Dirbtinis superintelektas – 2029-aisiais

 

Dirbtinis superintelektas – technologija, apie kurią anksčiau kalbėjo tik futuristai ir fantastai, dabar vis dažniau aptarinėjama kaip netolimos ateities galimybė. Ši technologija ne tik imituotų žmogaus kognityvinius gebėjimus, bet ir pranoktų juos visais svarbiausiais aspektais: loginiu ir kūrybiniu mąstymu, kasdienių ir mokslinių problemų sprendimu ir žmogaus emocijų supratimu. Kitaip nei dabartinės dirbtinio intelekto technologijos, kurios skirtos konkrečioms užduotims atlikti, superintelektas pasižymėtų plačiu gebėjimų spektru ir gebėjimu savarankiškai tobulėti mokantis be žmogaus įsikišimo.

Kaip arti esame tokio superintelekto sukūrimo? Kokį poveikį jis galėtų turėti mūsų visuomenei, valdymui, saugumui ir politikai? Ar apskritai įmanoma jam pasirengti?

Apie šiuos ir kitus klausimus politologė Iveta Kažoka kalbasi su [Rygoje veikiančio] NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centro direktoriumi JĀNIU SĀRTU. Pastaraisiais metais NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centras atliko keletą dirbtinio intelekto tyrimų, analizuodamas šių technologijų poveikį strateginei komunikacijai, saugumui ir informacinei erdvei.

 

– Bendrovės „OpenAI“ generalinis direktorius Samas Altmanas pranešė, kad dirbtinis superintelektas bus sukurtas per kelerius metus. Ar jis neperdeda?

– Ne, šiuo metu tai labai tikėtinas scenarijus. Dirbtinio intelekto technologijos vystosi veržliai, šią tendenciją palaiko vis didesnė skaičiavimo galia: prieš ketverius metus dirbtinis intelektas prilygo mažo vaiko supratimui, prieš dvejus metus jis jau buvo pradinėje mokykloje, o pats naujausias, ką tik paviešintas modelis yra maždaug doktoranto lygmens. Manau, kad toks tempas ir išliks. Regis, labiausiai tikėtinas scenarijus patvirtins futuristo Ray’aus Kurzweilio prognozę – dirbtinis superintelektas gims 2029-aisiais.

– Superintelektas kaip artimiausios ateities perspektyva – ar tai tikrai taip akivaizdu?

– Silicio slėnio technologijų bendruomenės šiuo klausimu sutaria. Konsensusas susiformavo per pastaruosius dvejus metus.

– Galbūt superintelektas jau sukurtas kokioje nors laboratorijoje, bet mes apie tai dar nežinome?

– Kiek žinau, bent dvi ar trys įmonės turi galingesnius modelius už tuos, kuriuos matome viešai. Tačiau esu tikras, kad jie nėra sąmoningai slepiami. Priežastis, kodėl neviešinami, – jie dar nepakankamai užbaigti. Mažai tikėtina, kad kas nors ką nors slepia, juoba kad šiandien vyksta komercinės varžybos, kas pirmas sukurs galingiausią dirbtinio intelekto modelį. Ką tik paviešintas „OpenAI“ modelis jau yra gana fundamentalus proveržis – jis geba mąstyti ir planuoti. Šie sugebėjimai netrukus lems kitą raidos lygį – vadinamųjų dirbtinio intelekto agentų, kurie gebės savarankiškai planuoti ir autonomiškai įgyvendinti vis sudėtingesnes užduotis.

– Jeigu teisingai pamenu, Kurzweilis numatė ne tik už žmoniją protingesnį superintelektą, bet ir tokį, kuris vystysis be žmogaus pagalbos. Ar jis toks ir bus?

– Taip. Šiandien dirbtinis intelektas jau pritaikytas vystyti paties dirbtinio intelekto technologijas. Šiandien tai vyksta dar nevisiškai autonomiškai – šį darbą atlieka žmogus. Tačiau akivaizdu, kad tam tikru metu dirbtinio intelekto vystymasis taps savaiminis.

– Kaip galėtų pasireikšti dirbtinis superintelektas? Ar tai būtų moksliniai atradimai, kurie ne žmonijos jėgoms?

– Taip, galėtų būti ir nauji atradimai. Mano kriterijus yra siauresnis ir asmeniškesnis. Jis susietas su mano profesija ir „StratCom“ tyrimais: kaip dirbtinis intelektas sugeba įtikinti žmones kažkuo? Naujausias modelis O1 jau dabar yra įspūdingas. Jį sukūrusi bendrovė „OpenAI“ viešina su šiuo modeliu siejamų rizikų apžvalgą. Viena iš išnagrinėtų rizikų: ar ir kokia apimtimi modelis gali įtikinti žmogų keisti požiūrį? „OpenAI“ paskelbė rezultatą: 81,7 proc. Vadinasi, šis modelis yra įtikinamesnis už 80 proc. žmonijos! Tai ne vienintelis tyrimas, kaip dirbtinis intelektas geba įtikinti žmogų. Ką tik žurnale „Science“ paskelbtas tyrimas, kaip dirbtinis intelektas gali sumažinti sąmokslo teorijų šalininkų įsitikinimą, kad jų teorija atitinka realybę. Rezultatas: maždaug po aštuonių minučių pokalbio su dirbtiniu intelektu jie pradeda abejoti savo teorijomis. O kas nutiks, kai dirbtinis intelektas bus įtikinamesnis už įtikinamiausią žmogų? Kokia prasmė naudoti žmones kaip įtikinėtojus, jeigu tą pačią užduotį automatizuotai, nepertraukiamai galės atlikti dirbtinis intelektas?

– Ar Europos Sąjungoje yra sričių, kuriose dirbtinis intelektas apskritai neturi būti naudojamas kaip įtikintojas?

– NATO „StratCom“ atliko tyrimą, bandydama išsiaiškinti, kokio pobūdžio užduotis skirtingų tipų dirbtinio intelekto modeliai atliks arba atsisakys atlikti. Šie modeliai buvo pasiruošę veikti kartu, kad įtikintų naudotojus, kokia netikusi yra vyriausybė. Keli modeliai žmogaus kvietimu buvo pasiruošę net „matais“ keikti vyriausybę! Taip daryti atsisakė tik vienas modelis – „Claude Sonnet“. Visi kiti buvo pasirengę pakirsti visuomenės pasitikėjimą valdžia. Kaip matote, naujausio modelio galingumas aplenkė 80 proc. žmonių.

– Šių metų liepą įsigaliojo ES dirbtinio intelekto aktas. Viena iš jo nuostatų draudžia manipuliuoti žmogaus pasaulio suvokimu. Ar tai nėra problemos sprendimas?

– Tai turi įtakos įmonėms – dėl šio reguliavimo dabar neprieinamas naujasis „OpenAI“ balso modelis. Teks susitaikyti, nes reguliavime įtvirtinta problema. Sąlygos aiškios, bet kaip įsitikinti, ar šis modelis bus ar nebus piktavališkai panaudotas šiems interesams? Kaip tai pagauti arba įrodyti? Pavyzdžiui, jeigu kas nors savo reikmėms pasinaudoja atvirojo kodo modeliu? Man patinka reguliavimo idėja, bet jos pasekmė yra ta, kad tokie modeliai bus kuriami kitur, ne Europos Sąjungoje. JAV Silicio slėnyje jau dabar pilna europiečių, kurie tenai įgyvendina savo idėjas. Kokiu prietaisu pagausime, kad jų sukurti modeliai neatitinka mūsų įstatymų, jei patys neturėsime savų galingų dirbtinio intelekto įrankių, leidžiančių pastebėti kitų dirbtinio intelekto sistemų nusižengimus?

– Iki šiol Europos Sąjungos reguliavimas išsirutuliojo iš to, kad didžiosios bendrovės, pavyzdžiui, socialinių medijų platformos, turėjo verslo interesų mūsų rinkoje. Norite būti prieinamos Europos Sąjungoje? Įsidėmėkite mūsų sąlygas! Ar šis požiūris nebetiks dirbtiniam intelektui?

– Dirbtinis intelektas – kito pobūdžio technologija. Socialiniai tinklai, nors ir būtini demokratijai, nėra galios kvintesencija. Jei sukūrei ką nors protingesnio už bet kurį žmogų, tavo potenciali nauda yra milžiniška – ji nusveria svarstymus apie rinkas. Jeigu šiandien JAV elgtųsi taip, kaip elgiasi Europa, griežtai reguliuodama dirbtinį intelektą, turėtume susitaikyti su pasauliu, kuriame Kinija taptų pirmąja valstybe, sukūrusia superintelektą.

– Ar pernykštis JAV prezidento įsakymas dėl dirbtinio intelekto kontrolės nepanašus į ES dirbtinio intelekto aktą?

– Jis daug švelnesnis nei Europos.

– Gerai, tarkime, kad tai tiesa: maždaug 2029 metais pasaulyje atsiras superintelektas. Dirbtinis intelektas tapo įtikinamesnis už bet kurį žmogų ir geba žengti koja kojon su naujausiais mokslo pasiekimais. Ar tokiai ateičiai apskritai įmanoma pasiruošti?

– Kitų variantų nėra! Reikės sugebėti prisitaikyti – nevalia nuleisti rankų, reikia ruoštis. Jau dabar turime pradėti mąstyti, kaip tokiame pasaulyje įkūnysime pamatines vertybes – pavyzdžiui, asmens laisvę arba lygiateisiškumą. Tarkime, ką reiškia galimybė rinkimų įtikinėtojui savo tikslams pasinaudoti ypač įtikinančiu superintelektu? Tokiu, kurio įtikinanti galia keičia rinkimų rezultatus, bet niekas negali nustatyti, kad tokiam tikslui buvo pasitelktas superintelektas? Ir šis pavyzdys – tik vienas iš daugelio svarbių procesų! Reikia suvokti, kad superintelektas gali daryti poveikį absoliučiai visiems visuomeniniams procesams. Tai jau netolima ateitis, jei darysime prielaidą, kad išsipildys penkerių metų ateities – tik vieno parlamento rinkimų ciklo – prognozė.

– Jei pripažįstame, kad superintelektas gali būti toks pavojingas, ar iš tiesų nėra būdų, kaip jį suvaldyti? Prieš pusantrų metų pasirodė vieši mokslininkų laiškai ir raginimai padaryti pertrauką.

– Geriausiai į šį klausimą galėtų atsakyti Valstijų prezidentas ir jo delegacija, kuri ką tik lankėsi Silicio slėnyje, susitiko su Samu Altmanu, „Google“ atstovais ir kitais. Žmonės, kuriantys šias technologijas, pokalbiuose tvirtina, kad jie suvokia, koks pavojingas yra dirbtinis intelektas. Tačiau jie yra technooptimistai, kurie mato daugiau teigiamų dalykų, galimybes, – jie pasirengę kalbėti apie riziką, bet ne tokiu lygmeniu, kad būtų stabdoma dirbtinio intelekto plėtra. Aš, klasikinis latvis, daugiau dėmesio skiriu rizikai. Istorija liudija: kai žmonija supranta, jog techninė pažanga įmanoma, jos niekas nepajėgs sustabdyti. Be to, svarbi ir ekosistema: neįmanoma pasiekti pasaulinio lygio susitarimo, kuris sustabdytų dirbtinio intelekto vystymąsi. Šiandien vyksta geostrateginė kova tarp dviejų sistemų – demokratinės ir autoritarinės, JAV ir Kinijos, kurių kiekviena supranta, kad superintelektas potencialiai gali suteikti daugiau galios nei atominis ginklas. Tačiau mes, kaip žmonija, to nesustabdysime – šiuo keliu eisime pirmyn.

– Jeigu pasirinkimo nėra, kaip kitaip žmonija gali išvengti egzistencinio pavojaus, kurį sukels superintelektas? Kaip galėsime kontroliuoti superintelektą, kad jis netaptų prieinamas piktavaliams žmonėms ar valstybėms? Kaip kontroliuosime, kad už mus protingesnis intelektas nepakenktų žmonijai?

– Žmonija dar nesuvokia netolimoje ateityje jos laukiančių permainų. Todėl nėra bendro sutarimo, koks turi būti atsakas į egzistencinius pavojus. Vieninteliai, kurie tai žino, yra patys technologijų kūrėjai ir pavieniai žmonės. Jie ir bus tie, kurie kurs apsaugos mechanizmus, padėsiančius apsaugoti žmoniją nuo egzistencinių rizikų. Jie suinteresuoti bendradarbiauti su vyriausybėmis. Kiek vyriausybės pajėgios kokybiškai bendradarbiauti technologijų srityje? Na, pavyzdžiui, paskirs kokį teisininką prieš šias bendroves… Bet kaip jis konkuruos su technologija, kuri sugebės pati sukurti bet kokius teisinius rėmus ir aiškinti juos geriau negu dauguma teisininkų? Jeigu net nežinai, ką ši technologija sugeba, ir neturi techninių kompetencijų ją suprasti.

– Vadinasi, pasitikėti, kad vyriausybės kontroliuos šiuos procesus, būtų saviapgaulė?

– Tarkime, JAV vyriausybė, galbūt Kinijos ir dar Didžiosios Britanijos vyriausybės turi pakankamai kompetencijos prižiūrėti dirbtinio intelekto bendroves. Tačiau kitos valstybės vargu.

– Prisipažinsiu, man sunku suprasti, kaip tęsti šį pokalbį, – jei superintelektas bus prieinamas po penkerių metų, tai reikš didžiules permainas visose srityse! Superintelektas gebės daryti viską, ką daro žmogus, tik dar kokybiškiau – medicinoje, karyboje, sprendimų priėmime…

– Manau, visus svarbiausius sprendimus vis tiek privalės priiminėti žmonės – tokią sistemą reikėtų sukurti.

– Net jeigu šie sprendimai bus objektyviai blogesni, mažiau apmąstyti ir lėtesni už tuos, kuriuos gebės priimti superintelektas?

– Neseniai mačiau įdomų tyrimą apie dirbtinio intelekto naudojimą ligoms diagnozuoti. Tyrimo rezultatai liudija, kad dirbtinis intelektas pranoksta gydytojus diagnozuojant ligas. Kas be ko, dirbtinis intelektas yra tikslesnis už žmogų; žmogaus įsikišimas į procesą gali tik sumažinti tikslumą. Elono Musko ir dar kelių Silicio slėnio mokslininkų nuomone, žmonijos ateitis – sinchronizuoti kūną su dirbtiniu intelektu ir taip padidinti jo mąstymo galią. Mane ši perspektyva gąsdina, nenorėčiau to sulaukti, bet, ko gero, teks. Pirmieji eksperimentai jau atlikti ir yra sėkmingi – jie leido paralyžiuotiems žmonėms atgauti jėgas.

– Ir vis dėlto iki to momento, kada žmonija galėtų sinchronizuotis su dirbtiniu intelektu, svarbiausius sprendimus turės priimti žmogus? Nepaisant mūsų lėtumo ir mąstymo klaidų?

– Pastaruoju metu daug mąstau apie sprendimų priėmimo sistemas. Svarbu išlaikyti tokią sistemą, kurioje žmonių pageidavimai ir jų nuomonės yra svarbiausi valdymui. Taip, nors dirbtinis intelektas galėtų kvalifikuočiau priimti šiuos sprendimus! Manau, kad mūsų atstovaujamoji sistema turi būti išsaugota, tačiau turime susitaikyti, kad daugelis valdymo mechanizmų laikui bėgant išnyks, nes žmonija prisitaikys prie pokyčių. Manau, kad pirmosios savo dabartinių valdymo modelių atsisakys didelės įmonės, vyriausybės bus lėtesnės.

– Na, gerai. Nors penkeri metai yra artima ateitis, tačiau iki jos dar turime nueiti ilgą kelią. Ką mums Latvijoje daryti dabar?

– Pirmas akivaizdus permainų baras bus švietimas. Dirbtinis intelektas gali kiekvieną žmogų mokyti individualiai pagal jam pritaikytą mokymo programą, kiekvieną savu tempu, nesvarbu, ar žmogus gyvena Lazduonoje ar Rygos centre. Geriausią pasaulyje mokytoją gali turėti šalia savęs visą laiką! Žinant, kaip mums sunku su švietimo kokybe, tai bus kokybinio proveržio galimybė.

– Tačiau ar mūsų švietimo sistema pajėgi dirbti su dirbtinio intelekto įrankiais?

– Tie, kurie greitai perpras naujas galimybes, galės išsiversti be valstybės paramos – ten viskas labai paprasta. Kitiems prireiks valstybės pagalbos.

– Viena iš priežasčių, kodėl Latvijoje dirbtiniu intelektu nesinaudojama taip dažnai, kaip būtų galima, ypač švietimo srityje, yra prasta dirbtinio intelekto generuotų latvių kalbos tekstų stilistika. Gal vyriausybei, mokslininkams, verslininkams reikėtų pasirūpinti, kad latvių kalba būtų prieinamas mūsų pačių didysis kalbos modelis, apmokytas pagal visą latvių kalba prieinamą skaitmeninę informaciją?

– Pirmas „ChatGPT“ prastai mokėjo latvių kalbą, ketvirtas modelis buvo geresnis, tobulinimas tęsiasi. Esame labai arti to, kad dirbtinio intelekto latvių kalba būtų gero lygio. Ypač kuriant ką nors savo. Tada privalu skaitytis su rizika, kad nenutiktų taip, kaip jau nutiko daugeliui pradedančiųjų įmonių. Visa startuolių ekosistema formuojama taip, kad išspręstų kurią nors problemą, kurios nesugeba išspręsti naujausias didysis dirbtinio intelekto modelis. Tačiau problema išnyksta pati, kai pasirodo to modelio atnaujinimas. Nereikalingas darbas ir pastangos.

– Kas gali nutikti su sveikatos priežiūros sritimi?

– Chirurgai artimiausioje ateityje dar turės darbo. Nors dirbtinio intelekto intelektinė galia sparčiai tobulėja, tačiau gebėjimas orientuotis erdvėje – ne. Tačiau naujieji diagnostikos metodai yra kokybiški – ko gero, kokybiškesni už eilinio gydytojo. Todėl permainos neišvengiamos. Jei įstaigos neprisitaikys pačios, atsiras komercinių priemonių, kurios tai padarys už jas. O juk mes esame socialinės būtybės! Jeigu jaučiamės blogai, mums reikia kito žmogaus, todėl globos funkcija medicinos sektoriuje nedings.

– Ar dirbtinio intelekto balsas ar robotas negali būti empatiškesnis už vidutinę slaugytoją?

– Žmogui svarbu ne tik balsas, bet ir šiluma, kvapas, tai, kas veikia mūsų pasąmonę. Kita vertus, dirbtinis intelektas niekada nepavargsta, nesiožiuoja, nebūna blogos nuotaikos… Bet tai jau tolimesnė ateitis.

– O karybos sritis? Ar kariams tik bepiločiai lėktuvai ir kitos technologijos, kurias valdys dirbtinis intelektas?

– Priimant karybos sprendimus dirbtinis intelektas turės didelių privalumų – greitį, gebėjimą orientuotis, apskaičiuoti riziką ir scenarijus. Manau, kad būtent karinių sprendimų priėmimas bus artimiausia sritis, kurioje viskas keisis. Žmogus šiame paveiksle dar neišnyksta, bet apie žmogų formuojasi įvairūs dirbtinio intelekto procesai – tai matau Ukrainos ir Izraelio pavyzdžiuose. Tolimesnėje ateityje bus kalbama apie technologijas, kurios gebės įtikinti priešininką elgtis pagal jūsų interesus – o tada karai apskritai nebebus reikalingi.

– Žvilgtelėkime į kitas profesijas, kuriose svarbus sprendimų priėmimas, pavyzdžiui, teisinės profesijos.

– Teisės srityje didžiausias klausimas dėl teismų. Nes akivaizdu, kad kituose teisės baruose žmonėms bus mažai vietos. Teisės aktų ir sutarčių rašymas, jų aiškinimas – dirbtinis intelektas neabejotinai tai gali padaryti geriau už žmogų.

– O kaip su verslu?

– Apie verslą gerai pasakyta naujausioje Mustafos Suleymano knygoje „Artėjanti banga: technologijos, galia ir didžiausia dvidešimt pirmo amžiaus dilema“ (The Coming Wave: Technology, Power and the Twenty-first Century’s Greatest Dilemma, 2023). Joje jis prognozuoja, kad greitai atsiras tokios dirbtinio intelekto sistemos, kurioms pakaks įvardyti sritį, kurioje norite kurti verslą, ir jos ištyrinės rinką, suras vietas, kur yra paklausa, bet nėra pasiūlos, sukurs produktą, pasamdys gamintoją, atliks rinkodarą, suplanuos platinimą ir paleis į rinką. Šį darbą atliks vadinamasis dirbtinio intelekto agentas. Dabar esame prie šio agento sukūrimo slenksčio – artimiausius dvejus metus agentai bus dar silpnoki.

– Kaip tokių didelių permainų išvakarėse valdininkams, politikams planuoti valstybės ateitį? Gal kai kuriuos sprendimus pristabdyti ir palaukti dirbtinio superintelekto? O gal, priešingai, įsisavinti tas technologijas, kurios dar neseniai atrodė perspektyvios, pavyzdžiui, pokalbių robotus?

– Pirma, Latvijai reikia tapti viena iš dirbtinio intelekto technologijų diegimo pradininkių, kad galėtume aktyviai ieškoti savo vietos ateities pasaulyje. Jei būsi vienas pirmųjų, turėsi pranašumą. Manding, nepaprastai svarbu sukurti Nacionalinį dirbtinio intelekto centrą. Antra, turime kuo efektyviau kurti savas sistemas. Pavyzdžiui, karinių viešųjų pirkimų. Nė vienoje NATO valstybėje viešųjų pirkimų sistemos nepritaikytos kuo greičiau diegti naujas technologijas. Taip yra todėl, kad viešųjų pirkimų sistema pagrįsta XX amžiaus logika! Mums būtina peržvelgti visus procesus, padaryti juos kuo lankstesnius, kuo atviresnius naujų technologijų diegimui. Svarbu prisiminti: nauja realybė ateis nepriklausomai nuo to, būsime jai pasiruošę ar ne. Todėl geriau ruoškimės.

– Bet kaip tai įdiegti? Per centralizuotą instituciją, kuri ieškotų trukdžių ir greitai juos šalintų?

– Deja, Latvijoje nėra daug sėkmingų centralizuoto požiūrio pavyzdžių. Todėl ieškočiau galimybių apdovanoti tuos, kurie geba greitai padaryti savo procesus lankstesnius ir atviresnius naujosioms technologijoms.

– O kaip dėl planavimo apskritai? Iki šiol Latvija savo ateitį planavo maždaug iki 2030 metų, o tolimesnėje ateityje nelabai ką matė – galbūt tik demografijos ir pensijų duobes po kelių dešimtmečių. Jei superintelektas jau pakeliui, gal ir neverta daug ką planuoti arba jaudintis dėl būsimų problemų?

– Lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti bus svarbiausi dalykai. Jei bus įgyvendinta bent dalis to, apie ką kalbame, tai sukrės net ilgą laiką veikusias sistemas. Be to, gali atsirasti naujų tendencijų, kurių anksčiau neprognozavome. Pavyzdžiui, visi pastebėjo, kad pasaulyje sparčiai mažėja gimstamumas. Labai tikėtina, kad naujos technologijos reikšmingai prailgins gyvenimą ir šitaip atsvers gimstamumo mažėjimą. Niekas šiandien negali pasakyti, ar ateities pasaulyje apskritai reikės tiek daug darbo jėgos. Jau ir šiandien yra įspūdingų pavyzdžių, ką gali padaryti robotai. Todėl procesai, kurie mums iki šiol atrodė fundamentalūs, pavyzdžiui, demografija, gali pasirodyti nebe tokie fundamentalūs. Tačiau kada tai nutiks, sunku pasakyti. O pakeliui bus didelių sukrėtimų. Ar mes, kaip visuomenė, sugebėsime atlaikyti šiuos sukrėtimus ir išgyventi – tai jau milijono dolerių klausimas…

– Ar būtų šokas, jei, pavyzdžiui, kokią nors pramonės šaką greitai visiškai užvaldytų dirbtinis intelektas ir žmonės nebeturėtų nei darbo, nei verslo?

– Taip. Staiga galėtų išnykti ištisi verslai. Pavyzdžiui, rinkodaros kompanijose, su kuriomis bendrauju, jau dabar mažėja įdarbinimo rodikliai. Tai viena iš šakų, kuriai darbo jėga greitai nebebus reikalinga. Tačiau nepamirškime, kad realūs pokyčiai vyks lėčiau nei realios technologinės galimybės dirbtiniam intelektui pakeisti žmones. Pirmas žingsnis gali būti tas: kad tie, kurie sugebės pasinaudoti naujovėmis, nukonkuruos tuos, kurie nesugebės. Bet tam tikru momentu ir šių sumaniųjų nebereikės. Štai tada ir prasidės sukrėtimai! Geostrateginiai iššūkiai niekur nedings, o dirbtinio intelekto technologijos, tarkime, nepakeis Rusijos užsienio politikos.

– Koks būtų patarimas politikams: ką daryti, jeigu taip nutiktų?

– Arba susiraskite žmogų, kuris išmokys jus naujų galimybių, arba imkitės ir įsisavinkite patys, spręsdami savo problemas. Gilus naujų galimybių supratimas paprastai prasideda tada, kai žmogus ima suvokti laukiamų permainų mastą.

 

Satori.lv, 2024.X.10

Vertė Arvydas Valionis