Apie laisve pakrikštytus, įvairovę ir nemechaninį tikrumą
Šių metų kovo 15 dieną Nacionalinio dramos teatro Naująją sceną apgulė „Paukščiai“. Ši premjera – dviprasmiškas taikomojo teatro pavyzdys: viena vertus, norima atkreipti mūsų dėmesį į nepateisinamą valdančiųjų manipuliavimą pavaldiniais, bet nepasiūloma ryškių alternatyvų, nepabandoma spręsti problemos bent hipotetiškai, o paliktas ne vienas atviras klausimas veikiau byloja apie jo pastatymą prieš nepajudinamą faktą nei apie realią galimybę laisvai pasirinkti ir kokiais nors konkrečiais būdais keisti situaciją iš esmės. Kita vertus, jis dar ir supainioja: atviro žavėjimosi tuo, kuris kitus engdamas sukuria kažką didingo, suprask – beveik amžino, deklaravimas tarsi dar labiau jį įtvirtina ir dėl to perša nuostatą: tikslas pateisina priemones. Kąsti stumbrui į nugarą tupint ant jo veikiausiai yra lengviau nei susitaikyti su tuo, kas esi, ar jį pranokti.
Prancūzų-lenkų režisierė Anna Smolar nesuka sau galvos dėl to, kad menas kaip ir turėtų būti tik dėl savęs paties, be jokių kitų funkcijų, ypač tų – naudingai pritaikomų (pvz., šviesti žmones, kad prieš pasirašydami atidžiai perskaitytų darbo sutartis ir išvengtų galimo išnaudojimo), tuo ji tarsi teigia, kad menas nebūtų menas, jei nebūtų laisvas, jei netrokštų peržengti savo paties ribų.
O „Paukščiai“ peržengia tas ribas, ir ne kartą: iš grynojo teatro žengia į stambaus plano kiną ir tada dar kartą – į kiną kine, ir taip ilgai jame užsibūna, kad pradedi tikėti teatro nemirtingumu. Nors, turint galvoje, kad teatras savo esme yra tai, kas vyksta „čia ir dabar“, taisyklingiau būtų pasakyta, jei būtų tarta: „Pradedi tikėti teatro nemirtingumu dėl galimo jo užkonservavimo būtent toje stadijoje, kurioje jis akivaizdžiai dar turi gyvybės požymių.“ Taip atsitinka dėl to, kad net 80 procentų spektaklio (jei jis būtų nufilmuotas, o ne tik transliuojamas), išsaugojus įrašą, būtų įmanoma pamatyti jau po mūsų ateisiančioms kartoms. Ir jos susidarytų gan aiškų vaizdą, koks teatras buvo mūsų laikais. Ir kas mums rūpėjo labiausiai karų ir politinių kataklizmų akivaizdoje.
Tačiau neskubėkime apsigauti (arba būti netikri): nors ir prieš kameras, nors ir pasislėpę juoda medžiaga aptrauktame papūgėlių narvelyje – stilizuotame aktorių poilsio kambaryje, kurį sukūrė scenografė ir kostiumų dailininkė Anna Met, – teatro aktoriai vis dėlto lieka aktoriais, jie vaidina gyvai ir nekyla jokių abejonių, kad tai ne įrašas, leidžiamas vienišiems žiūrovams, nors vietomis aktoriai dramatizmą vaizduoja taip išraiškingai, kad, velniai griebtų, pradedi abejoti, ar tikrai čia nėra geriausiai nusisekęs dublis iš daugybės kitų, darytų per repeticijas. Ir jei ne, tuomet bandau prisiminti, ką nuveikė vaizdo projekcijų autorius Villė Seppänenas. Kažką kažkur vis dėlto jam pavyko vedžioti už nosies. Greičiausiai toje paslaptingoje plėšrūniško proto akyje su mus pačius atspindinčiu metaliniu vyzdžiu. Atrodo, kad tokia ir buvo kūrėjų siekiamybė: jie nori, kad mes spėliotume, kas tikra, o kas ne, ir taip ne tik peržengia tradicinio teatro taisyklių ribas, bet ir nuolat jas stumdo.
Apima jausmas, kad esi įmestas į žaidimą, kuriame netrukdomas gali stebėti didįjį ir tapatintis kad ir su visais personažais paeiliui. Laiko ir noro yra, taigi – bandau, bet suglumęs vidinis balsas kužda, kad šis racionaliai išmąstytas ir brukte brukamas pasiūlymas pasimatuoti tapatybę taip lengvai kaip peruką ar švarką yra kažkoks nenatūralus, plastmasinis, ateinantis iš kultūros, kurioje išorinis įvaizdis tarsi turėtų užpildyti ir turinį, bet, deja, kad ir koks geranoriškas nusiteikimas būtų, vos iš kelių sakinių susikurti personažo vientisą sielos pasaulį tikrai gan sunku, o juk įprasta norėti ne tik jį suprasti, bet ir pateisinti. Paimkime pavyzdį, vieną iškalbingiausių, – valytojų sceną. Joje vienas valytojas atsisako plauti tikrą kraują, nes jam už tai nemoka, juk tai nuoroda į vertybinę nuostatą – darosi labai įdomu sužinoti, kas už jos, bet scena čia pat ir pasibaigs, kai kitas valytojas pats pasisiūlys valyti tikrą kraują, nes jam, galima spėti, už tai sumoka. Laiko ir galimybių gilintis į užmestą temą nėra: belieka stebėti, kaip abu pradeda valyti, bet ne valo, o išterlioja tą tikrą ir netikrą kraują per gan didelį scenos grindų plotą. Šis tikras vaizdas, iškalbingesnis už viską, kas buvo pasakyta ką tik ir kiek anksčiau, mums nematant, prieš kameras, nubraukia viską, o pirmojo valytojo vadinamasis protestas prieš neteisybę nuskęsta kaip vieno cento moneta baseinėlyje sukeldama kažkokį keistą juoką – gaila, nes ten buvo vieta, kai norėjosi nerti gilyn, bet staiga viskas nuslydo paviršiumi. Taip ir likau neatsakiusi sau į klausimą, kokios rūšies ten protestas buvo, tik dėl pinigų ar iš principo – atsisakant dangstyti nusikaltimą, o gal tiesiog toks netikras – parodomasis, tipiškas, kylantis iš elementaraus tingėjimo dirbti.
Taip pamažu užsimezga kartkartėmis vis išmušantis iš vėžių dialogiškumas tarp tikro ir netikro, mechaninio ir gyvo, dirbtinio „čia“ ir tikro „tada“. Tad kas dar lieka švenčiausioje „čia ir dabar“ plotmėje, kurios teatras, kad ir kokias išraiškos priemones būtų pasitelkęs, taip lengvai niekada neužleis?
„Čia ir dabar“ plotmėje ryškiausią vietą užima sustabdytas kadras – vandenynas ir jo pakrantė tampa gardžiu kąsneliu simbolių gurmanams: vanduo, kurio nejudina vėjas, smėlis, kurio nepaspirsi, kuris nebyra, kurio nereikia purtyti iš tarpupirščių. Tai, kas gyvojoje gamtoje reikštų gyvybę ir begalybę, svajonės neaprėptį, kas reikštų laikinumą, nes byrantis smėlis ir jo takumas šiame gigantiškame sustabdytame kadre veikiau byloja apie dar tik įvyksiantį laiką ir lemtingą ribą – apie būseną prieš sprendimą, kai akimirka dirbtinai sustingdoma ne todėl, kad yra žavinga, o todėl, kad kai pasirinksi, jau būsi apsiribojęs. Ir tada vietos mažiems žaidimams jau bus gerokai mažiau, jei didžiajame (kūrybos, darbo ar vizijos vystymo) žaidime, šalia esminių dalykų, jos apskritai liks.
Ir dar: pasiskolinti iš Alfredo Hitchcocko – ir genijaus, ir engėjo – asketiškumo estetikos, išgryninti ir vis atsikartojantys „paukščių“, kuriuos puola nematomi paukščiai (nematomi, nes Tippi galvoje), choreografiniai judesiai (choreografas Pawełas Sakowiczius), primenantys labiau įprastą konkurenciją ir nuolatinį pasikeitimą vietomis hierarchinėje sistemoje nei kolektyvo palaikymą, – aiški užuomina į tikrovę, natūralią ir vyraujančią kapitalistinėje visuomenėje, o ne tą, kurios struktūrą būtų įmanoma sugriauti vien panorėjus, be mūsų visų sąmoningumo. Tačiau neįmanoma nesutikti, kad vienas gražiausių epizodų, kai paukštis Badis (akt. Augustė Pociūtė), paukščių dresuotojo asistento (akt. Gediminas Rimeika) raginamas pulti aktorę agresyviai (to reikalauja veiksmas pagal filmuojamos scenos eigą), labai netikėtai elgiasi priešingai ir, užuot kirtęs, baikščiai prisiglaudžia prie Tippi, o šioji apkabina jį apgaubdama savo motiniška stiprybe ir, nežymiai sutrikusi, išlikdama nebyli, tarytum sako, jog jiedu panašūs tuo, kad ir dresuojami išlieka laisvi: jis pats pasirenka parodyti šį tam tikra prasme kilnų gestą, na, o ji – pati pasirinko čia būti. Pagaunu save mąstančią apie nesuvaidintos užuojautos galią ir apie atsakomybę už save patį bei apie dar didesnę jėgą vidinio švelnumo sau, suteikiančio gaivališkos stiprybės.
Spektaklio pradžia pasitinka slogia sunkaus triukšmo muzika (kompozitorius Janas Duszyńskis), gramzdinančia į kažko neatšaukiamo nuojautą. Viskas taip užburiančiai įtraukia į meditacinę būseną, jog reikia didesnių valios pastangų, kad pažadintum save naujai patirčiai, o ji nustebina: matai kenčiantį, bet nelabai skauda. Pradedi svarstyti: gal todėl, kad dar nepažįsti, juk nieko nežinai apie jį, gal todėl, kad jis atitrauktas – pasiekiamas tik ekrane, o gal todėl, kad šimtą kartų už tave didesnio jo atvaizdo vizualumas nuneša į estetizavimo lauką ir žiūrovą su savo jausmais palieka nuošaly. Akivaizdu, jog režisierei svarbiau, kad mes mąstytume, o ne kad jaustume ar užjaustume (su retom išimtim). Kad vienu metu liktume ir užhipnotizuoti, ir budrūs bei įsitempę, nes amfiteatrinio pobūdžio salė ne tik žiūrovams iš paskutinės eilės suteikia galimybę patiems pasijusti kaip paukščiams, stebintiems viską iš labai labai aukštai. Tokiu būdu didžiausią poveikį daro ne išgyvenimas, o atstumas. Atsitraukimas per pritraukimą – pagrindinę veikėją tyrinėti prisileidžiantis žvilgsnis, atveriantis, kad herojė tik pradžioje primena auką, bet vėliau tampa aišku, kad daryti tokias išvadas nereikėtų skubėti, ne tokia jau ji naivi ir ne tokia jau nepragmatiška. Ir dar kitoks, jau atšalęs žvilgsnis, nes iš jau įvykusios praeities į filmavimo aikštelę, kurioje nematomas Hitchcockas, kaip koks nematomas dievas, kurio tik užpakalį gali pamatyti, kaip tame Rembrandto paveiksle, filmuoja savo legendinius „Paukščius“ su visais pirmaisiais nuo pasisekimo apsvaigusiais aktorių džiaugsmais ir karčiomis antromis medalio pusėmis.
Bandant susieti spektaklio pavadinimą su matyta visuma bus jaučiamas dirbtinis pritraukimas, nes paukščiai savo esme yra tie, kurie gali skristi. Metaforiškai tie – sparnuotieji, tie – laisvieji, bet liūdnoji statistika primena, kad tokių visoje žemėje, deja, yra tik penkiolika procentų, visi kiti – auginami narvuose, žmonių maistui. Dar paukščiai yra plėšrūs, vieni – konkrečiai, kiti – santūriai ir tik vienintelis kolibris tarp jų – vegetaras. Spektaklio kūrėjai tarsi kviečia mus atsakyti, kokios rūšies „paukščiai“ esame mes, primena, kad natūralioje gamtoje agresyviausi paukščiai tada, kai gina lizdą su savo mažyliais, o mene dėl to didžiojo meno jais kartais manipuliuojama kaip ir visais kitais, prisidedančiais prie to meno, besižavinčiais juo ir jį vartojančiais, kurie, tiesą pasakius, ir ateina į teatrą ar kiną tam, kad būtų apgauti. Ir pažadinti, ir įspėti, bet ir užhipnotizuoti kartu laikino ir amžino grožio, kurį savo dinamika ir energija sukuria Rasos Samuolytės Tippi ilgiausioje paukščių apgulties scenoje, tačiau daug galingesnę visumą, o ir nevienareikšmišką žinią kuria patys įvairiausi „paukščiai“ ir „paukštytės“, iš kurių atsakingo pasirinkimo laisve pakrikštytų ir vien gėlių žiedadulkėm mintančių – mažuma, o jų nemechaninio tikrumo balsai apmaudžiai ištirpsta šveicarišku tikslumu dirbančioje mechaninėje tikrovėje.
