Apie paukščius
Rudeniui įsibėgėjus šešiametė pirmokė pradėjo knygas iš mokyklos bibliotekos namo tempti. Knygos kaip knygos: bibliotekininkės ir klasės mokytojos kruopščiai parinktos pagal mokinių amžių ir skaitymo galimybes. Iš pradžių nekreipiau daug dėmesio, bet ilgainiui akį patraukė tos pačios serijos knygelės, kurių pagrindinė idėja pasirodė mažų mažiausiai keista: įsivaizduojama vieno laukinio gyvūno kova su kitu. „Kas laimėtų: liūtas ar tigras?“, „Kas laimėtų: tarantulas ar skorpionas?“, „Kas laimėtų: Komodo varanas ar karališkoji kobra?“, „Kas laimėtų: kūjagalvis ryklys ar jautinis ryklys?“ Ir taip toliau, ir panašiai, iki begalybės. Tų knygelių autorius detaliai apibūdina būsimos kovos oponentus: jų ūgį, svorį, dantis, nagus, nuodus, prisitaikymą prie gyvenamosios aplinkos bei kitokius privalumus, o pačioje pabaigoje išleidžia juos į įsivaizduojamą gladiatorių aptvarą – dabar žinokitės! Katras katrą?! Įdomu tai, kad gamtoje tie dirbtinai suporuoti padarai neturėtų daug galimybių susitikti, o ir susitikę greičiau spruktų vienas kitą pamatę, nei kibtų kits kitam į gerklę ar kokią kitą minkštą vietą. Šios serijos sumanytojai tokiais skrupulais nekvaršino sau galvos ir savo fantazijai leido ganytis bekraštėse lankose.
Pamėginkim ir mes pagal tokį, nors ir nelabai vykusį, pavyzdį suporuoti ir išleisti į ringą mums taip gerai Lietuvoje pažįstamus gyvius. Tik dėl paprastumo apsiribokime Lietuvos paukščiais. Kas laimėtų? Vanagas ar kikilis? Varna ar gegutė? Pelėda ar tilvikas? Jerubė ar strazdas? Katras katrą? Kur jau ten kikiliui plunksnas šiaušti prieš vanagą. Ką ta gegutė?! Net pati savo vaikų išperėti nesugeba. Varnai net apšilimo nereikėtų. O tilvikas net atsimerkti nespėtų, pelėdos naguose atsidūręs. Strazdas gal ir apsukresnis, bet jerubė, gerai pasimuisčiusi, užspaustų nabagą. Na gerai. O jeigu balandis su gandru susigrumtų? Arba žvirblis su kukučiu ringe susitiktų? Ką ten vargšas balandis prieš Lietuvos nacionalinį paukštį (taip pat ir Baltarusijos, ir Ukrainos, ir Lenkijos (kartu su jūriniu ereliu). Žvirblis vien tik nuo kukučio šlovės spindulių apaktų.
Akylesnis skaitytojas turbūt pastebėjo pasikartojimą: visi pirmieji čia išvardintų lietuviškų paukščių dvikovų dalyviai Lietuvoje gyvena ištisus metus, o antrieji įsikuria tik šiltaisiais metų mėnesiais: poruojasi, kuriasi, peri ir augina vaikus. Retas lietuvis sudvejotų paklaustas, ar gandras, strazdas, kukutis irgi gegutė yra lietuviški paukščiai. Dainių įamžinti, poetų įpaminklinti. Kokios dar čia diskusijos? Ir iš viso – ko tiems paukščiams tarpusavyje grumtis? Telpa jie visi po lietuviška saule.
O jeigu vis dėlto reikėtų pasirinkti – be kurių paukščių norėtume būti? Kurių iš jų giesmių mažiau pasiilgtume? Kokių sukamų ar lipdomų lizdų nebenorėtume matyti? Kokių plunksnų ir pūkų pasigestume? Ar pastebėtume pasirinktų paukščių nebuvimo išdeginamą tylą?
Visi tie mums lietuviški atrodantys paukščiai vienaip ar kitaip Lietuvoje sutelpa ir sugyvena. Ir vieni apie kitų buvimą šalia puikiausiai suvokia. Ir sliekais, ir laukais, vabalais irgi krituliais pasidalija. Ir dovanoja nesibaigiantį skraidančių, strikinėjančių, plaukiojančių, danguje bei vandenyje nardančių plunksnuočių reginį. Ir nereikia jiems nei prašyti leidimo gyventi, nei svetimo paso dėl Lietuvos atsisakyti.
Dabar pamažėle nuo laukinių gyvūnų prie žmonių sugrįžkime. Prie tų, kur knygas rašo ir jas skaito. Prie tų, kur duoną augina, ją kepa ir valgo. Prie tų, kur žuvis gaudo, jas doroja, pakuoja ir skanauja. Stalių, vairuotojų, slaugytojų, mokytojų, dūdų pūtikų, naktinių sargų, trinkelių klojėjų, gintaro rinkėjų, šaligatvių šlifuotojų, oro stumdytojų – lietuvių, gyvenančių Lietuvoje ir svetur. Kurie laimėtų, taip sugrupuoti vienas prieš kitą kovoti? Tie, kurie Lietuvoje nuolatos gyvena? Ar tie, kurie tik kartais sugrįžta?
