Prieš trampizmą, arba Būkime savo gyvenimo šeimininkai
Matau, bepročių rankose
Lemtis visų žmonių.
„King Crimson“, „Epitafija / Maršas be prasmės“, 1969
Likus mėnesiui iki JAV prezidento prisaikdinimo, siūliau grojaraštį Donaldo Trumpo inauguracijai („Š. A.“, 2024-12-19). Vadinamasis romėniškas saliutas, pademonstruotas Elono Musko, paskirto vadovauti vyriausybės efektyvumo departamentui, ir destruktyvūs Trumpo administracijos žingsniai jau pirmąją dieną bei JAV artimiausių sąjungininkių užsipuolimas tik įrodė, jog neklydau. Prognozės, kad Europos, įskaitant Ukrainą, laukia sudėtingi laikai, pildosi su kaupu ir kasdien vis labiau nesinori tikėti, kad tai ne sapnas ar pikto demiurgo išsklaida. Dėl to šį straipsnį pradėjau legendinės britų progresyviojo roko grupės „King Crimson“ kūriniu, kurio priedainis prasideda eilute „Sumaištis bus mano epitafija…“, o cituotose eilutėse išreiškiama neviltis dėl susiklosčiusios padėties pasaulyje – su jomis ir vėl galime tapatintis.
Ir nors įsisiūbuojant antrajai trampiadai, ciniškam politiniam spektakliui, žiniasklaida ir socialiniai tinklai tiesiog kunkuliuoja įvairiausia informacija, paviršinėmis ir giluminėmis analizėmis, būtina atlikti sociologinį pjūvį, išsiaiškinant ir įsisąmoninant, kur glūdi trampizmo ištakos ir kaip demokratinėms visuomenėms likti atsparioms slenkančioms diktatūroms. Ar įmanoma kaip visuomenei išlikti atspariai trampizmui, cikliškai kartkartėmis skirtingomis formomis išlendančiam į paviršių?
Melagystės apie mokslą ir manipuliavimas tradicinėmis vertybėmis
Šaltojo karo metais daug kairiųjų Vakaruose buvo apkvailinti sovietinės propagandos, kuri lengvai rasdavo kelią antikapitalistinėje ir antivakarietiškoje retorikoje. Dabar, vykstant informaciniam karui tarp Rusijos ir Vakarų, iš naivuolių (neretai – ir tiesiog nupirktųjų) rusiškojo naratyvo estafetę perėmė radikalesni dešinieji ir konservatyvieji, įtikėję kultūrinių karų rimtumu ir dėl to atvirai ar bent jau intuityviai prijaučiantys rašizmo postulatams apie tariamą mažumų engiamą daugumą, puolamas krikščioniškas vertybes, šeimą, sveiką protą ir mokslą. Tikrai ne visi už Trumpą balsavę amerikiečiai yra akli jo gerbėjai, o prorusiškumo veiksnys JAV visuomenėje apskritai didelio vaidmens nevaidina. Tiesa, religinės ekstazės ir teodicėjos elementų rinkimų mitinguose būta – nelaimei, pravertė ir pasikėsinimas į jo gyvybę rinkimų kampanijos metu. Nors, kitaip nei pamaldūs J. D. Vance’as ir Pete’as Hegsethas, Trumpas yra labiau paradinis krikščionis, respublikonų konservatyviojo krikščioniškumo veiksnys nebuvo nišinis. Tenka pripažinti ir tai, kad kai kuriems Trumpas galėjęs atrodyti geresnis iš dviejų visuomenei nepatenkinamų variantų. JAV susiduria su gan rimtais socialiniais iššūkiais, nors dalis jų ir išpučiami sutirštinant spalvas. Vienas kolega amerikietis man prisipažino besibaiminęs Kamalos Harris pergalės, mat tuomet Trumpo ultros būtų galėjusios kurstyti pilietinio karo nuotaikas ir šalyje būtų įvykęs dar vienas Kapitolijaus šturmas ar dešiniojo ekstremizmo teroristiniai aktai. Jei ne senovinė rinkikų sistema, padėjusi Trumpui gan netikėtai laimėti 2016 m., gal išvis nebūtume išvydę JAV prezidentinių debatų ir galop politikos nusiritus į tokias žemumas?
Prielankumą Trumpui ir jo komandai pelnė nuskriaustųjų užtarėjo prieš mįslingąjį leftizmą (komiška, kai šį anglicizmą Lietuvoje platina dalis dešiniųjų, nors turėtų tausoti lietuvių kalbą) ir tariamą kultūrinį marksizmą įvaizdis. Dešiniojo populizmo iškilimą galima paaiškinti susipriešinusia visuomene ir tariamu atstūmimo jausmu, kurį patiria visuomenės dalis, vargiai randanti sąlyčio taškų su progresyviomis, neretai sudėtingas sąvokas vartojančiomis vyraujančiomis tendencijomis. Įtampos visuomenėje sudaro puikias sąlygas propagandai, kuri dažnai yra patogi, nes lengvai suprantama, jos nereikia tikrinti. Juk tie rinkėjai, kurie nesijaučia galį kontroliuoti situaciją ir savo gyvenimą ir todėl dalį atsakomybės perkelia aukštesnėms jėgoms bei vadovaujasi sąmokslo teorijomis, yra pagavesni populistų propagandai. Pasak filosofo Leonido Donskio, propaganda veikia kaip žodžio magija – konstruojama taip, kad žodžiai taptų tikrove arba tikrovės nuojauta. Rezultatas – spjūvis į laisvės ir demokratijos idealus; žmogiškai atjausti galima, užtarti – ne. Apgautieji – taip, tačiau ne nuskriaustieji.
Nuskriaustaisiais jie tampa radikalių dešiniųjų burbule, pučiamame sąmokslo teorijų skleidėjų, kovotojų prieš imigraciją, ypač nelegalią, daugiskaitos įvardžio vartojimą nenorint įžeisti nebinarinio lytiškumo asmenų, poststruktūralistinę socialinių lyčių teoriją, „Black Lives Matter“ ir žmogaus teisių judėjimus, feminizmą, klimato kaitos pripažinimą grėsme ir iš esmės visą aplinkosaugą, tariamai primetamą kolektyvizmą ir globalizaciją bei kitus socialinius reiškinius, kurie mažiau poliarizuotoje visuomenėje nebūtinai išskirstytų į kairės ir dešinės polius. Žvelgdami į JAV visuomenę iš šalies, sveiko proto pasigendame abiejuose poliuose, bet laimėjus trampizmui ūmesnį sveiko proto praradimą diagnozuoju dešiniųjų sluoksniuose. Štai JAV demokratus leftistais vadinantis Trumpas apie radikaliausio šiuo metu Šiaurės Korėjos kairiojo režimo lyderį Kim Čen Uną atsiliepia labai palankiai. Poststruktūralistinio genderizmo ideologijos (o nebūtų įprasčiau tai įvardinti lytinės tapatybės teorija?) sureikšminimą kritikuojantieji patys primeta nekritišką esencialistinį genderizmą, bandydami įteigti lyčių vaidmenis ir heteronormatyvumą, klaidingai prisidengdami biologijos mokslu. Pagrįstai kritikuojami radikalūs kairieji, užsipuolę mokslinį metodą kaip esą kolonialistinį, tačiau tie patys kritikai nemoka analizuoti grafikų, kuriuose akivaizdus spartus temperatūros ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio atmosferoje augimas per pastaruosius pusantro šimto metų ar gyvenimo trukmės šoktelėjimas išradus skiepus nuo užkrečiamųjų ligų. Nors pritariu, kad slenkanti akademinė cenzūra, perdėtas politkorektiškumas ir atšaukimo kultūra rimtai grasina akademinei laisvei, būtent prie dabartinės Trumpo administracijos mokslas itin politizuojamas ir cenzūruojamas. Uždaromi ne tik respublikonų rūstį užsitraukę lyčių studijų centrai, mažinami etatai klimato kaitos ir meteorologijos tyrimų, biotechnologijų ir vakcinų srityje, bet ir radikaliai mažinamas finansavimas apskritai visoms mokslo sritims.
Kaip matome iš įvykių plėtotės, trampizmas pasireiškia ne tik JAV vidaus rinkoje. Trumpo administracijos naratyvai suteikia drąsos politiniams veikėjams, kurie, atvirai niekindami demokratijos vertybes ir juos ginančią demokratinę sistemą, teigia kovojantys už tradicines vertybes. Iš tiesų trampistai jas naikina arba bent jau daro iš jų parodiją, nes jiems prie širdies momentinė ekonominė nauda ir makiaveliškas garbės troškimas, jie nepakenčia mąstyti apie ilgalaikes pasekmes, remtis moksliniais metodais. Užguitaisiais tampa 2020 m. Kapitolijaus šturmo dalyviai (211 paleidžiami iš kalėjimų), fašistuojantys politikai – partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), dešinysis ekstremistas Tommy Robinsonas Jungtinėje Karalystėje ir Călinas Georgescu Rumunijoje, antimokslinės ekspertų grupės, ginančios iškastinio kuro interesus ir besaikį vartojimą. Ypač veidmainiška ir Trumpo administracijos kova prieš narkotikus. Sukuriant dūmų uždangą prigrasinta, kad nuo šiol už narkotikų platinimą JAV grės mirties bausmė, tačiau prieš tai į laisvę paleidžiamas „Šilko kelio“ vardu pavadinto tamsiojo tinklo (darkweb) prekybvietės įkūrėjas ir didžiulio masto narkotikų platintojas Rossas Ulbrichtas. Kur dideli pinigai, ten nereikia ginti tradicinių vertybių?
Atgarsiai neaplenkia ir Lietuvos – neseniai platinta peticija, kurioje kreipiamasi į Trumpą ir meluojama apie varžomą saviraiškos laisvę. Primena kadaise platintą panašią Žygaičių peticiją Rusijos ir Baltarusijos lyderiams. Nieko nauja – liberaliosios demokratijos kritikai tikisi šią sistemą palaidoti prieš tai pasinaudodami pačios demokratijos teikiamomis privilegijomis.
Technofeodalizmas, kakistokratija, kiberpankinė administracija ar viskas viename?
Trumpo administracijai apibūdinti neretai vartojamas technofeodalizmo arba technomonarchijos terminas. Politiką kaip agresyvius verslo sandorius suprantantis Trumpas net neslepia ryšių su turtingiausiais technologijų magnatais – inauguracijoje pastebėti „Meta“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas, „Amazon“ savininkas Jeffas Bezosas, „Google“ savininkas Sundaras Pichai ir, žinoma, pats Elonas Muskas. Kad tai nėra tiesiog perversinė kapitalizmo forma, o naujo tipo feodalizmas, liudija atviras kvietimas didžiausioms korporacijoms dalyvauti politikoje, silpninant pilietinę visuomenę, agresyvus spaudimas sąjungininkėms tarifais, reikalavimas, kad Ukraina susimokėtų naudingosiomis iškasenomis, diplomatijos vertinimas kaip verslo sandorių. Filosofas Gintautas Mažeikis tarp trampistinio technofeodalizmo ir antidemokratiško Tamsiosios apšvietos (arba tiesiog Kontrapšvietos) judėjimo, ypač per viceprezidento Vance’o vaidmenį, rado daug panašumų. Kategoriškas neigimas viso civilizacinio progreso ir laipsniškas valstybės sunaikinimas didžiųjų korporacijų labui.
Įdomu tai, kad technofeodalizmas su technokratija trampizme nesisieja. Trumpo komanda į istorijos vadovėlius gali įeiti kaip klasikinis kakistokratijos (prasčiausiųjų valdžios) pavyzdys. Štai Robertas F. Kennedy jaunesnysis, pats net keturiolika metų buvęs priklausomas nuo heroino, o pastaruosius metus platinęs sąmokslo teorijas apie skiepus, paskirtas už sveikatą atsakingu sekretoriumi, nors turėjęs nemažai patirties aplinkosaugos srityje, kur tiek košės nepriviręs. Tarp klimato ekspertų milžinišką autoritetą turėjusi energetikos sekretorė Jennifer Granholm pakeista iškastinio kuro magnatu, o aplinkos apsaugos agentūrai vadovauti paskirtas rezervo karininkas. Ir tai tik dalis pavyzdžių.
Bjaurusis trampistų ančiukas
Atrodo, vis dar yra tikinčių, kad bjaurusis Trumpo administracijos ančiukas pavirs į mums palankią politikos gulbę (ar net erelį). Nematau didelės prasmės kaltinti tuos, kurie dar visai neseniai negailėjo pagyrų Trumpui, o dabar dalinasi jį išjuokiančiais memais, bet kažkiek komiška prisiminti, kiek entuziazmo tryško iškart po Trumpo išrinkimo. „Išrinktas, nepaisant šmeižto kampanijos!“ Labiau liūdina, kad tai atskleidė, jog tokia poliarizuojanti ir politiškai angažuota asmenybė sugebėjo pelnyti prielankumą anaiptol ne vien tarp marginalų ir dešiniųjų radikalų. Ironiška, kad buvęs prezidentas Joe Bidenas sulaukė daug patyčių po itin nenusisekusio interviu ir epizodo, kai susitikęs su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu per spaudos konferenciją šį pavadinęs Vladimiru Putinu. Taip pat ne tik Trumpo simpatikų kritikuotas dėl atsargaus požiūrio į Ukrainos narystę NATO. Akivaizdu, kad Bidenas Zelenskį pavadino Putinu per neapdairumą (dėl to po keleto sekundžių pasitaisė), o štai Trumpas savo pareiškimuose tuodu painioja iš esmės, nes ne Putiną vadina diktatoriumi, o Zelenskį, ne Rusiją agresore, o Ukrainą, net žada Rusiją sugrąžinti į G8 valstybių formatą, iš kurio ji buvo išmesta būtent iškart po Ukrainos užpuolimo 2014 m. Taip Rusijos naratyvai skamba iš aukščiausių JAV pareigūnų lūpų. Jei antiamerikietiškumu ir apologetika rusiškajam imperializmui garsėjęs amerikiečių anarchistų intelektualas Noamas Chomsky dar galėtų kalbėti, turbūt tai išgirdęs būtų praradęs amą. Bent jau nuosaikesniems kairiesiems Trumpas tikrai atvėrė akis – kairuoliškų pažiūrų ilgametis senatorius ir aktyvistas Bernie Sandersas tapo Ukrainos rėmėju ir aršiu Putino (ir Trumpo) kritiku Senate. Užtruko, bet dėl to reikia tik pasidžiaugti.
Vis dėlto kyla klausimas: kaip Trumpas būtų vertinamas, jei ne jo prielankumas Kremliui, jei tai išties tik bjauriojo ančiuko fazė prieš virstant į laisvąjį pasaulį sergintį erelį? Ar viešojoje erdvėje nesklandytų pagyros geraširdžiam seniukui, kovojančiam už tradicinius Vakarus? Nors net būdamas padoresnių politinių veikėjų apsuptyje 2016–2020 m. jis išdarinėjo pavojingus cirkus JAV, bandė kištis į valdžių atskyrimo principą, kurstė baimes, netelkė tautos per pandemiją, o pralaimėjęs veikiausiai įkvėpė didžiausius gerbėjus šturmuoti Kapitolijų. Dabar, kai yra apsuptas nupirktų (nebūtinai pinigais, labiau galia) bendražygių, jis išdarinės dar pavojingesnius cirkus ne tik JAV, bet ir visam pasauliui.
Kumščio žvilgesys ar superdidvyrio lūkesčiai
Nė neabejoju, kad po ketverių metų, o gal ir gerokai vėliau, psichologai analizuos Trumpo iškilimo ir jo didžiulio gerbėjų rato reiškinį. Iki tol – bandau atsakyti, kodėl laisvę itin vertinančioms ir ilgą demokratijos istoriją turinčioms JAV prireikė autokrato. Kodėl tokius džentelmeniškus ir garbingus respublikonus kaip Johnas McCainas pakeitė tokie cinikai ir prisitaikėliai kaip didžioji dalis Trumpo komandos ar Tedas Cruzas, atrėžęs danams, kad „viskas gali būti parduodama“?
Galbūt esama situacija nepatenkinti amerikiečiai Trumpą laiko „Marvel“ komiksų didvyriu? Juk šis viską verčia aukštyn kojomis dėl didesnio valstybės efektyvumo ir tautiečių savigarbos kėlimo (apie tai byloja ir populistinis rinkimų šūkis „Make America Great Again“). Išties, amerikiečių komiksuose superherojais tampa ne biurokratai, dažniausiai net ne policininkai, o kaip tik – pavieniai individai, apdovanoti protiniais ir fiziniais gebėjimais, supergaliomis ir turtais, o jų metodai akivaizdžiai prasilenkia su teisės viršenybe ir lėtu, biurokratiniu problemų sprendimu – ypač tai akivaizdu Betmeno franšizėje, kur pagrindinis veikėjas yra dvigubą gyvenimą gyvenantis turtuolis Briusas Veinas, naktimis tampantis nusikaltėlių klanų chaotiškame Gotame siaubu. Tik Trumpo komanda man veikiau panaši į prasto skonio antiherojus kiberpankiniame kūrinyje. Nors turtais ir ambicijomis Muskas primena mįslingąjį replikantus gaminančios korporacijos vadovą Nianderį Volisą jaunesnįjį iš „Bėgančio peilio ašmenimis 2049“, genijumi jį vadina tik mažytė dalis fandomo. O kuo Trumpas patraukė Lietuvos trampistus? Kiek tikėjime Trumpu buvo piktdžiugos, neapykantos savo valstybei, nepasitenkinimo demokratija, atviro rasizmo ir prijautimo „Qanon“, o kiek nuovargio nuo žinių apie karą Ukrainoje, įsibaiminimo dėl migracijos politikos ar manymo, kad taip bus ginamos „tradicinės vertybės“?
Kaip neužlipti ant grėblio, kai jį tau atneša trampistai
Trumpo ir jo komandos pasitraukimas iš humanitarinių, aplinkosauginių įsipareigojimų jau pirmojoje kadencijoje turėjo leisti susidaryti nuomonę, kad tai verslininkas, kuriam nė motais ne tik pasaulio, bet ir jo paties šalies problemos, nors kaip kiekvienas padorus populistas amerikiečiams žadėjo sumažinti maisto kainas, o mokslo naikinimą ir žurnalistų tildymą motyvavo resursų efektyvinimu. Vietoj problemų sprendimo iš esmės sudaromos prielaidos gerokai didesnėms ateityje. Išstoti iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo, prisijungiant prie Irano, Libijos ir Jemeno kompanijos, reiškia visiškai nesuvokti problemų masto, stokoti atsakomybės jausmo ir paruošti dirvą gerokai didesnėms migracijos bangoms, kurių užkardymas oficialiai buvo vienas svarbiausių trampistų kozirių. Sustabdyti humanitarinę paramą besivystančioms šalims – tai smigti žemai šalyje, kur aukojimo, filantropijos ištakos yra tapusios dažno verslininko, doro ir nedoro, prievole. Ir atiduoti naujas nišas savo pagrindinei konkurentei Kinijai. Tokių kuriozų būtų buvę galima išvengti, jei komandoje būtų buvę bent kiek prieštarauti drįstantys bendražygiai, kaip tai buvo pirmosios kadencijos metu. Dabar atrodo, kad ten, kur Trumpas nuosaikesnis ir sukalbamesnis, jį papildo Vance’as, Hegsethas ar Muskas.
Paprastas kalbėjimas, priešų įvardinimas, deja, suviliojo antros pagal dydį pasaulio demokratijos rinkėjus. Liūdina, kad autokratai ima nepatikti tik tuomet, kai jie mums nepalankūs, nors didžioji dalis mūsų turėtume nesunkiai atpažinti patologinius melagius, narcisistines ir į diktatorystę linkusias asmenybes. Precedentų būta ir anksčiau, o kai kurie jų baigėsi liūdniau (pvz., didžiąja dalimi ksenofobų ir euroskeptikų su Nigelu Farage’u priešakyje sukurstytas „Brexit“). Ir Lietuvos politiniame lauke tokių anomalijų būta – nuo jaunimo pasivaikščiojimo su orbaniečiais Vengrijoje, autokrato Viktoro Orbáno liaupsinimo dar 2012 m. iki Vokietijos AfD veikėjų „Šeimų marše“ ar net Parlamente, laikinosios įsiteikimo Trumpui grupės Seime. Ir tai – tik vos keli pavyzdžiai.
Kitas stebinantis dalykas – bandymas įsiteikti; vergiškas įsitikinimas, kad už pažeminimą verta dėkoti. Nors teiginys, kad ES šalys savo gynyba buvo per mažai susirūpinusios, turi pagrindo, laikyti tai Trumpo šantažo nuopelnu yra kognityvinis disonansas, juolab kad po Antrojo pasaulinio karo JAV atsargiai žiūrėjo į ginklavimąsi Europoje. Nes tuomet ir mes už skiriamą didesnį dėmesį gynybai ir kibernetiniam saugumui, galbūt net santykinei tautos vienybei turėtume dėkoti Putino ir Lukašenkos režimams.
Koks priešnuodis prieš tai, kad smegenų neužvaldytų trampizmas? Pilietinė visuomenė ir pasitikėjimas vienų kitais ir valstybe. Ir svarbiausia – mokėjimas prisiimti atsakomybę: tiek priimant kasdienius sprendimus, tiek bendraujant su kitais, tiek dalyvaujant politikoje. Lietuvoje, deja, matome ženklų, kad trampizmui imlių lietuvių dalis nėra maža. O turėtų būti priešingai – mums, europiečiams, reikėtų įsisąmoninti, kad, JAV atsitraukiant nuo Europos reikalų, mums reikia ypatingos vienybės Europos mastu. Vienybės kovojant už savo vertybes, už netobulą, bet kol kas geriausią liberaliąją demokratiją, už Apšvietos idealus ir prieš dezinformacijos tamsumas ir melagienas. Visas autokratijas, nepriklausomai nuo politinio spektro, vienija panieka demokratijai, priešų paieška, mokslo ideologizavimas ar jo neigimas, kritinio mąstymo slopinimas. Ir nors Trumpo administracija, laimei, ne visus pažadus ištesi ir daug kur stokoja nuoseklumo, retorikoje daug postulatų, kurie išmanantiems Europos istoriją skamba kaip kraupus déjà vu.
Vilties teikia tik filosofinis požiūris – viskas laikina, juolab neramūs laikai. Vilkimės, kad kaip ir 1969 m., kai buvo parašytas vienas melancholiškiausių progresyviojo roko kūrinių, taip ir artimiausiu metu sumaištis mums vis dėlto epitafija netaps. Veikiau priešingai – jei įveiksime šią politinę krizę, iš jos išeisime stipresni, galbūt net rasime jėgų nusijuokti. Kol būsime savo gyvenimo šeimininkai, savo dalios kalviai ir neatiduosime pasaulio bepročiams savo protų – tol atsilaikysime prieš trampizmą.
