Atmynimas

 

Kalbėjom apie atmintį, autobiografinį režimą

aš atsiminiau Miestą

tokį pasiilgtą, tokį auksinį ir skaidrų

mindavau dviratį jūra kvepiančiomis

šiltomis vasaros naktimis

tokia bepredikatinė laisvė

kokia būna tik prisijaukinus svečią miestą

tik tikrai nepriklausant

 

išsprūdau į kitą tikrovės plotmę

kur visą vasarą skaičiau Fowleso „Magą“

paplūdusi tarp tikrovės ir regimybių

tokia skaudžiai saldi vienatvė

turėti visą vasarą vienai knygai

kokia laisvė

be prasminės tapatybės

tik laisvas niekas

be predikatų

atminantis geltoną miesto dviratį

 

atmenu klykiant žuvėdras

kai leisdavau miestui prariedėti pro mane

gulėdavau ant išmindytos žolės

rododendrų parke visai šalia namų

prie pat mirgančio atrakcionų parko

daugiausia tylėdavau, mintydavau

kai žiūrėdavau į paplūdimį

norėdavosi verkti, kaip buvo gera

 

o sėdint paskaitoje krūtinėj

užkunkuliavo baimės

jaudinausi dėl to, kas nesu

dėl tikrovės ir regimybių

kad neturiu į ką nurodyti

kad neatsimenu, kaip ir kas

o juk man žūtbūt reikia

reikšmių, temų ir tarinių

nes be predikatinių jungčių neparašysi eilėraščio

ir nebus ką atsiminti