Gyvūnijos pamoka
Ak, kaip gerai, iš lauko grįžęs ir ant lovos užšokęs pilkas katinėlis joje nieko neranda – žmogus iškeliavęs ir kažkur prapuolęs… Per visą ilgą istoriją, kiek prisimenu, šmėkštelės tik pajuodusi žmogiška ranka, apsemtos statulos dalis. Ką gi, bevardis (nes nėra kas jį vardu šauktų) katinas be žmogaus apsieis puikiai – beveik apsieina ir animacinio filmo „Potvynis“ (Straume) siužetas ir personažai.
Tiesa, kartais gyvūnų veiksmai pernelyg priartinami prie Homo sapiens būdo ir elgsenos: štai katinas pasigaili ir pasiūlo alkanam šuniui žuvies; su virve gudriai prisitraukiamas pakibęs virš bedugnės laivas, t. y. gyvūnai elgiasi antropomorfiškai, ne kaip nepriklausomi gyvūnijos pasaulio piliečiai. Pasirodo, šio įsigėrusio į kaulus folkloro, holivudiškumo labai sunku atsisakyti, nes nė kiek nesužmoginti personažai praranda mums įprastus tarpusavio ryšius, virsta savarankiškais gamtos kūriniais. Kitokiais.
Kitoks ir latvių animacinis pasakojimas „Potvynis“, kurį vis dėlto gal reikėjo versti „Srautas“ ar „Srovė“. Filmo visavaldis autorius Gintis Zilbalodis, ką tik iššokęs ant „Oskarų“ scenos atsiimti apdovanojimo, savo personažų bendrabūvio stoką užpildo sunkiai išgaunamu ir lengvai prarandamu dvasingumu. Juo filmas apdovanotas, taip sakant, iš aukščiau, o protarpiais prasimušančios loginės klaidos, scenarijaus balti siūlai, katino antgamtiškas pliuškenimasis vandenyse, nesupurenti, pigios kompiuterio programos grubokai nudrožti gyvūnų kailiai paradoksaliai virsta pranašumais. Jeigu animacija nesiklosto kaip sviestu tepama, tai, pasirodo, tik į gera.
„Potvynio“ pamatai – gamtos, uolėto landšafto (panašaus į Krymą), augalijos ir vandens stichijos – tampa barokiniais rėmais, kuriuose, be katino, dar kapanojasi ir tarpsta kapibara, lemūras, paukštis sekretorius, šuo retriveris. Su šia gamta viskas gerai, ji veši, medžių ir krūmų šakos, regis, tuoj iš ekrano įlįs į kino teatro salę. Vieninteliai baugštūs ženklai – keistos, kažkieno sukurtos ir po kažkieno išnykimo užsilikusios statulos, trūnijančios ir apsemiamos. Gamtos simfoniją su gyvūnų skleidžiamais garsais papildo garso takelis, kuris komentuoja veiksmo eigą ir atstoja tekstą (manau, atsisakius šio muzikinio komentaro būtų susilpnėjusi emocinė istorijos įtaiga, bet būtų labiau išsigryninusi mintis).
Filmas pamažu mena mįsles – autoriaus griežtai nekontroliuojamas srautas atneša tai vieną, tai kitą. Gal tos kitokios nei gyvūnai būtybės, prikūrusios gigantiškų stabų, paliko derlingus plotus, senamiesčių gatves ir iškeliavo į dausas, kaip staiga ima ir iškeliauja paukštis sekretorius; gal fintikliuškų kaupikas lemūras, su gentainiais įsitaisęs soste ir spoksantis į sudaužytą veidrodį, kažką perėmė iš tų būtybių.
(Žiniasklaida informavo, kad Rygoje, Nacionalinio meno muziejuje, išstačius pirmąją Baltijos šalyse „Oskaro“ statulėlę eilė nusidriekė gatvėje…)
Latvių kūrinyje, kaip visad, norisi atrasti nacionalinių požymių, bet jų aiškiai vengta, kreiptasi į pasaulinę auditoriją – ir personažai pasirinkti iš tolimiausių pašalių kuo skirtingesni, tarsi nesuderinami. Kad finale sutūpę prie skaidrios balos ir žvelgdami į atspindį išvystų ne skirtumus, o dvasinį bendrumą.
„Potvynis“ primena ir pratęsia kadaise garsiai nuskambėjusį „Pi gyvenimą“ (rež. Ang Lee, 2012), kuriame indų berniukas ir tigras ilgai keliavo viena valtimi, o paskui išsigelbėjęs tigras neatsigręždamas nuėjo į krūmus…
