šie akivaizdūs.

Ir čia vėl grįžtu prie minties, kad moterų literatūros mes nelabai mokam skaityti ir vertinti tais atvejais, kai rašytojos bando atsiriboti nuo aukštojo literatūrinio kanono ir ieškoti savo balso, eksperimentuoti žanrais, kalbėti ne apie raganas, laumes ir magišką kaimą, o apie aktualias patirtis.

Tas pats ištiko ir pačios apsakymų rinkinį „Mirę irgi šoka“. Kūrinių tema, veikėjų jusliškumas, nuo kurio atsispiriant galima svarstyti apie gilesnius aspektus, daliai suvokėjų tapo neperžengiama tvora, už kurios nežinia, kas yra, ir gal geriau nežiūrėti reziumavus: „Tai čia tiesiog apie seksą.“

– Man vis dėlto pasisekė, nes atsirado kritikų, kurie neišsigando tos tvoros ir nuoširdžiai gilinosi. Gal daugiau nesupratimo sulaukiau iš skaitytojų, pavyzdžiui, „Goodreads.com“ platformoje, todėl, sakyčiau, ir skaitytojas ne visada yra pasiruošęs priimti atviras ir drastiškas temas. Beje, man labai patiko, kad tu parašei recenziją apie 2017 m. išėjusią Artūro Tereškino knygą „Nesibaigianti vasara“, kuri tuo metu kritikų net nebuvo vertinama, nes buvo „tiesiog apie seksą“, o dar ir homoseksualų.

– O juk Artūro Tereškino „Nesibaigianti vasara“, galima sakyti, yra Mykolo Saukos „Kambario“ pirmtakė, tik sekso ir artumo ten ieško ne heteroseksualus, o homoseksualus vyras. „Nesibaigianti vasara“ pasirodė tiesiog per anksti.

O dėl skaitytojų, tai net ir neigiamos reakcijos yra gerai. Vadinasi, knygoje vaizduojamas pasaulis nėra stereotipinis ir kažkuo užkabino, įdūrė, sutrikdė. Tai geros literatūros požymis. Geras menas kelia klausimus.

– Ar pradėdama rašyti apsakymų rinkinį „Keturi“ turėjai tikslą rašyti kitaip nei „Malalietkoje“, ar vėl – rašei, kaip tau rašosi?

– Man rašymas vienareikšmiškai susijęs su asmeniniais klausimais ir atsakymų paieškomis. Ir pagal tai, kokie klausimai man tuo metu aktualūs, kinta ir mano tekstai. Rašymą aš vis dėlto suvokiu kaip tam tikrą egoistinę veiklą, kaip tai, ką darau visų pirma dėl savęs pačios. Nerašau dėl literatūros atnaujinimo ar kritikų, skaitytojų. Rašau tekstus, kuriuos pati norėčiau perskaityti. O jei knyga patinka ir kitiems, jei padeda jiems ir joms šį tą pamatyti, atrasti, suprasti, įkvepia – tai jau dovana. Pastebiu, kad pastaruoju metu literatūros laukas vis labiau eina iš proto dėl vertinimo: vieniems svarbu patekti į rinkimus, kitiems svarbūs tiražo skaičiai, atsiliepimai spaudoje ar „Goodreads.com“. Nori nenori pradedi galvoti, ką tai reiškia, koks ir kieno įvertinimas svarbus pačiai. Štai knygų penketukai, dvyliktukai ir penkioliktukai renkami kiekvienais metais. Tarsi konvejeris, amžina knygų karuselė. Vienais metais „eina“ vienos knygos, kitais – jau kitos. Ar pasakytum, kas laimėjo metų ar kūrybiškiausios knygos rinkimus prieš penkerius metus?

– Ne.

– Būtent. Visai sveika prisiminti, kad knygos gyvavimas turi kelis etapus. Visokie rinkimai, konkursai tėra pirmasis etapas. Bet gali būti, kad knyga, išgyvenusi metus didelio dėmesio ir net gavusi apdovanojimų, po to pradings be pėdsakų. Yra knygų, kurios iškart nesulaukia ypatingo dėmesio, bet atgimsta po penkerių, dešimties ar net penkiasdešimties metų. Manau, kad taip ir nutiks Tereškino „Nesibaigiančiai vasarai“: po keliasdešimties metų ši knyga taps vis svarbesnė kaip mentaliteto ir laikmečio literatūrinis pjūvis. Todėl, mąstant apie literatūros procesą, svarbu nesusikoncentruoti vien į šiandienybę. Leidybos apimtys ir apsukos vis didėja ir knygų – net ir lietuvių autorių – pasirodo tiek, kad aš, kaip kritikė, nebespėju ir net nebesistengiu visų vertingesnių, kur nors paminėtų ar ką nors laimėjusių perskaityti.

– Manau, retas galėtų atsiriboti nuo žmogiškojo faktoriaus ir spjauti į savo knygos įvertinimą. Juk piniginė raiška, kurią gauna dauguma rašytojų, yra tiek juokinga, kad tada tampa svarbus bent simbolinis – garbės – kapitalas. Todėl, sakyčiau, tos „žiurkių lenktynės“ penketukuose, dvyliktukuose ir premijų varžytuvės yra tas pats galios žaidimas, įtraukiantis daugumą. Beje, mūsų nedidelės šalies literatūros lauko burbulą įvardinčiau kaip labai tvankų, kur visi begal glaudžiai susiję ir yra arti vieni kitų. Kritikai – šalia rašytojų, šie – arti skaitytojų. Mąstau, kiek tas glaudumas atsiliepia tiek knygos kritikai, tiek vertinimams, kur kartais sunku atsiriboti nuo klaidingo „žinojimo“, kad rašytojas rašo apie save. Tuomet ir tie jusliški intymumai atrodo atgrasiau nei tokios pat temos užsienio autorių kūriniuose. Todėl būtent knygos vertimus į kitas kalbas turbūt laikyčiau didžiausiu knygos įvertinimu, o ir galimybe.

– Įdomu, kaip skiriasi užsienio leidėjų, vertėjų, agentų vertinimai, jų geros literatūros samprata. Kaip kritikė kartais konsultuoju Lietuvos kultūros institutą atrenkant knygas, kurios bus pristatomos užsienio leidėjams. Dalyvaudama tokiuose susitikimuose pastebėjau, kad tai, ką literatūroje vertina mūsų kritika, pavyzdžiui, mitologinio kaimo tema, fragmentiškumas ir lyrizmas prozoje, užsienio leidėjams neįdomu. Jie nori autentikos, sociokultūrinio konteksto, o ne fantazijų. Taip pat svarbus žanras (karaliauja romanas), išplėtotas siužetas: jei negali trumpai ir aiškiai papasakoti, apie ką knyga, geriau nepristatinėti. Nesusidomės.

Beje, jusliškumas užsienio leidėjams yra didelis pliusas, kaip ir LGBTQ+ tematika.

O Lietuvos kontekste tikrai yra taip, kaip ir sakai: rašydama aktualiosios patirties tekstus, kurie kalba apie „čia ir dabar“, ir kurdama veikėjus, kurie turi bent menkiausio panašumo į autorių, visada rizikuoji būti įvertinta iš labai siauros perspektyvos ar apkaltinta, kad rašai apie save. Arba kad tai išvis ne literatūra, kad nekuri, o nurašinėji iš savo gyvenimo. Tarkim, kai „Malalietka“ buvo išversta į ukrainiečių kalbą, tenykštis literatūros apžvalgininkas palygino mano knygos struktūrą su Olgos Tokarczuk „Bėgūnais“. Mūsų literatūros lauke tokio palyginimo tikėtis neverta, dauguma skaito kaip Virginijos Cibarauskės-Kulvinskaitės gyvenimą. Tarkim, Marijus Gailius „Malalietkos“ apžvalgoje paminėjo, kad nėra labai kūrybiška aprašinėti savo vaikystės nuotraukas. Ir labai nustebo, kai pasakiau, kad knygoje minimos nuotraukos išgalvotos. Fikcija. Tuo metu abu dirbome „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Pasijuokėme. Bet ir pati kartais skaitydama girdžiu knygos autoriaus balsą, intonacijas. O juk pasakotojas ar pasakotoja neprivalo kalbėti autoriaus balsu.

– Žinau, kad kažkas neskaitė mano knygos vien todėl, kad sakėsi bijantis, jog rašau ne taip gerai, kaip atrodau. Komentuoti net neverta, bet pabaigoje su tavim noriu pašnekėti apie dalykus, kurie gali paskatinti tokias ir panašias replikas. Tu pati nevengi provokuoti tiek apranga pabrėždama savo seksualumą, tiek keldama meniškus savo kūno ar jo dalių aktus – kad ir vyno taurės ant gaktos – į instagramą. Man tos nuotraukos atrodo kaip parafrazės kitų drąsių ir talentingų lietuvių menininkių – Violetos Bubelytės, Svajonės Stanikas – fotografijų, kuriose jos savo kūną naudoja kaip meno objektą, pozuodamos apsinuoginusios ar provokatyviomis pozomis. Nemanai, kad tavo atveju tokia bravūra būtent mano minėtoje literatūros burbulo „tvankumoje“ turi savo kainą?

– Ir Violetos Bubelytės, ir Svajonės Stanikas kūryba įkvepia, tik, žinoma, instagrame į rimtą meną nepretenduoju. Pati manau, kad tai, ką keliu, yra mano, kaip kuriančio žmogaus, savivaizdis, tokia virtuali antrininkė, ir dar savo pačios kūrybos komentarai. Socialiniuose tinkluose nesiekiu dalintis tikra kasdienybe, save čia suvokiu kaip meninį projektą, kuriam naudoju buitį, kūną ir ką tik užsimanau. Vienu metu, kai svarsčiau, ar likti dirbti VU ir dėstyti, kažkas pasakė, kad jei nuspręsiu likti, turėsiu ištrinti savo instagramo nuotraukas, nes jos prieštarauja akademinei etikai. Žodžiu, negalėsiu rodyti nei užpakalių, nei gaktiplaukių (juokiasi). Tada rimtai susimąsčiau, ar man svarbiau publikuoti gaktiplaukius ir užpakalius, ar galimybė dėstyti. Pasirinkau gaktiplaukius. Ne gaktiplaukiai, aišku, man svarbu, o saviraiška ir laisvė. Noriu galėti ir savo tekstuose, ir nuotraukose vaizduoti kūną, kurio nebelaikau nei savu, nei svetimu. Kūnas man yra medžiaga, iš kurios gaminu vaizdus, kurie, mano manymu, kažką sako. Gal sako tik man vienai, bet tai nesvarbu.

Dabar ir rašydama kritiką stengiuosi kalbėti asmeniškiau, subjektyviau, todėl artimesnis ne recenzijos, kuri reikalauja suspenduoti savo ego, o apžvalgos žanras. Apžvalgose galiu išsakyti literatūrines vertybes ir požiūrį į pasaulį ir vertinti nesiteisindama net tada, kai mano vertinimai nesutampa su kitų pozicija. Nei trikdo, nei žeidžia, kad mūsų vertybės, požiūriai į kūną, saviraišką ir literatūrą prasilenkia, kol išlieka pagarba ir supratimo galimybė. Seniau dar pagalvodavau, kuo mane laiko kiti, bet kai sulaukiau keturiasdešimties, įvyko savotiškas nušvitimas. Supratau, kad nesvarbu, ar kitiems patinka mano nuotraukos ir tekstai, drabužiai, elgesys. Esu egoistiškas ir gal net kažkiek autistiškas žmogus, todėl menkai jaučiu tą burbulo tvankumą. Kaip banaliai beskambėtų, ir atrodau, ir rašau, ir gyvenu aš dėl savęs.