Trečiadienio mišios

Kovo pirmom dienom pakilo vėjas – miškas kaukė lyg žvėris. Jam atitardami kriokė miškavežiai – kažkur netoliese pjovė alksnynus biokurui. Alksnynai – spėriai žengiantis miškas, akimoju užsisėjantis negenėjamuose plotuose, apskečiantis juos beverčiais, neįžengiamais šabakštynais. Blogiau, kai įpavasarėjus kažkam knieti išsipjauti brandų ir jau perinčių paukščių ir žvėrių, atsivedusių jauniklius, gyvenamą mišką. Pernai pavasarį girdėjau, kaip skerdžia mano mylimą eglyną, kuriame įsikūrę barsukų daugiabučiai ir jau lizdus susukę paukščiai. Gal norėdami šlykščiai pajuokauti, barsukų olą medkirčiai užrėmė rąstu. Užputusius, trenkiančius samane diedus sutikdavau miško šunkeliuose. Tam tikrus darbus gali dirbti tik tam tikri žmonės – tikriausiai, kaip ir gamtos atrankoje, čia esama dėsningumo. Dar žiemą savo kieme anksti ryte sutikau medžioklės varovą – pajuodusį, regis, išsikabarojusį iš kito laikmečio skylės. Pasiklydau, – iššvebeldžiavo bedante burna ir nustypino per pusnis, rėkalodamas gerkliniu, užkimusiu balsu, kviesdamasis šutvę, besiglaudžiančią su šautuvais miške ir tuojau pat atsiliepusią jam laukiniais viauksėjimais. Apžiūrėjau briedžio pėdsakus sniege – vedė link pelkių, tokiu metų laiku neįžengiamų žmogui. Medžioklė tąkart nenusisekė.

Jausmas, kai tavo sodybos teritoriją kerta gargčiojantys medžioklės varovai, yra iš kažkur pažįstamas. Matyt, archajiškai prisimeni tai, ką karta iš kartos patyrė tavo protėviai, pažinę tikrąjį karą. Besislapstantys drėgnuose trobų rūsiuose, atsišaudantys miško apkasuose (juos, zigzagu vingiuojančius, pridygusius eglaičių, ir dabar gali nesunkiai atpažinti). Girioje vis dar randu betoninių stulpelių su CCCP žyme, menančių laikmetį, kuris šiandieninės politikos kontekste tebesivaidena baugiom ateities projekcijom. Kaip ir karas – tarp pušų dar pilna daubų nuo bombardavimo per Antrąjį pasaulinį, jose vasarą gerai dygsta voveraitės, raudonuoja žemuogės.

Svarstau, kaip elgčiausi, prasidėjus karui. Žinau vietų, kurios neišeinamos ir neišvažiuojamos. Akivarų, į kuriuos, regis, ką tik žengęs tvirta žeme, įsmunki iki pažastų. Rūsius, kuriuose būtų galima pasislėpti. Manęs ir mano šeimos tai neišgelbėtų, nes karas būtų kitoks.

Daugiau nei pusę savo nugyvento gyvenimo paniškai bijojau tamsos ir kraujo. Pagimdžius vaikus, šios baimės išnyko negrįžtamai ir jau negebu reflektuoti jų tokių, kokios buvo anksčiau. Nieko specialiai nedariau – gal tokiu būdu psichika mane natūraliai paruošė apsaugoti palikuonis. Kol kas šių nebaimių, ačiūdie, neprireikė, išskyrus visokius komiškai nešlovingus nutikimus, kai tvarsčiau žaizdas per lėbavimus nuo laiptų nusivertusiems ar „į galvą“ gavusiems.

Kraujo nebaimė, deja, man nepadėtų kare, nes šaudyti nemoku, bet galėčiau slaugyti ligonius. Juolab persirgusi kovidu nebeužuodžiu nemalonių, žmogaus kūno skleidžiamų kvapų. Kol kas iš to naudos tik tiek, kad galiu nesierzindama būti sausakimšose patalpose, o nežinia kiek nesiprausęs benamis man kvepia lygiai taip pat kaip socialus, visus nešvarumus nuo kūno nusigramdęs pilietis.

Regis, kaip greitai pasimiršo mirtinos pandemijos grėsmės, su jomis susijusios sąmokslo teorijos, iki šiol skelbiamos tik pačių ištikimiausių adeptų ir dvasios ligonių – tiek nukvaišusių, kad jau beveik šventųjų. Deja, pandemija iš mūsų tikrai kai ką atėmė, užbrėžė takoskyrą, kurią „boldu“ dar paryškino po dvejų metų, lygiai kaip liaudies posakiuose pranašaujama, prasidėjęs karas. Šios dvi negandos tarsi suėjo į vienį, antrajai dar tebesitęsiant ir virstant vis distopiškesniu, jokiuose filmuose nesufantazuotu, bet, deja, realiu scenarijumi.

Goglinėju po trobą su meškino kombinezonu. Negrožyje kartais įžiūriu prasmę – kad ir suodiname pečiuje ar nelygiai nupeizavotuose (regis, J. V. terminas) stalo ir kaimiškų grindų paviršiuose. Interjero ir viso kito švankinimo laikmečiu senas, istoriją turintis negrožis ramina. Dukslus meškio kostiumas verčia mane deseksualizuota, depersonalizuota būtybe. Jame ilsiuosi, tarsi būčiau pasiskolinusi kitą odą – pasakose moterys iš ruonių skolindavosi ruonenas ir jomis apsivilkusios ramiai veikdavo savo dalykus, niekaip nesusijusius su vyrais. Savoj ruonenoj esi neatpažįstama, neidentifikuojama. Po ja paslėpta viskas – kūno linkiai, plaukai, be kelių veido ir rankų odos lopinėlių, esi „kita“. Gera joje slėptis, ilsintis nuo būtinybės du kartus per dieną trinti savo kūną su muilu ir vandeniu – vien tam, kad kiti Homo sapiens tavęs neužuostų. Miške savaitėm nesutinki nė vieno žmogaus, todėl parankiau priimti gyvūnų taisykles. Karo metu į kaimą užėjus priešui moterys išsitepdavo kūnus mėšlu arba išmatom – kad atėję kareiviai jų neprievartautų.

Vasaros pradžioje vaikštinėjančią su savo ruonena po mišką, mane sava palaikė trys dar žiopli usūrinio šuns jaunikliai. Pavakarę džiaugsmingai miško keliu tavaruojančią šeimyną – du suaugusius usūrinius šunis ir neklaužadiškai atsilikusius usūrinukus – sutikau kaktomuša. Tėvai tuojau pat spruko, vos girdimais aukšto dažnio kiauksnojimais mėgindami atsikviesti vaikus. Skaičiau, kad suaugęs usūrinis šuo – bailus padaras ir netikėtai užkluptas dažnai apsimeta negyvas. Be to, ėda visokius niekus – peles, varles ir vabalus, urvus rausia negilius arba įsikuria apleistose barsukų olose. Prie manęs cypčiodami prilėkė trys vaiko kumščio dydžio usūrinukai. Nieko nėra keistesnio už usūrinį šunį – kažkoks barsuko, miniatiūrinio šerno ir nupešioto kiemsargio mišinys. Usūrinius įtariau prieš keletą metų nukniaukus mano kieme pūdomą elnio galvą su dar likusiom apetitiškom ausų kremzlėm. Pastrakinėjęs prie mano kojų ir patenkinęs smalsumą, trejetas nuspriegė atgal, prie tolėliau lūkuriuojančių tėvų, ištempusių kaklus ir stebinčių, kada pasitrauksiu.

Prisipažinsiu, tąkart vos sutramdžiau norą vieną iš trijų patikliai prisiartinusių laukinės gamtos kūrinių paimti į rankas. Susitvardžiau, kaip ir vieną vasarą, vos neužlipusi ant aukštoje žolėje gulinčio briedžio jauniklio. Pasistengiau greičiau dingti, nes bet kurią akimirką galėjo pasirodyti jo maitintoja. Susidurti su laukine gamta tenka dažnai – su susirūpinusiais, savo reikalais mišku šutinančiais barsukais, kurie dažnai net nepastebi žmogaus, su jaunu briedžiu grybaujant ir, abiem išsigandus vienam kito, mauti į skirtingas puses. Nejaukiausia turbūt yra šernų kaimynystė, ypač atsivedusių jauniklius. Kažkur, nematomas, vis pracimpina ir girios vyriausiasis – pilkį išvysti yra mano svajonė, bet kol kas vaikštau ne jo keliais. Skaičiau, kad vilkai yra smalsūs ir moterims pasirodo dažniau – vien dėl instinktyvaus žinojimo, kad medžioja dažniausiai vyrai. Įdomu, kad, praradusi gebėjimą užuosti žmogaus dvoką, užuodžiu gyvūnus – salsvą briedžio jauniklio prakaito kvapą ar bebro sruoglių paliktas išskyras paežerėje.

Galvoju, kas nutiktų su visais šiais laukiniais gyvūnais, prasidėjus karui. Jų negelbėtų slapti keliai į žmogui neįžengiamas pelkes ir išsirausti urvai. Karas būtų kitoks.

Kovas jau svilina žemai besiridinėjančia, radioaktyvia saule, bet ežero ir pelkių ledas dar laiko. Tik jo paviršius aptirpęs, todėl užlipus atrodo, kad žengi vandeniu. Sustoju pelkės vidury, po mano kojom – įšalę švylių sekretai. Slysčioju mažais žingsniais atgal, kranto link. Vos neišsitiesiu, užkliuvusi už įdubimo – jis lygiai toks, kokį palieka briedžio kanopa. Tą akimirką esu laiminga – norisi vaikiškai džiaugtis, čiuožinėti skaidriu ledu, prisimerkus nuo ryškaus, šokčiojančio pavasarinės saulės disko. Ir tikėti, kad „jie“ mūsų niekada nepasieks.

●

Jei tik pasitaiko dirbti mieste, redakcijoje, visada nueinu į trečiadienio ir ketvirtadienio mišias Bernardinų bažnyčioje. Man patinka jos, mažosios, tom dienom laikomos – nedidelėje šaltoje Šv. Mykolo koplyčioje, be pompastikos, be choro, su skaitomomis giesmėmis ir negausaus būrelio parapijiečių striukių čežėjimu tylos pauzėse. Tą vasario 26-ąją prieš mišias nuėjau į biblioteką, o grįždama prie Vilniaus literatų namų Šv. Jono gatvėje išvydau būrelį – Marių Buroką, Donatą Petrošių, Kateryną Michailyciną ir dar kelias ukrainietes. Vieni rūkė, kiti šnekėjosi – ruošėsi rusų kariuomenės nužudyto žurnalisto, fotografo snaiperio Romano Čornomazo fotografijų iš fronto linijos parodos atidarymui. Po atidarymo išėjau sugrudusia širdim. Išklausiusi tiek skausmo, kad jaučiuosi visiškai išpirkusi to vakaro mišias; tebūnie tikra auka Dievui – sugrudusi dvasia (Ps 51, 19).

Romano sesuo Sofija pasakojo apie brolį ir savo šeimos istoriją. Stebiu ją – paakiai pajuodę, veido bruožai paaštrėję. Bet štai, ji nusišypso, kai dėkoja lietuviams rašytojams, nuolat gabenantiems paramą į Ukrainą, ir parodą suorganizavusioms Marijai Mažulei ir Rūtai Elijošaitytei-Kaikarei.

Praėjo treji metai nuo 2022 m. vasario 24 d. Minim Kovo 11-ąją ir esame laisvi.

Слава Україні! Героям слава!