Romanai apie meną ir aistras

Rebecca F. Kuang. Geltonveidė. Romanas. Iš anglų k. vertė Inga Čepulienė.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 348 p.

„Geltonveidė“ sužavėjo. Ši knyga – puikus įrodymas, kad žanrinė ar tiesiog populiarioji literatūra gali būti ir įtrauki, ir prasminga. Tiesa, „Geltonveidės“ žanrą nusakyti sunku. Mistinis trileris? Siaubo detektyvas su komedijos elementais apie rašytojų gyvenimą?

Dvidešimt septynerių kinų kilmės amerikietė Atėnė Liu yra skaitytojų ir kritikų garbinama rašytoja. Tikra žvaigždė: graži, elegantiška, produktyvi. Egzotiška ir turtinga, nes Amerikoje bestselerį parašęs autorius gali bent dešimt metų nesukti galvos dėl pajamų. O Atėnės sąskaitoje bestselerių ne vienas. Atėnės koledžo laikų draugė Džunė Heivord irgi rašytoja. Bet nei egzotiška, nei lydima sėkmės. Trinasi literatūros lauko paribiuose, vilties prasiveržti į centrą, skaitytojų ir kritikų širdis kasdien vis mažiau.

Džunės ir Atėnės santykiai komplikuoti. Džunė blaškosi tarp obsesiško susižavėjimo savo drauge ir skausmingo pavydo, net neapykantos. O Atėnė Džunei jaučia gailestį, kita vertus, šlovės viršūnėje víeniša. Be to, niekas taip nepagerina savijautos, kaip pasitvirtinimas, kad kito situacija dar komplikuotesnė. Taigi, Atėnė vis kviečia Džunę susitikti, o šioji atsisakyti nesugeba.

Pagrindinė istorija užsimezga, kai jodviem aplaistant Atėnės ką tik užbaigtą rankraštį ši žūva dėl nelaimingo atsitikimo. Belaukdama greitosios Džunė nusprendžia draugės rankraštį laikinai pasaugoti. Rankraštis ją taip įtraukia, kad nusprendžia jį suredaguoti, patobulinti. Savotiška rašytojiška paslauga, bendrystė ir dialogas su genialia kūrėja. Galų gale Džunė Atėnės rankraštį išleidžia savo vardu. Istorinis romanas „Paskutinis frontas“ apie Kinijos darbininkų korpusą, per Pirmąjį pasaulinį karą išsiųstą į sąjungininkų frontą, tampa bestseleriu. Tačiau kuo daugiau dėmesio ir šlovės, tuo Džunės paslapčiai kyla rimtesnių grėsmių. Taip prasideda desperatiška kova su savimi, su kalte ir nevisavertiškumu, ir su mirusiąja bei leidybos pasaulio demonais.

Amerikos leidybos pasaulis aprašytas labai tikroviškai, kažkas panašaus dabar vyksta ir Lietuvoje, tik masteliai ir pinigų sumos mažesnės: bestselerių „gaminimo“ bei platinimo ypatumai, autorių biografijų perrašymai ir net vardų korekcija, kad pritrauktų daugiau skaitytojų. „Jautrumo redaktoriai“, reklamos strategijos, socialiniai tinklai, sėkmės lydimiems autoriams padlaižiaujantys, o nevykėlius atvirai niekinantys agentai. Taip pat pačių rašančiųjų priklausomybė nuo dėmesio, sėkmės, įvertinimų, kurių niekada, niekada neužtenka, nes juk taip saldu būti dėmesio centre, skinti apdovanojimus, jaustis leidyklos numylėtine. Tačiau net bestseleris greitosios literatūros amžiuje garantuoja vos kelerius dėmesio metus. Po to reikia naujo bestselerio, dar geresnio ar bent nežymiai prastesnio, antraip būsi pamiršta. Bet yra ir dar šis tas. Prakeiksmui prilygstantis vidinis pašaukimas rašyti: „Betgi rašymas yra viskas. [...] Negaliu sustoti. Turiu kurti. Tai fizinis poreikis, troškimas, tai tarsi kvėpuoti ar valgyti; kai gerai einasi, rašyti maloniau nei mylėtis, o kai nesiseka, niekas pasaulyje negali tavęs pradžiuginti“ (p. 280).

„Geltonveidės“ istorija ir siaubinga, ir komiška. Maksimaliai įtraukianti. Dviejų rašytojų meile ir neapykanta grįstas ryšys tęsiasi ir po mirties, Atėnės vietą Džunės pasaulyje užimti gali nebent kita konkurentė, nauja dar stipresnė varžovė. Vienintelis ir vis dėlto svarbus „Geltonveidės“ trūkumas: kūrinys ir verstas, ir redaguotas paskubomis (redaktorius Dainius Račiūnas). Palikta nemažai primityvių pažodinio vertimo atvejų. Pavyzdžiui: „Mano šeima tą patį kalba apie mano darbus“ (p. 61). Iš tiesų šeima kalba apie Džunės kūrinius, jos knygas. Lietuviškai kūrinių „darbais“ nevadiname, tai angliško žodžio work vertalas. Taip pat pažodžiui verčiant „projektu“ tampa kūrinio idėja, sumanymas. Prasmę numanyti galima, vis dėlto akis bado.

Ieva Marija Sokolovaitė. Pozuotoja. Romanas. V.: Baziliskas, 2024. 263 p.

Debiutinio Ievos Marijos Sokolovaitės romano viršelis puikiai perteikia romano struktūros ir tematikos ypatumus. „Pozuotoja“ yra intelektualus fragmentiškos struktūros kūrinys, kurio kūnas suskaidytas į paskiras dalis kaip viršelyje vaizduojama Milo Venerą primenanti skulptūra. Svarbu ir tai, kad skulptūros akys – raudonas laku ar krauju užlietas stačiakampis – tarsi iškirptos iš fotografijos ir Venerai užklijuotos. Akys gyvesnės, tikresnės už nupieštą kūną. I. M. Sokolovaitės knygos viršelio Venera, kitaip nei bevyzdė Milo Venera, yra reginti. Tai sufleruoja, kad į reprezentacijos ar mimezės problemą „Pozuotojoje“ bus žvelgiama iš aukštajam modernizmui nebūdingos moteriškos perspektyvos. Modernistinės klasikos kūriniuose regintieji yra jauni vyrai menininkai, o I. M. Sokolovaitei įdomi jaunos moters menininkės branda, savęs paieškos, bandymas suprasti savo kūną, jusliškumą ir savastį apskritai bei atrasti savitą meninį santykį su pasauliu, susiformuoti asmeninę meno programą.

Graikų kalbos žodis mimēsis reiškia vaizdavimą, sekimą, (pa)mėgdžiojimą, imitaciją. Tačiau kas iš tiesų mėgdžiojama, kokia tikrovė – vidinė ar išorinė – meno kūrinyje imituojama? Aristotelio „Poetikoje“ svarstoma, kad norint, jog vaizduojamas objektas būtų įtikinamas, reikia užčiuopti ir perteikti pamatinį to objekto dėsnį, principą, esmę. Panašiai „Pozuotojoje“ elgiasi dailininkas K., arba Konstantinas: pozuotojos V., arba Veronikos, portretą tapo į merginą nežiūrėdamas. Bet tikėtis Pigmaliono ir Galatėjos istorijos neverta.

Ar įmanoma užčiuopti jaunos moters esmę, jei toji esmė pačiai V. nepažini, taki, nuolat kintanti? V. kenčia nuo lengvos kūno dismorfijos. Šis sutrikimas galbūt išsivystė, nes V. užaugo namuose be veidrodžių. Mergina apie savo išorę žinojo tik iš motinos pasakojimo. O gal lengva kūno dismorfija – natūrali kiekvienos moters būsena? Priklausomai nuo lytinių hormonų, kinta emocijos, nuotaikos, net išvaizda: vieną dieną V. yra pilka pelytė, o kitą – žvilgsnių masalas. Moteriškumo traktuote I. M. Sokolovaitės romanas primena Clarise Lispector debiutinį romaną „Arti laukinės širdies“.

Temų rimtumu, tikru ir tariamu gyliu – meno klausimai, moters brandos tema, disfunkcinė šeima, nusikaltimo istorija – ir fragmentiškumu „Pozuotoja“ yra gana tipiškas į aukštąją literatūrą pretenduojantis lietuvių romanas. Tipiška ir tai, kad skirtingos temos ne vienodai sėkmingai perteikiamos, ne visada sukimba organiškai. Mažiausiai įtikino modelio ir dailininko, t. y. V. ir K., linija, kuri romane yra ar, tiksliau, turėtų būti esminė. Konstantinas apskritai priminė idėją ar net dailininko klišę, iš popieriaus iškirptą figūrą, kurios taip ir nepavyksta sužmoginti.

Didysis „Pozuotojos“ privalumas – autentiškai aprašytas moters kūniškumas, jusliškumas. Taip pat talentingai pavaizduotos vadinamosios objektyvios tikrovės (buities, šeiminio gyvenimo) scenos, patvirtinančios, kad autorė geba įžvelgti tai, kas slypi anapus paviršių, ir savo įžvalgas perteikti literatūrine kalba. Ilgam įsimena paskiri poetiški vaizdiniai ir išplėstinės metaforos: „Veronika – toks augalas [...]“ (p. 8); dukra-veidrodis ir motina-kubas; „pilvas išpampęs it slyva, po slidžia plona luobele vargiai besutelpa pernokęs minkštimas“ (p. 40); V. tėvas, simboliškai bandantis pertapyti motiną-paveikslą (p. 60). Magiška žuvų darinėjimo scena (p. 108), dailininko tapytas motinos atvaizdas: „Akys — akys tarsi pusiau užšalę duburiai, kuriuose lėtai dūsta žuvys ir varlės, nes vanduo neteka“ (p. 195). Arba: „demiurgas tikrai buvo mergaitė – kaip kitaip būtų įstengęs sukurti pasaulį, kuris pats tiesiog yra, yra ir nieko daugiau nereiškia, bet nuolankiai priima įvairių įvairiausias jam suteikiamas reikšmes?“ (p. 80)

Megan Nolan. Desperatiški veiksmai. Romanas. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. V.: BALTO leidybos namai, 2024. 288 p.

„Desperatiškų veiksmų“ viršelyje Karlas Ovė Knausgård’as teigia: „Meilės istorija, nepanaši į jokią kitą.“ Mažų mažiausiai keista, nes Megan Nolan pasakoja tikrai ne meilės, o kopriklausomybės, fizinio ir psichologinio smurto istoriją, kuri yra labai panaši į visas kitas tokio tipo istorijas ir kurioje budelis ir auka nuolat keičiasi vietomis. Kitaip tariant, „Desperatiški veiksmai“ yra negailestinga disfunkcinių santykių, tamsiosios romantikos, kurioje save įprasminti desperatiškai bando sergantys, sužeisti romano personažai, analizė.

Neabejoju, romanas autobiografiškas. Ir ne tik dėl to, kad pasakojama pirmuoju asmeniu iš bevardės jaunos moters perspektyvos. Įtikina smulkūs niuansai, subtili galios dinamika: iš psichologijos vadovėlių, o tuo labiau iš jausmų romanų to neišmoksi.

Nemanau, kad psichikos sveikatą ir sutrikimus galima ar derėtų, ar net įmanoma sudėlioti į dėžutes „sveika–nesveika“, „narcizė–empatė“, „bipolikas–šizofrenikas“ ir pan. Mano pačios ir artimų žmonių psichikos sveikatos epopėjos liudija greičiau priešingą dalyką, kuris, beje, galioja ne tik psichikos sveikatai: ribos ir vaidmenys takūs, liminalūs. Vis dėlto jei reikėtų „Desperatiškų veiksmų“ veikėjus apibūdinti trumpai, sakyčiau, kad jų santykiai neabejotinai priskirtini kopriklausomybės kategorijai ir kad pasakotoja turi ribinio asmenybės sutrikimo požymių, o jos „auka“ meno kritikas Kiranas – narcisistinio asmenybės sutrikimo bruožų. Pats tikriausias sadomazochistinis sprogstamasis užtaisas.

Pasakotoja jaučia vidinę tuštumą, kurią užpildyti gali tik ribiniai, euforijos ir skausmo persmelkti potyriai: vienos nakties nuotykiai, piktnaudžiavimas alkoholiu arba eilinė „didžioji meilė“. Ji beatodairiškai leidžiasi išnaudojama, žeminama. Iš pažiūros tikra auka, tačiau tokiu elgesiu prisiriša ir pamažu vis labiau kontroliuoja šaltą, manipuliatyvų, nuolatinio garbinimo trokštantį Kiraną, kol įvyksta eilinis ribinėms asmenybėms būdingas skilimas, kuomet „didžioji meilė“ virsta pančiais, vergove, iš kurios pasakotoja nori kuo greičiau ir kuo šlykštesniu būdu išsilaisvinti intuityviai suvokdama, kad pažemintas narcizas su kiaušinio lukšto trapumo ego prieš visiems laikams atsisveikindamas įteiks ypatingo skausmo dovaną.

Velnias ir literatūros kūrinio įtaigumas slypi detalėse. M. Nolan romane tai subtilūs psichologiniai niuansai, fiksuojami veikėjų išvaizdoje, elgesyje. Pavyzdžiui, pirmą kartą pamačiusi Kiraną pasakotoja pajunta vyrui „siaubingą gailestį“. Kitaip tariant, nors santykių pradžioje elgiasi kaip mylimąjį garbinti pasirengusi keliaklupsčiautoja, iš pat pradžių pasąmoningai atpažįsta situacijos specifiką ir savo galią. Kirano išvaizdoje išskiria pažeidžiamumą, vaikiškumą: „Kirano plaukai buvo šviesūs ir švelnūs kaip ką tik iš kūdikystės išaugusio vaikučio“ (p. 11). Ir kartu negebėjimą jausti, žiaurumą. Vyras jai panašus į romėnišką statulą ar angelą („kumpa romėniška nosis ir tobulos angeliškos lūpos“), tačiau jo išvaizda kažkuo „gluminanti“: „smarkiai išsišovę skruostikauliai teikė šiek tiek žiaurumo akims“, „Kiranas buvo ne tik be galo gražus – jis spinduliavo nenusakomą ramybę. [...] Sakytum, iš aplinkos jam nereikėjo nieko“ (p. 12).

Intuityvus bejausmio narcizo atpažinimas nebuvo klaidingas. Pačioje santykių pradžioje Kiranas atvirai manipuliuoja, užsiima gaslightingu. Nuolat mini buvusią merginą, su kuria palaiko artimus santykius. Pasakotoja vis labiau pavydi, stengiasi įrodyti esanti geresnė už buvusiąją. Būtent šito Kiranas ir siekia. Netikėtai jo jausmai atgyja ir patologiškai šykštus vyras pasakotojai padovanoja antikvarinę sagę, prie kurios pridėtame lapelyje prisipažįsta mylįs. O po kelių savaičių pasako norįs skirtis, nes susitaikė su buvusiąja. Pasakotoja ištikta šoko. Tačiau iš tiesų tai tipiškas manipuliatoriaus triukas: meilės prisipažinimas, brangi dovana tėra apskaičiuotas apsidraudimas, kad kai santykiai su buvusiąja vėl komplikuosis, galėtų grįžti pas antrąjį numerį – pasakotoją.

Romaną sudaro dvi laiko plotmės: 2012 m., kai plėtojasi ryšys su Kiranu, ir 2019 m., kai po smurtingos atomazgos pasakotoja apsigyvena Atėnuose. Deja, kaip ir gyvenime, nuo polinkio į kopriklausomybę neišsivaduosi pakeitusi gyvenamąją vietą. Demonai atseka.

„Desperatiški veiksmai“ yra tamsus, tačiau įtraukiantis romanas, dekonstruojantis klišių apie paklusnumą ir dominavimą žavesį. Rožinių istorijų, tokių kaip romanas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ar filmas „Gera mergaitė“, kerai vilioja, tačiau dažniausiai tokio tipo ryšys suteikia ne savojo seksualumo išlaisvinimą, o gilius psichologinius ir fizinius randus bei dar sutvirtina destruktyvaus elgesio modelius. „Desperatiškų veiksmų“ vertę lemia ir tai, kad neatrodo, jog M. Nolan rašydama siekė edukacinės funkcijos. Istorija pasakojama aistringai, asmeniškai, bet neprimetinėjant vertinimų tinklelio. Kitaip tariant, leidžiama tekstui ir personažams – abu vienodai nesimpatiški, tiek pat žiaurūs, kiek ir suluošinti – kalbėti, o skaitytojui ar skaitytojai – spręsti ir vertinti.

„Desperatiškus veiksmus“ ypač rekomenduoju tiems, kam patiko Leïlos Slimani kūryba, visų pirma romanas „Žmogėdros sode“.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba