Aštuonios atvirutės iš „Kino pavasario“
Peržiūrėti keliolika „Kino pavasario“ filmų pradeda jungtis į vieną. Daug magiškojo realizmo („Žokėjus“, „Queer“), gražių gamtos vaizdų („Pabėgimas“, „Paukščių giesmės“) ar neramaus lakstymo mieste („Suleimano istorija“, „Pabėgimas“). Šiame vaizdų sūkury pradeda ryškėti stabilios ir nesikeičiančios reklamos, rodomos prieš seansus. Net nepajutusi pradedu analizuoti ir galvoti apie jas viso festivalio kontekste.
„Birutė“ ir „Pergalė“ neatsiliko nuo pasaulinių madų ir sukūrė savikritiškas reklamas, kaip tai jau keletą metų daro „Duolingo“ ar „Ryanair“. „Birutės“ vandens reklamoje reflektuojamas kalbančiosios infantilumas. Vietoj švelnaus, truputį gundančio aktorės kalbėjimo pasirenkamas aiškus ir atviras pasakymas, kad „Birutė“ yra tiesiog geras mineralinis vanduo. O kad „Pergalės“ saldainių, kurtų su „Michelin“ įvertintu šefu, reklama neatrodytų snobiška, girdime, kaip užkadrinis balsas buvo mokomas ištart „mi shuh lan“. Abiem atvejais savikritiškumas turi įtikinti žiūrovę (-ą) reklamų autentiškumu. Pripažindamos trūkumus jos tikisi įgyti mūsų pasitikėjimą. Vis dėlto abu variantai atrodo nenuoširdūs – manipuliacijos mechanizmas paprastas ir aiškus: truputis įprastos reklamos, tada jos kritika, po kurios eina „nuoširdi“ reklama.
Savikritika prasidėjo ir pati „Kino pavasario“ reklaminė kampanija. Prieš pamatydami atnaujintą vizualinį identitetą, sužinojome, kaip jį vertina „Kino pavasario“ komanda ir draugai. Tai puikiai suveikė. Buvo sukurta laukimo atmosfera: įdomu sužinoti, kas vienam nepatiko, o kitam patiko. Galėjome pasijusti įtrauktos (-i) į vidinę festivalio virtuvę. Vis dėlto tai kelia platesnį klausimą: ar mums dar reikia kritikų, jei kritikuojamasis užbėga įvykiams už akių? Smagu, kad „Kino pavasariui“ taip nenutiko: nors komanda pati įvardino, kad logotipas primena „TV pagalbą“, komentatoriai nepatingėjo to priminti ir sugalvoti dar daugiau ir įdomesnių asociacijų. Prisipažinsiu, skaityti komentarus po „Kino pavasario“ vizualinio identiteto paviešinimo įrašu buvo nerealiai smagi patirtis.
Aptartosios reklamos smarkiai skiriasi nuo matytų „Kino pavasario“ filme „Aštuonios atvirutės iš Utopijos“ (rež. Radu Jude, Christian Ferencz-Flatz). Filme pateikiamas postsocialistinės Rumunijos reklamų koliažas, kur be refleksijos geriant degtinę rėkiama „už imperializmą“, o moterys tiek seksualizuotos, kad joms net nereikia galvų – jų vietoj saldūs kaip jos pačios tortai. Panašių reklamų netrūko ir Lietuvoje, o gal įsijungus televizorių ar Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos puslapį pasirodytų, kad jų vis dar per daug? Šia proga prisiminiau neseniai interneto platybėse matytą „Tornado“ alaus reklamą – vyras išgėręs šio alaus šlapinasi taip, kad medis išvirsta. Tikra lietuviško vyriškumo viršūnė!
Savikritikos trūko ne tik postsocialistinės Rumunijos reklamoms, bet ir prieš filmą rodomai „Kino pavasario“ reklamai. Ekranui užtemus girdime aktorės Rasos Samuolytės įgarsintą tekstą apie autorinių filmų žiūrėjimą kine. Reklama pasakoma tai, apie ką jau prieš keletą metų kalbėjome su draugais: eiti į filmą malonu, nes lengviau susitelkti į filmo žiūrėjimą, pats ėjimo procesas yra rituališkas, šventiškas ir dėl to vertingas. Nors kaip visada malonu girdėti Rasą Samuolytę, šios idėjos, sklindančios iš ekrano, tampa didaktinės: nereikia tikėtis laimingų pabaigų (nors „Kino pavasario“ filmuose jų netrūksta, pavyzdžiui, „Trijose draugėse“, „Pove“, „Pabėgime“), reikia atrasti bendrumą su salėje sėdinčiais ar drąsiai jausti. Gal aš per daug maištinga siela, bet kai man ekranas liepia drąsiai jausti, nebenoriu jausti ir esu nusiteikusi analizuoti filmą struktūriškai.
Su tokiu nusiteikimu pradėjau žiūrėti vieną filmą – „Grand Theft Hamlet“ (rež. Pinny Grylls, Sam Crane). Šis dokumentinis filmas nufilmuotas per karantiną kompiuteriniame žaidime GTA mėginant pastatyti Šekspyro „Hamletą“. Vienas filmo veikėjų ima abejoti savo sumanymu: jam tai atrodo kaip nerimta veikla, visiška nesąmonė, nepalyginama su darbu tikrame teatre. Panašiai kartais ir aš, ir mano pažįstami jaučiamės: abejojame savo veiklos prasmingumu, reikalingumu ir nuolat susiduriame su lūkesčiu būti produktyviems. Nenorėjau, tačiau susitapatinau su personažu ir pajaučiau. Ši savikritika suartino ir suteikė vilčių: nebūtinai viskas, ką veikiu, turi būti vertinama nesąmonės ir rimtumo ašyje.
Dvejojimo savimi atskleidimas, sukritikavimas veiklos, kurios rezultatą mačiau ekrane, parodė viešos savikritikos galią. Ji suartina, atskleidžia mūsų dvejones ir parodo mūsų ribotumą. Pasijaučiame artimesni kūrėjoms (-ams), su kuriomis (-iais) galbūt daug bendro neturime, ir patikime jų kūriniu, kuriuo galbūt jie patys netikėjo. Deja, šiuo mūsų jausmu galima manipuliuoti kuriant įspūdį, kad korporacijos tėra paprasti, savimi dvejojantys žmonės. Žinoma, ne visada lengva suprasti, kas mumis žaidžia. Kūriniai lygiai taip pat gali būti nenuoširdūs, galbūt kažkam toks pasirodė „Grand Theft Hamlet“. Vis dėlto savikritiška reklama nepadidino noro nusipirkti saldainių.
