Ir bjaurastis atėjo
Rankos
I.
Praėjusiame amžiuje
vienas veiklus ir draugiškas poetas,
gyvenantis didelėje, pagarsėjusioje saloje,
atsiuntė ploną baltą kišeninę knygelę –
mano krašte negirdėtą poemą,
šlovinančią rankų garbę, baltumą ir tiesą.
Tada dar nebuvau mačiusi filmo
apie pusamžę moterį, rankomis dirbančią
gerą darbą vyrams,
pro skylę sienoje išskirtinai gerai
palengvinančią jų vyriškumus.
Matydavo ji vien tai, kas patikima rankoms,
pati likdavo nematoma, užsidirbdavo duonai.
Ji buvo geriausia, jos delnų linijos,
pirštai, jų atspaudai, plaštakų sąnariai,
oda (ir greičiausiai protas)
gebėjo šiek tiek daugiau nei jos kolegių.
Traukė lyg magnetas, formavo vyriškas trajektorijas.
Prie skylės sienoje tvenkėsi tos moters rankų gerbėjai,
atplukdę ten ir tos įstaigos darbdavį.
Nuosavu įrankiu išbandęs
ypatingas darbininkės rankas,
tarėsi pamilęs ir tą pavargusią moterį.
Tai buvo filmas apie keistai laimingą ir liūdną
dviejų karšti pasmerktų, nežinia, ar tam pasiruošusių,
asmenų meilę arba seną vyrą,
panūdusį sau, į savo rankas paimti tai,
kas galėjo suteikti trumpą laimę daugeliui.
II.
Dar prieš tai buvo veidrodžio spintelė
su primityviai mamos užteptu tamsaus,
lengvai pažeidžiamo lako sluoksniu,
tokiu pat jautriu įdrėskimams kaip ir ji pati, –
tais metais visi buvo panūdę šlovinti tamsius baldus,
mažutėlių gaunamus tik per didžiausias protekcijas.
Spintelę dengė stiklo gabalas
nešlifuotomis briaunomis, į jų vieną
brūkštelėjau dešinę plaštaką
ties delną ir didįjį pirštą jungiančiu sąnariu,
į akis blykstelėjo balta nuosavo kaulo šviesa,
apakino ir aptemdė sąmonę.
Atgavusi amą pasirašiau ant savo dienos krauju
ir numojau ranka į pamokas mokykloje,
tariausi pasimokiusi svarbiausio.
Iki šiol juntu turinti po oda slepiamus,
kraujingais raumenimis aplipusius griaučius,
pamenu tąsyk prie veidrodžio užuominą
giltinės, ji ateis pas mane ir tave
su dalgiu rankose, panašiu į tą
„Nike“ formos randelį
ties plaštakos sąnariu.
III.
Rankų prireikia žaidžiant namus,
kilnojant palaikes sofas kraustantis,
skinant vaistams dilgėles,
lupant bulvę ir skutant morką,
pjautuvu nusidedant žolynams,
siaučiantiems kūdrą,
griaunant savaiminę augalų tvarką,
braidant po miškų uogienojus.
Tenka panaudoti rankas,
žaidžiant su sena špižine vonia,
kažkodėl sumanius, kad reikia
ją prikelti antram gyvenimui savo rankomis,
tačiau kilstelėta ji ūmai ir klastingai
susimoko su žemės trauka ir jodvi taukšteli
sunkiasvoriu emaliuotu dantimi per pirštus,
o tu aukoji smiliaus nagą.
Ištisą dieną plėšusi velėną pabundi iš miegų
geliančiais rankų kaulais, susitaikiusi
su kūno atsaku į žaidimą,
augančia žaidimų kaina,
nes pagaliau išmokai:
niekas čia neduodama už dyką,
ypač tiems, kurie neišmokyti gyventi
atkišus delną,
demonstruojant grožį rankos
ar kitokį
kūno ir sielos grožį.
IV.
Jau labai seni tie laikai,
kai didžiausios pergalės ir didžiausia laimė
buvo pasiekiama pasilipus ant vaikiškų pačiūžų,
netgi jei ledo – tik pėdsakai
ar čiuožykla kieme – tik vaizduotės vaisius.
Nuo kiemo asfalto ant pačiūžų tąsyk atsikėliau
įsitaisiusi gumbą netoli riešo,
lūžis buvo svajonių pasekmė,
pridengta paiku melu,
kad dėl nelaimės kaltas kiemo „ryžikas“:
keistai baugino pakumpusia vaikiška figūra,
dėl kurios atrodė dar labiau svetimas,
tinkamas pravardžiuoti dėl plaukų spalvos
ir tirštai strazdanoto išblyškusio veido.
„Tai ryžikas mus vijosi, jis dėl to kaltas“, –
tokia buvo išgalvota rankos lūžio priežastis,
nors iš tikro buvo kaltas augantis pasipūtimas,
pasakos apie „skriaudikus“ ir „savuosius“,
prastas pralaimėjimo skonis,
iš svajonių ir melų nuausta
laimė tėvynių ir čiuožyklų.
V.
Kas yra sparnai?
Būdama vaikas, mačiau, kaip jie neriasi
iš viščiuko pūkų tarytum iš nieko.
Iš nieko atsirasdavo vištų kiaušiniai gūžtose.
Kai kurie iš jų būdavo šiek tiek kruvini
ar aplipę mėšlu. Mane išmokė visa tai laikyti
savu, artimu savo kūnui.
Plikomis rankomis išgraibydavau gūžtas kūtėje.
Jaučiau ką tik padėtų kiaušinių šilumą.
Visa tai kažkaip buvo susiję su sparnais.
Sužinojusi, iš kur atsiranda kiaušiniai,
sykį pabandžiau to gero ieškoti pirštu
vištos kūno tamsybėse.
Tai buvo mano paslaptis,
ieškant atsakymo, kas yra sparnai.
Paukštis buvo stebėtinai ramus.
Turbūt pripažino rankos pergalę
prieš sparną.
Kas yra paukštis?
VI.
Gražios yra tamsios,
laukus ir miškus vagojančios upės
ir baisios yra mėlynai violetinės
išpampusios plaštakų venos.
Lygindama savo gyslotas rankas
su gražuolių portretuos matytomis
baltomis rankutėmis,
nežinia nuo ko apsikrėtusi
baisia gretinimo liga, išvydau save
kaip kraują ratais pumpuojantį
mėsos gabalą ir mašiną,
visiškai nepanašią į tai,
kuo norėčiau būti.
Ir tik iškėlusi rankas aukštyn,
tarytum pripažindama kapituliaciją,
mačiau, kaip rankų gyslos ūmai susiaurėja,
plaštakų vaizdas ima lietis
rankos ilgio perspektyvoje,
bjaurastis ir kūno ženklai praranda ryškumą.
Dabar jau žinau keletą grožio taisyklių:
atstumas, šaltis,
vėsūs ir tamsūs vandenys,
rūkas, prieblanda,
antklodės, urnos.
Aukštyn iškeltos rankos.
Ir bjaurastis atėjo
Ir bjaurastis atėjo gyveniman
ir ji buvo prieskonis
Aiškiau sakant
kareivis ką tik nušovė
jauną blyškiaveidį priešą tobulu profiliu
dabar jis sutikęs kelyje meiliai sveikina
nepažįstamą seną moterį
ji nekenčia karo, tačiau švelniai
atsuka savo apskritą įdubusį veidą
iš bedantės burnos šviečia jos šypsena
toks yra bjaurasties mokestis už
smurtą teisingumo vardu
Ir bjaurastis seka jus iš paskos
ir ji yra mažas murzinas, alkanas berniukas
didelėmis rudomis akimis
vieną dieną mylėtas
ir šimtą dienų skriaustas
Ir dar toks vyras guli visas bemaž tobulas
gėlėtame savo draugo žmonos patale
klausydamasis šniokščiančio dušo
iš kurio tuoj pasirodys moteris
pasirodys tam, kad dingtų
savo vyrui, savo motinai,
pranyktų sau pačiai,
kaip kad visi dingstame
meilėje ar bjaurastyje
Tada bjaurastis padvelks tiesiai į veidą
ir tai bus seno šuns kailio kvapas
čiaudulys nuo medvilnės audinio dulkių
tik jei reikalaujate be metaforų
tai sakykime, kad tas šuo
jautrus mušamųjų muzikai
ypač kai sužvanga
į jo dubenį sausas ėdalas
iš meilučių veršelių ir viščiukų
Ir bjaurastis susisuka gūžtą
dažniausiai naudojamame namų inde
ir deda ten savo gražius kiaušinius
ir iš jų ritasi žavutėliai mažyliai
Jei kalbėtume, tarsi pieštume
viskas ten kamufliažinių spalvų:
lizdas, kiaušiniai,
šunys, indai,
kraujas,
snargliai ir ašaros.
Bjaurastis irgi.
Davatka
Susipakuoja į liemenuotą suknelę,
kad būtų bent kiek panaši
į tuos piešinius ant tinkuotų tvorų,
tualetų sienų.
Buvo pradėta tamsoje, be liudininkų,
nenutuokiant, kuo visa tai baigsis.
Užtai dabar ji žino viską,
visuomet pasakys, kas dera ir kas nevalia,
kas auksas, o kas pelenai ir gumos smarvė.
Sykį iš anksto neperspėjęs
pravėriau jos namų duris,
radau išsitepusią dažais žilą kuodą,
pasilenkusią virš dubens, įraudusiu veidu,
plikos saulės nemačiusios šlaunys
atrodė tarsi du balti ąsočiai.
Trumparegė, be akinių, žvelgė žlibom akim
į mudviejų nematomą gėdą,
teisingiau, tuštumą,
atsiduodančią amoniaku,
plaukų priežiūros chemija.
Bebalsis garnys, gulbė nebylė,
išmintinga grybiena,
šuo, kuris viską supranta, tik negali pasakyti, –
štai ką ji man priminė.
Privalėjau gelbėti išėjusią iš savo kūno –
karo lauke pasiklydusį gyvulį,
nemelžtą karvę su kietu tešmeniu papilvėj,
vieną raguotę iš ten pasklidusių keturiolikos.
Kodėl būtent ji turėjo man rūpėti,
o ne kuri nors kita, kitoje fronto pusėje?
Matavausi ją kaip drabužį, beveik skubėdamas,
nesgi davatka yra greičiau nei bet kas kitas,
besiveržiantis virsti kažin kuo paprastu:
druskos kristalu ar jo briauna,
o gal tokiu pat tyru, niekam neskolingu
anglies dvideginiu, azotu,
paprasčiau tariant – nekaltais bezdalais
(svetimais metaforai, gimusiai iš vilionių),
palaimingu dvoku: jis mus sulygins.
Matavausi tai, kas buvo ateitis,
trumpam apsirengiau mirtį, apšviestą
didžiulės gimdyklos lempos.
Atsisėdęs prie davatkos, glausdamasis tykiai.
Kvepėjo dantų skalavimo skysčiu, chloru,
jutau jos greitėjantį alsavimą,
jis susilygino su manuoju.
