Žmogus, kuris slėpė savo nuopelnus Lietuvai
Vartydamas knygas aptikau, kad kovo 19 dieną sukaks keturiasdešimt metų, kai Anapilin iškeliavo astronomas Antanas Juška (1902–1985). Tai žmogus, kurio vardą ir pavardę kadaise žinojo net tie, kuriems žvaigždėmis nusėtas dangus nerūpėjo. Kasdieną versdami tais laikais pamėgtų sieninių kalendorių lapelius jie nuolat aptikdavo astronomo pavardę, jo trumpus pasakojimus apie planetas, kometas arba žvaigždes, kosmoso tyrimus. Kur kas daugiau astronomiją populiarinančių straipsnių Antanas Juška paskelbė laikraščiuose, žurnaluose, knygose. Jų suskaičiuota daugiau nei devyni šimtai. Pirmąjį straipsnį „Pasaulio išsirutuliojimo teorijos“ paskelbė būdamas septyniolikos metų, paskutinę knygą „Saulės šeima“ spėjo pabaigti prieš mirtį ligoninėje.
Dabar Antaną Jušką vargu ar daug kas prisimena – net nuo mirties pernelyg daug laiko praėjo. O prisiminti vertėtų, nes jis buvo ne tik visiems žinomas astronomas, bet ir kultūros žmogus, kruopščiai slėpęs savo nuopelnus Lietuvai.
Su juo susipažinau pradėjęs dirbti Vilniaus planetariume, ir iki tol legenda man buvęs astronomas galop tapo artimas. Planetariumą jis vadino savo antraisiais namais, pasišnekėti užsukdavo beveik kas savaitę, nesyk man teko buvoti jo namuose. Bendravau bemaž aštuonerius metus, bet tik praėjus septyniolikai metų po jo mirties sužinojau, kad jis buvo ne tik astronomas, bet ir žmogus, nepaprastai daug prisidėjęs prie mokslo, švietimo ir kultūros plėtros pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu. Tuščiai medalių ir ordinų niekas niekam neduoda, o Antanas Juška jų gavo net keturis: Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejinį medalį, Švedijos karalių Vazų III laipsnio ordiną, Prancūzijos Garbės legiono ordiną, Belgijos Karūnos komandoro ordiną. Bet apie savo nuopelnus jis niekada neužsiminė, kaip ir apie tai, kad prieš pradėdamas dėstyti Kauno universitete jis ne tik mokytojavo, bet ir buvo Pasvalio, Vilkaviškio, Biržų, kelių Kauno gimnazijų direktorius, kad būtent jo atkakliomis pastangomis Biržuose iškilo naujas gimnazijos pastatas, kad beveik porą metų vadovavo Kauno Valstybės teatrui, o 1934–1937 metais buvo Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Kultūros departamento direktorius. 1939 metais Antanas Juška buvo paskirtas įgaliotiniu kultūros ir švietimo reikalams Vilniaus krašte, ir tuo vargu ar reikia stebėtis, nes dar 1932 metais jis įsitraukė į Vilniaus vadavimo sąjungos veiklą, o 1935–1939 metais šiai sąjungai net vadovavo, 1940 metais išleido garsiąją knygą „Vilniaus byla“, kurioje detaliai išanalizavo Lietuvos ir Lenkijos istoriją, šių šalių santykius.
Visa tai sužinojau tik tada, kai mokslo istorikės doc. dr. Stasės Matulaitytės pastangomis buvo parengta ir išleista knyga „Astronomas Antanas Juška“ (Vilnius: Teorinės fizikos ir astronomijos institutas, 2002). Joje greta buvusių bendradarbių, draugų ir mokinių bei vaikų ir vaikaičių prisiminimų apie šį iškilų astronomą ir Stasės Matulaitytės sudarytos išsamios bibliografijos yra ir paties Antano Juškos atsiminimai. Deja, ne visi. Nors ir žadėjo, visų parašyti nespėjo…
Pasikartosiu – Antanas Juška apie savo praeitį beveik nekalbėjo. Ilgokai nežinojau net to, kad iš jo buvo atimtas filosofijos mokslų daktaro laipsnis, kurį 1929 metais už disertaciją „Regimasis šviesumo pasiskirstymas Saulės diske“ jam suteikė Getingeno (Vokietija) universitetas. Nepaisant to, visi jį vadino tik Daktaru, taip jį ir aš vadinau, kitaip kreiptis į jį tiesiog negalėjau.
Čia reikia paaiškinti. Net XX amžiaus viduryje dar buvo gaji viduramžius siekianti tradicija pirmąjį bet kurios srities mokslinį darbą vadinti filosofiniu. Tad ir Antanui Juškai buvo suteiktas filosofijos, o ne astronomijos mokslų daktaro laipsnis, dėl to jis kartais sielojosi. Beje, ši tradicija kai kur išliko ir iki šiol.
Ilgai stebėjausi, kodėl iš žmogaus, kuriam politika tarsi visai nerūpėjo, buvo atimtas mokslinis laipsnis. Išsikalbėjome tik Maskvoje vykusios mokslinės konferencijos metu. Viešbutyje mus apgyvendino viename kambaryje, vakarais laiko pokalbiams buvo. Štai tada ir sužinojau, kad Daktaras mokslinio laipsnio neteko po to, kai Petras Cvirka parašė piktą pamfletą „Juška auksaburnis, arba Daktaras nepraustaburnis“. Jame rašytojas Daktarą apkaltino tuo, kad per „Amerikos balso“ radiją jis pasakęs antisovietinę kalbą.
Prisipažinsiu, tai išgirdus man nejauku tapo. Mat esu nors ir labai tolimas, bet Petro Cvirkos giminaitis. Būnant vaiku nesyk teko viešėti rašytojo gimtinėje Klangiuose. Atmintin įsirėžė ir mamos pasakojimas, kad mano senelis užstalėje pakeldavo taurelę ir tardavo: „Sveikas, Cvirka!“ O jam atsakydavo: „Į sveikatą, Čičirka!“ Mano senelis, kurio niekada neregėjau, buvo Jurgis Čičirka.
Pasakiau apie tai Daktarui. Pridūriau, kad nežinojau, jog mano pamėgtas rašytojas buvo toks aršus sovietinio režimo gynėjas. Turbūt niekada nepamiršiu jo žvilgsnio – įdėmaus ir sutrikusio. Daktaras ilgokai tylėjo. Pagaliau tarė, kad dėl to aš neturiu jaudintis. Petras Cvirka galbūt apsiriko, gal kuris nors kitas Antanas Juška per „Amerikos balsą“ kalbėjo, Antanų Juškų yra ganėtinai daug, o štai Petras Cvirka pamanė, kad astronomas kalba…
Jau tada supratau, jog Daktaras bandė Petrą Cvirką teisinti tik dėl manęs, kad man nebūtų skaudu. Tas dėmesys žmogui, tas jautrumas buvo bene ryškiausias Daktaro bruožas. Ilgokai maniau, kad tai pastebėjau tik aš, bet perskaitęs prisiminimus apie jį supratau, kad šį Daktaro charakterio bruožą pastebėjo visi, kam teko su juo bent trumpai pabendrauti.
Ypač sunkūs Daktarui buvo paskutiniai karo metai ir pokaris. Jį suimti ketino dar 1943 metais, bet laiku buvo perspėtas. Tad iš Kauno spėjo pabėgti (jis pats rašė – pasprukti) į Ramygalą, kur kadaise baigė pradžios mokyklą, kur mokytojavo būdamas dar visiškai jaunas. O 1945 metais pasislėpti jau nepavyko, Daktarą suėmė. Tiesa, neištrėmė ir nesušaudė, bet įkalino Lukiškių kalėjime, ten jis išbuvo devynis mėnesius. Paleido neradę kaltės. Nors apie tai jis neprasitarė, bet kažkodėl manau, kad jam padėjo buvę jo mokiniai, kaip ir anksčiau yra buvę.
Iš kalėjimo paleido, bet Vilniaus universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų durys jam buvo užtrenktos. Beveik dvylika metų teko dirbti kasininku, buhalteriu – valgyti juk reikia visiems. Užtrenktos buvo ir laikraščių, žurnalų bei leidyklų redakcijų durys. 1944–1956 metais nebuvo išspausdintas nė vienas Daktaro straipsnis, nė viena knyga. Tiesa, buvo išleistos kelios iš vokiečių, rusų, prancūzų kalbų Daktaro išverstos knygos, tarp jų ir iš prancūzų kalbos jo išverstas Stendhalio romanas „Raudona ir juoda“, bet vertėjo pavardė nenurodyta. Arba buvo rašoma kokia nors išgalvota pavardė, arba išvis nerašoma. Tai irgi buvo Petro Cvirkos užsipuolimo pasekmė.
Apie tai, kad Antanas Juška yra ir vertėjas, irgi sužinojau tik kelionės į Maskvą metu. Tik tada supratau, kodėl jam taip rūpi taisyklinga lietuvių kalba. Daktaras rengė ir redagavo lektoriams bei astronomijos mokytojams skirtą Lietuvos „Žinijos“ draugijos periodinį leidinį „Astronomija ir kosmonautika“. Labai pykdavo aptikęs rašybos ir stiliaus klaidų. Tekstų autoriams liepdavo jas ištaisyti, bet dažniausiai taisyti jam pačiam tekdavo. Tą jis darė nepaprastai kruopščiai, kartais tekstus tiesiog perrašydavo. Vėliau šį darbą perleido man. O sykį pamokė: „Rašyti reikia taip, kad ir piemuo suprastų, ir profesorius nepapeiktų.“ Deja, nedaug kas taip kalbėti ir rašyti sugeba…
Dėmesys lietuvių kalbai Antanui Juškai turbūt išliko iš tų laikų, kai jis pats mokėsi. Retas mokytojas tada kalbėjo lietuviškai, buvo dėstoma rusų kalba. Panevėžio realinėje mokykloje net vokiečių ir prancūzų kalbos mokytojai tekstus liepdavo versti ne į lietuvių, o į rusų kalbą. Ir tik Panevėžio gimnazijoje po kurio laiko pradėta dėstyti ir lietuviškai. Bet lenkiškai šnekantys panevėžiečiai panoro, kad gimnazijoje rusų kalbą pakeistų ne lietuvių, o lenkų kalba. Laimei, lietuvių dauguma buvo, jie nepasidavė. Bet rusų ir lenkų kalbos jau buvo spėjusios giliai įleisti šaknis, ir tik didelėmis pastangomis tos kalbos palengva buvo išstumtos. Prie to prisidėjo ir Antanas Juška. Pavyzdžiui, 1927 metais tapęs Vilkaviškio gimnazijos direktoriumi jis bematant suorganizavo lietuvių kalbos kursus – paaiškėjo, kad net aukštas pareigas einantys valstybės tarnautojai nemokėjo rašyti lietuviškai, net ir skaitė silpnai. Ne ką geriau buvo netgi Kaune, ką ir kalbėti apie Vilnių. Todėl jis visur, kur tiktai dirbo, ne vien astronomija rūpinosi, jam rūpėjo ir lietuvių kalba, lietuvybė. Gimnazijose, kurioms vadovavo, rengdavo saviveiklos vakarus, kviesdavo Šiaulių ir Klaipėdos dramos teatrus, organizuodavo susitikimus su lietuvių rašytojais. Toks – lietuvių kalbos ir kultūros puoselėtojas – jis išliko iki pat paskutinių savo dienų.
Antanas Juška kruopščiai taisė ne tik lietuvių kalbos klaidas. Ne mažiau reiklus, o gal ir dar reiklesnis jis buvo moksliniams faktams bei jų interpretacijoms, pastebėdavo net menkiausias klaidas. Bet, užuot teksto ar paskaitos autorių išpeikęs, pirmiausia pagirdavo už tai, kas yra gerai, ir tik tada pasiūlydavo darsyk patikrinti ir patikslinti skaičius, datas arba pavardes, pasidomėti naujesnėmis žiniomis. Nieko niekada neužgaudamas ir juo labiau neįžeisdamas, jis buvo reiklus ir labai atkaklus. Tais laikais, kai visko trūkdavo, kai baldams ar automobiliui nusipirkti tekdavo laukti eilės, Daktaras nepailsdamas vaikščiojo pas „Žinijos“ draugijos, kuriai priklausė Vilniaus planetariumas, vadovus, į Vilniaus miesto savivaldybę ir net į ministerijas, ir nesyk jam pavyko išreikalauti to, ko planetariumui ir jo darbuotojams labiausiai reikėjo. Nors iš jo buvo atimtas mokslinis laipsnis, Daktaro autoritetas buvo didžiulis. O ir tada, kai dar žengė pirmomis savo karjeros pakopomis, pasižymėjo reiklumu ir atkaklumu. Atmetė jau pradėjusio garsėti architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio Biržų gimnazijos projektą, išsireikalavo, kad jis būtų pakeistas, pradėjo Biržų gimnazijos statybą nesuderinęs pakeisto projekto su ministerija. Ministerijos klerkai užsiuto, ir tik Biržų savivaldybės dėka jis liko iš pareigų nepašalintas. O po poros metų pagal tą patį Antano Juškos išsireikalautą projektą buvo pastatyti ir Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos rūmai…
Aš gimiau baigiantis karui, todėl apie prieškario Lietuvą žinau tik iš literatūros ir tėvų, tetų bei dėdžių pasakojimų. Bet nuo vaikystės atmintin įsirėžė toks žmogaus apibūdinimas: „Jis – smetoniškas inteligentas.“ Tai štai, mano supratimu, Antanas Juška buvo tikras „smetoniškas inteligentas“ – labai išsilavinęs, visada pasitempęs, tvarkingas, santūrus, pareigingas, išmanantis etiketą ir jo paisantis, gebantis jautriai reaguoti į žmogaus skausmą ir problemas. Būtent tokį aš jį pažinau. Ir visą laiką jaučiau, kad giliai širdyje Daktaras slepia nuoskaudą – nuoskaudą dėl atimto mokslinio laipsnio, atimtos galimybės dirbti mokslinį darbą. Tą nuoskaudą, kaip ir savo nuopelnus, jis atkakliai slėpė. Gal bijojo sovietinių širšių lizdą sujudinti, aš nežinau. Paskutinį sykį jį regėjau ligoninėje besidžiaugiant dar dažais kvepiančia knyga „Saulės šeima“. Mačiau jį ir rašant tą knygą – tiek ligoninėje, tiek sodo namelyje, kurį teisingiau būtų lūšnele pavadinti. Likus pusmečiui iki Daktaro mirties ten viešėjau kartu su žmona. Ją labai domino prieškarinių laikų valgiai, papročiai, etiketas, ir Daktaras noriai apie tai pasakojo. Gailiuosi, kad to pasakojimo neužsirašiau. Bet iki šiol prisimenu didžiulę Daktaro nostalgiją – nostalgiją tų laikų, kai išsilavinusio žmogaus veiklą ir darbą valstybė tinkamai vertino, kai žmonės gerbė vieni kitus, kai jie paisė svetimų pažiūrų, buvo pareigingi, santūrūs. Gaila, kad Daktaras neišgyveno iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, – nežinia, ką jis pasakytų apie dabartinius laikus, dabarties žmones…
