2 001 puslapis
Vidas Morkūnas. Pelės sniege. Otthilde, 2025. 227 p.
Nauja garsaus rašytojo ir vertėjo knyga „Pelės sniege“ yra 7 apsakymų su tam tikromis uodegėlėmis rinkinys. Vido apsakymuose visada yra antras, o kai kada ir trečias dugnas. Šiame rinkinyje, atrodo, egzistuoja ir tam tikras metafizinis toršeras. Nuostabiai švari ir tvarkinga kalba. Nenustebčiau, jei pagal šį rinkinį būtų sukurtas animacinių filmų suaugusiesiems ciklas.
Čia skaitydamas girdi rašytojo balso intonacijas, matai, kaip jis, staiga atsipalaidavęs, šypsosi. Ir nelyg kavinėje „Mint Vinetu“ pasakoja tikrą įvykį – apie žiemą kartoninėje dėželėje nešamas palaidoti peles. Protagonistą, įtartinai Žvėryno kvartale klampojantį per sniegą, seka policijos mašina ir jis bijo, kad policininkai jį sustabdys ir paklaus – iš kur jis gavo tas peles ir kodėl jas čia dabar reikia kažkur palaidoti.
Skaitydamas prisiminiau, kaip būdamas gal 13 metų esu palaidojęs savo žiurkėną vyšnios medyje. Kiek pasilipęs pririšau jį su plaušine virvele prie šakos. Matyt, kad vidiniu žvilgsniu regėtų dangų.
José de la Playa. 5 monetos ore. Vertė Simonas Bernotas. Rašytojų asociacijos leidykla, 2024. 363 p.
Įtraukiantis žongliravimo pradžiamokslis, skirtas mokslininkams, – nieko daugiau apie šią knygą pasakyti ir nebūtų galima. Nebent pagirti gerą vertimą.
Temperatūra. Sudarė Kasparas Pocius ir Gytis Norvilas. LANDM, 2024. 450 p.
Tai dar viena po neseniai pasirodžiusių „Šiaurės ateivių“ kultūrinėje spaudoje jau publikuotų tekstų rinktinė. Įvade minima, kad rinktinė galėjo būti pavadinta „Iš kairės į dešinę“, „Paukščiais bendrabučio virtuvėje“ ar net „Salotine atmintimi“.
Pasirinktas kiek netradicinis sudarymo būdas – tekstus, esančius kairėje (beveik kaip „Svano“) rinktinės pusėje, iki 191 puslapio, atrinko Kasparas Pocius, o esančius dešinėje – Gytis Norvilas. Kasparas atrinko nemažai žinomų autorių (Antanas Venclova, Salomėja Nėris ir kt.) niekur kitur nepublikuotų tekstų.
Nustebino rinktinės formatas (40 × 50 cm). Jei visas „Litmenis“ būtų suskaitmenintas, tuomet sakyčiau, kad ši rinktinė yra tuštumą apjuosęs vėrinys, galbūt net panašus į Vladimiro Nabokovo knygoje „Kairysis kaspinas“ aprašytą collier de chien. Bet taip nėra. Gyčio sudarytoje dalyje figūruoja labiau jo paties ir jaunesnės kartos autoriai. Nustebau, kad čia įtrauktas ir Henriko Hipsterio tekstas „Tylos detektyve, kelkitės“, spausdintas, kai „Litmenio“ redaktoriumi buvo Alvydas Šlepikas.
„Temperatūra“ nuo jau minėtos „Šiaurės ateivių“ rinktinės skiriasi tuo, kad čia esama ne tik prozos tekstų, bet ir tam tikrų politinių (daugiausia spausdintų iki 1989 m.) pasvarstymų, neprilygstančių, žinoma, dabartiniams „skeltininkų“ tekstams. Kurie, tiesą sakant, retai ir išsiduoda, apie ką išties esantys. Nepaprastai įtraukiantis ir paveikus Vido Morkūno tekstas, iš dedikacijos inicialų spėčiau, skirtas rašytojai ir kritikei Virginijai Cibarauskei. Kuriame prozos ar poezijos kambaryje ji, tiesą sakant, ir pradingo?
„Temperatūra“ – tinkama skaitytojams, mėgstantiems burtis iš atsitiktinai pasirinkto knygos puslapio, eilutės ar žodžio. Sakyk skaičių! Iš kairės ar iš dešinės?..
Pedro Fernandes. 9 ½ savaitės su lordu Drakula. Vertė J. Petrulienė. Laisvos knygos, 2025. 361 p.
„È solo un trucco“ (it. „Tai tik triukas“), – prieš pat pradangindamas dramblį taria baltai apsirengęs veikėjas juodai apsirengusiam veikėjui viename Paolo Sorrentino filme.
Atvirai tariant, ši knyga priminė vieną melodiją – tiek pažįstamą, kad ir jos pavadinimą pamiršti. Kuitiesi kuitiesi po atmintį, o ten erzinančios rokoko stiliaus melodijos. Pavyzdžiui, iš scenos virtuvėje įstrigo tik ant grindų krintančių sidabrinių šaukštų garsai, taip pat duslus liokajaus šūksmas apie nešamą desertą: „Grieeeetinėėlęęę ant staaalooo.“
Knyga tikrai neparašyta, kaip sakoma, krauju. Nors buvo momentų, turinčių sąsajų su romantiniu 1986 m. Adriano Lyne’o sukurtu filmu „Devynios su puse savaitės“. Bet gal tai tik braškės, vyšnios ir vėl braškės, tuomet pienas, tuomet sirupas ant šlaunų – primenantys Kim Basinger ir Mickey Rourke’o erotines mizanscenas virtuvėje.
Dialogai skurdoki: „Lorde, ar galiu jus pabučiuoti“ (6 skyrius), „Su malonumu išjočiau su jumis į medžioklę, bet esu sotus“ (8 skyrius), „Tau galvoje tik mano kaklas, o šiuo metu jis kaip tyčia išbertas“ (12 skyrius).
Reziumuojant – „è solo un vampiro che ha trascorso 9 settimane e mezzo in Turchia“ („tai tik vampyras, 9 su puse savaitės praleidęs Turkijoje“). Gaila, bet pačios Turkijos aprašymų nelabai daug. Gal tik vienur ar kitur minimi kepti kaštainiai, granatų sultys ar turkiška pirtis, kurioje jus pasitinka lordas, – pradžioje jį sudievinate („tai tikras turkas“), bet vėliau paaiškėja, kad tai (tik) Turkijoje gyvenantis rumunas. Kaip ir paaiškinti tokį nusivylimą…
Joe W. Biden. Daiktas yra kūnas. Vertė Jurgita Venckūnaitė. Sizifas, 2024. 433 p.
Viduramžiais žmogaus kūnas buvo suvokiamas kaip mikrokosmas, atspindintis visatos harmoniją ir tvarką. Šis požiūris buvo glaudžiai susijęs su humoraline teorija, teigiančia, kad sveikatą lemia trijų skysčių – kraujo, flegmos ir tulžies – pusiausvyra. Kūno ir sielos dualumas ir sąveika buvo esminiai viduramžių medicinoje ir filosofijoje, o ligos neretai buvo interpretuojamos kaip dvasinių ar moralinių nukrypimų pasekmė arba dovana (gydytojams).
Joe W. Bidenas savo knygoje nagrinėja kūno kaip daikto fenomeną. Retkarčiais kūną prilygindamas stalui, kitais kartais spintai, foteliui ar kt. Jei ne protarpinė šikšnosparnių analizė, būtų galima teigti, kad ši kūno-daikto studija padarė lemiamą įtaką Jano Švankmajerio trumpiesiems filmams ar net Salvadorui Dalí.
Algimantas Rokas Černiauskas. Šikšnosparniai, mano meile. Komiksai. Rašytojų asociacijos leidykla, 2025. 167 p.
Gero menininko faina komiksų knyga apie Vladislovo Vazos gyvenimą Merkinėje ir meilę šikšnosparniams. Faktas, kad menininkas netoli savo dirbtuvių yra pastatęs antkapį (!) Sigitui Gedai, yra ne mažiau įdomus nei tai, kad Merkinėje mirė čia ne kartą lankęsis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza.
