Peterio Falko mirtis

 

Prieš važiuodamas prie jūros visada neužmiegu ir vartausi lovoje, todėl šiąnakt nutariau net nesigulti ir pažiūrėti porą tris filmus. Egzaminai praėjo, mokykla pagaliau baigta. Lieka tik sulaukti likusių rezultatų, nors per daug nesijaudinu – nenoriu (noriu) girtis, bet anglų egzaminą išlaikiau puikiai. Atostogauti važiuosime su mamos drauge, jos dukra ir mano sese; mama atvažiuos vėliau. Mūsų šeimos prieš daug metų susipažino Pervalkoje (ten važiuojame ir dabar), mergaitės, dabar jau didelės, tapo geriausiomis draugėmis ir bendrauja iki šiol. Aš buvau susidraugavęs su mamos draugės sūnumi, bet mūsų ryšiai jau seniai nutrūkę. Šiemet pirmą kartą gyvensiu atskirame kambaryje, ir kiti poilsiautojai pagaliau nebelaikys manęs mažvaikiu.

Iš pradžių peržiūriu trijų valandų karinį filmą „Vienu tiltu per toli“ („A Bridge Too Far“). Nuobodokas, bet ištveriu iki galo. Gal ir ne visada pavyksta išlaikyti dėmesį, bet vis tiek galiu užsidėti pliusiuką: atsisiunčiau seniai, dabar pagaliau galėsiu ištrinti, kad nebeužimtų vietos kompe. Antrasis – „Dangus virš Berlyno“ („Der Himmel über Berlin“) – pasirodo kur kas įdomesnis. Pagaliau užpildžiau didelę išsilavinimo spragą. Mane patraukia ne tik svajinga atmosfera ir puiki muzika, bet ir vienas trumpai pasirodantis personažas. Toje scenoje praeiviai sušunka: „Juk čia Kolambas!“ ar panašiai. Pasigūglinęs sužinau, kad buvo toks detektyvinis serialas. Leitenantas Kolambas meistriškai išnarpliodavo žmogžudystes, o serialas buvo kuriamas 35 metus. Pagrindinis aktorius Peteris Falkas šiame filme iš esmės suvaidino save – veikėjas buvo taip prilipęs, kad praeiviai, atpažinę Berlyne, kreipėsi Kolambo vardu. Tiesa, iš tikrųjų taip nebuvo, bet scena vis tiek įtikina. Falko biografija irgi įdomi. Kūdikystėje sirgo vėžiu ir dėl to neteko vienos akies, bet karjerai tai visai nesutrukdė. Pasidomiu, kur dar jis vaidinęs. Labiausiai sudomina filmas „Paveikta moteris“ („A Woman Under the Influence“). Parsisiunčiu, kad būtų ką žiūrėti Pervalkoje.

Naktis praeina greitai. Išvažiuoti ruošiamės gana anksti. Nuo pat ryto niaukstosi, oras visai nedera dešimties dienų pamainai poilsinėje prie jūros. Mamos draugė Lina vairuoja seną juodą „Renault 19“. Vietos mažai, bet mašina atlaiko prie kablio pritvirtintą stovą su pora dviračių. Greitai susikrauname daiktus ir išvažiuojame. Aš sėdžiu priekyje, mergaitės gale. (Kodėl visada vadinu mergaitėmis? Juk jos jau paauglės.) Visą laiką lynoja, bet kelionė neprailgsta. Persikėlę keltu, nuoširdžiai pasikalbame apie Linos sūnų Tomą. Kaip sakiau, vaikystėje buvome geriausi draugai.

– Ar Tomas dar nešioja ilgus plaukus? – pasidomiu, nes pats neseniai atsiauginau ilgą šukuoseną.

– Jis tos kasos visai nekerpa, nors jau pradėjo retėti. Bus plikas kaip tėvas. Jo plaukai ne tokie vešlūs kaip tavo.

Ji nežino, kad man jau irgi retėja, nors tik iš kairio šono. Nesuku galvos, nes manau, kad taip ir liks: to aktoriaus užkimusiu balsu plaukai praretėję lygiai taip pat, bet jau daug metų nesikeičia.

Vos atvažiuojame, numinu prie jūros. Nors ryte lijo, pirmą dieną reikia išsimaudyti. Vanduo šaltas, bet malonus, bangos didelės – pasijuntu lyg naujai gimęs, nemiegotos nakties kaip nebūta. Prisėdu ant rąsto ir puolu šukuotis, kad nesusiraitytų plaukai. Skiriu per vidurį, bet tos dvi priekinės sruogos vis „atsiklijuoja“ ir atrodo prastai. Anksčiau taip nebūdavo. Na, tiek to. Rytoj ruošiuosi eiti į Nidą ir pakeliui išgerti 8 alaus.

 

Geram žygiui reikia dviejų dalykų: gero oro ir muzikos. Šiandien laukia abu: nuo ryto šviečia saulė; eidamas ruošiuosi iš eilės perklausyti visus iš eilės grupės „Talk Talk“ albumus. Taip dariau prieš mėnesį, dviračiu važiuodamas į Nemenčinę. Kelionė praėjo labai smagiai, noriu pakartoti. Grupės vokalistas Markas Hollisas – labai įdomus žmogus. Iš pradžių kūręs visišką (nors ir gerą) popsą, vėliau perėjo prie improvizacinės muzikos ir kaip reikiant pakraupino įrašų bendrovę, nes grupė buvo pasirašiusi sutartį dviem ar trims albumams į priekį. Šie tikėjosi komercinio popso, o gavo du įrašus, kurie visiškai neatsipirko, bet vėliau buvo pripažinti šedevrais. 1998-aisiais išleidęs solinį albumą, Hollisas nebedavė nė vieno interviu ir tik kartą buvo nufotografuotas viešai. Kaži, ką jis veikia dabar?

Vis dėlto svarbiausia – alus. Šįkart dviračiu nevažiuosiu, todėl galėsiu gerti ramiai. Kitaip gali blogai baigtis (kaip Kernagio mirties ir bėgimo iš pamokų dieną, kai, prigėręs alaus ir tekilos, vos neatsitrenkiau į mašiną, o šią vairavę marozai išlipo ir atskaitė moralą, nors pasirodė supratingi, t. y. nedavė į galvą; kaip po kalbėjimo įskaitos, kai prisidegustavęs klasioko tėvo naminio vyno pargriuvau Čiurlionio gatvėje, nusibrozdinau kelius ir ranką, o ramindamas padėti susiruošusį dieduką atsakiau: „Viskas gerai, aš girtas“; kaip anglų egzamino išvakarėse, kai su bendravardžiu draugu numynėme į Trakus ir bandėme grįžti ištuštinę „Tauro“ bambalius, aš neišlaikiau pusiausvyros ir dėjausi ant kelkraščio, nulėkė vairas, išsikviečiau patėvį, kad parvežtų, draugas atsisakė važiuoti kartu, nuvirto į griovį, susilaužė raktikaulį ir dabar turės visą gyvenimą po oda nešioti metalinę plokštelę).

Visą kelionę apgalvoju iš anksto: 4 skardines pasiimsiu Pervalkoje, dar 4 – Preiloje, kad kuprinė nebūtų per sunki. Apsirūpinu atsargomis ir dviračių tako pradžioje, vos išėjęs iš Pervalkos, iškart už „Baldininko“ ir „Karalienės Luizės“ poilsinių, atsikemšu pirmą skardinę. Ją ištuštinu dar nepriėjęs Karvaičių kopos, bet čia prispiria bėda. Ir ne bet kokia, o didelė. Dar bandau kentėti, bet suprantu, kad nieko neišeis. Bėgu į erškėčių krūmus. Laimei, turiu servetėlių.

Koks palengvėjimas! Dabar ramiai atsikemšu antrą skarbą ir išgeriu ją nė nepriėjęs Preilos parduotuvės, ten pasiimu dar keturias, kaip ir buvau žadėjęs. Kol kas viskas vyksta pagal planą, išskyrus tą nedidelį nemalonumą erškėčių krūmuose. Kai Hollisas gailiu balsu užtraukia „Life’s What You Make It“ iš grupės trečiojo albumo, aš jau įpusėjęs ir kelią, ir alų.

Atgal grįžtu palei jūrą, perėjęs Nidos pliažą baigiu alų, o prieš pat Preilą paskambina mama. Kalbamės apie mano klasiokus ir jos draugių vaikus, šiemet irgi baigusius mokyklą. Pasidžiaugiu, kad anglų egzaminą išlaikiau geriau už kai kuriuos pažįstamus iš licėjaus. Dar labiau džiaugiuosi, kad mama nė neįtaria, koks aš girtas. Tiksliau, išvis nesupranta, kad girtas. Liežuvis visai nesipina, iš balso atrodau visiškai blaivus. Matyt, intensyviai eidamas labai stipriai neapsvaigau.

Grįžęs į Pervalką pasijuntu pusblaivis. Nuotaika vis dar gera, bet po truputį pradeda imti nuovargis. Poilsinėje užeinu pas Liną, mergaitės kažkur išėjusios (kokios dar mergaitės?!). Pasiūlau jai pažiūrėti seną film noir „Laura“ ir pasidarau kavos. Iki galo neišblaivo, bet bent jau užgožia alkoholio kvapą. Filmas gražiai nufilmuotas, bet pusę veiksmo sugebu pražiopsoti – niekaip neatsidžiaugiu, kad Lina irgi visai nenutuokia apie mano girtumą!

Kitą rytą pachmielo beveik nejaučiu, tik neaiškų nerimą. Todėl lieku sėdėti namie. Už lango šviečia saulė. Pasižiūriu „Paveiktą moterį“. Filmas juokingas kaip komedija. Kartais primena šeimos balius, smagu stebėti pagrindinės veikėjos beprotybę, o Peteris Falkas čia visai neprimena genialaus detektyvo ir puikiai vaidina nervų nelaikantį statybininką. Visi personažai atrodo tikri, kitaip nei Holivudo filmuose. Pakenčiamą nuotaiką sugadina dokumentiką primenantis Šarūno Barto filmas „Koridorius“. Buvau skaitęs, kad neblogas, atseit beveik prilygsta „Trims dienoms“ (irgi niūrokas reikalas). Nieko panašaus, mane apima visiška neviltis. Nesu matęs nieko depresyvesnio.

 

Kitą dieną važiuojame į Klaipėdą. Lina nori aplankyti jaunystės drauges. Mašiną paliekame Kuršių nerijoje, kad nereikėtų mokėti už keltą. Sumanu, aš irgi taip daryčiau! Persikėlę per marias, pereiname centrą ir išlendame į Taikos prospektą. Čia dar nė karto nevaikščiojau. Klaipėdos miegamieji rajonai atrodo kur kas nykesni už Vilniaus.

„Mergaitės“ eina iš paskos, bet aš jų nepastebiu. Mes niekada nesikalbame.

– Gal čia pagaliau susirasiu paną, – staiga išsprūsta man.

– Žinok, Klaipėdoje merginos labai daug dažosi. Ne taip kaip Vilniuje, – protina Lina.

Dairausi į bendraamžes praeives, bet jų išvaizda man visai nekliūva. Viskas su jomis gerai.

Pagaliau ateiname į Linos draugių butą. Abi paralimpietės, viena sportininkė (sunkiai vaikšto), kita jos trenerė. 1992-aisiais abi dalyvavo Barselonos olimpiadoje, o dabar jau pusamžės. Gyvena gerai: gauna nemažą rentą ir nedirba. Turi dvi gerai įmitusias kates, viena britų trumpaplaukė, kita – persų mišrūnė ar kažkas panašaus. Lyties neįsimenu. Pasirodo, aš visai joms nealergiškas, todėl galiu niurkyti ir glostyti į valias. Katės pakaitomis lipa man ant kelių. Paskui Linos draugės pavaišina skaniu kugeliu. Suvalgau dvi porcijas ir prisikemšu deserto – torto su kava. Į Pervalką grįžtame be nuotykių, t. y. nėra ko pasakoti.

 

Taip ateina Joninės. Šiai šventei kaip visada turiu didelių planų. Kartais jie baigiasi vėmimu, bet šiandien pasirūpinsiu, kad taip neatsitiktų. Laiko ne per daugiausia, todėl prieš užsidarant parduotuvei numinu į Nidą. Ir vėl klausausi „Talk Talk“, nors šįkart tik popsinių albumų – kad nuotaika būtų šventiškesnė. Nidos „Maximoje“ iškart einu į alkoholio skyrių ir pasiimu 0,7 litro bonką „Žalių devynerių“. Taip nusprendžiau iš anksto. Kodėl? Nes šitas stiprus gėrimas nėra toks šlykštus, kad reikėtų zagirono. Kad nepadauginčiau, žadu kas pusvalandį išgerti po maždaug 50 gramų – tiek, kiek vienu kartu telpa prisisėmus į burną. Tik kad apšilčiau, pirmus tris gurkšnius nuryju beveik iškart, pakeliui į Pervalką. Beveik negraužia gerklės ir net nepurto, o nuotaika po truputį ima taisytis.

Susirenkame miškelyje, kažkas užkuria laužą. Ateina ne tik Lina su mergaitėmis: dar yra keletas nepažįstamų ir viena šeima, nuo seno man pažįstama iš Pervalkos. Susitinkame beveik kasmet, nes visi dažniausiai atostogaujame per Jonines.

Dabar man nerūpi nė vienas tų žmonių. Aš ne koks mažvaikis, kad trainiočiausi su tėveliais ir jų mažais vaikais. Kuprinę visą vakarą laikau ant pečių, kad galėčiau slapta gurkštelėti „eidamas į tualetą“. Butelis jau pustuštis, o aš dar visai blaivus. Džiaugiuosi, kad tiek daug pakeliu, juk reikia tik paskirstyti, ir visa naktis bus smagi. Jokių atminties spragų, jokio pykinimo, jokių nusišnekėjimų ar šlitinėjimų. Tik tolygi gera nuotaika.

Vėliau atsiduriu ant molo, kur kūrenamas kitas laužas. Čia sutinku metais vyresnį draugą Jurgį, kurį pažįstu dar nuo darželio laikų. Pasirodo, jis čia atvažiavo paatostogauti su kursiokais, nes mūsų poilsinėje studentai gauna keletą vietų už juokingą kainą. Vieną kursiokę pažįstu, nes žiemą barake kartu atšventėme Jurgio dvidešimtąjį gimtadienį. Vėliau jubiliatas išėjo, šventė persikėlė į vieno klasioko tėvo butą ir užsitęsė tris dienas, o kai grįžau namo, man pirmą kartą užėjo balti arkliai ar kažkas tokio, nes naktį atrodė, kad po kambarį skraido vaiduokliai.

Tolesni epizodai pasidaro fragmentiški. Kalbinu kažkokią gražią merginą ir jaučiuosi labai žavus, nors ji su manimi bendrauja tik iš mandagumo. Molas, laužas, lempos, linksma, daug žmonių, viskas sukasi. Pabudęs savo kambaryje nesuprantu, kaip čia atsidūriau. Nuotaika pakenčiama, tik nėra jėgų. Reikia alaus.

Pasiėmęs iš parduotuvės keturias skardines, prisėdu ant suoliuko prie marių. Šviečia saulė. Dar tik vienuolika. Kodėl dažniau negeriu kitą rytą? Jaučiuosi blaivus, tik nuotaika geresnė – jokių įkyrių minčių, jokių rūpesčių. Pralinksmėjęs užeinu ant molo, kur stovi tik vienas pagyvenęs žvejys.

– Kaip kimba? – klausiu pajutęs begalinę meilę visiems žmonėms.

– Prastai…

Grįžtu prie savo suoliuko ir toliau geriu alų. Pro šalį praeina pusamžė moteris su mielu šuniuku, primenančiu lapę.

– Atsiprašau, kokia šito šuns veislė? – smalsauju.

– Nežinau, gal koks špicas. Negaliu pasakyt.

Tada apeinu ratuką aplink Pervalką. Per ausines klausausi grupės „The Clash“ albumo „Sandinista“. Neseniai mačiau dokumentiką apie vokalistą Joe Strummerį, netikėtai mirusį nuo širdies ydos. Jo aukšta kakta buvo panaši į mano, tik gyvenimas kur kas įdomesnis. Filme sakė, kad šiuo eksperimentiniu albumu grupė gerokai nutolo nuo jiems įprasto pankroko. Pirmasis gabalas „The Magnificent Seven“ tiesiog veža, o kitos dainos vidutinės, todėl išjungiu.

Apėjęs ratą vėl išeinu į pamarį ir sustoju prieplaukoje baigti paskutinės skardinės. Pro šalį einanti mergina su didelėmis ausinėmis ir džinsiniu švarkeliu nedviprasmiškai nusišypso tiesiai man į akis. Regis, paeis. Dar nė vienos nesu užkalbinęs gatvėje, bet šįkart tikrai pasiseks. Greitai ją pasiveju ir sakau:

– Gal norėtumėt išgert su manimi alaus? – Girtas visada galvoju, kad pagarbiai kreipdamasis į nepažįstamas panas atrodau labai kietas.

– Jo, aišku.

Prisėdame nedidelėje prieplaukoje Pervalkos gale. Sužinau, kad jos vardas Kristina. Baltarusė, atostogauja su seneliais. Turėjo skiauterę, bet dabar bando atsiauginti plaukus, todėl skiria juos per vidurį, šukuojasi žemyn ir nešioja kasą. Net neįtarčiau, kad ten slypi skiauterė.

– Aš irgi trainiojausi su pankais!

Domiuosi, ar turime bendrų pažįstamų, bet taip ir lieka neaišku. Paklausiu, ar nieko tokio, kad mano nosis kreiva (ją buvo sulaužę skinhedai).

– O koks skirtumas?

Mane užplūsta dar didesnis pasitikėjimas. Pasiūlau nupirkti alaus.

– Gal gali paimt man cizų? Man neparduoda.

– Tai kiek tau metų?

– Šešiolika.

Blemba, juk aš neprasidedu su malalietkomis. Ji dviem mėnesiais jaunesnė už sesės draugę! Vis dėlto tik pasistebiu, kad atrodo vienmetė, ir nueinu į parduotuvę. Ji prašė nupirkti pakelį mėlyno „Kent“, o sau pasiimu dar keturias skardines „Utenos“ mėlyno. Visur mėlyna. Kristinos džinsai ir švarkelis irgi mėlyni.

Atiduodu Kristinai cigaretes, grįžtame į tą pačią vietą. Aš mečiau rūkyti žiemą ir nuo tada nė karto neužsimaniau. Ir alaus daugiau telpa, mažiau vemiu.

Ji rodo savo randą iškirptėje, kur buvo užpūliavęs auskaras, pasakoja, kaip nakvodavo stotyje, vėliau besirausdama po kuprinę lyg tarp kito išsitraukia praluptą pakelį kontraceptikų. „Smagi pana“, – galvoju. Alus taip gerai kalė į galvą, kad jaučiuosi kaip rojuje.

Tada išsiruošiame prie švyturio, link Negyvųjų kopų. Man smagu eiti Kristinai iš paskos, džinsai jai puikiai tinka, nesuprantu, apie kokį antsvorį kalbėjo. Prisėdę prie marių pasilaižome, liežuvyje ji turi auskarą. Kažką kalbamės, bet aš susivertęs jau šešias skardines. Jai reikia grįžti pas senelius.

Palydžiu Kristiną į Pervalką, apsikeičiame telefono numeriais. Tada vėl sutinku darželio draugą ir jo kursiokus. Pasisveikinęs iškart pasigiriu:

– Ką tik nusikabinau paną, sėdėjom prie švyturio.

– Nekalbėk nesąmonių, – atrėžia vienas jų. Kodėl netiki? Kas su manimi ne taip?

Tada Jurgis man sako:

– Galvojam eit pasėdėti į miškelį, gal nori kartu?

– Tai aišku!

Pakeliui bendrauju su Jurgio kursiokais, kalbu dar sklandžiai. Kažką juokaujame. Miške prisėdame pagerti ant rąsto. Jie kažką šnekasi, o aš tik sėdžiu ir mėgaujuosi svaiguliu. Man greitai baigiasi alus. Staiga į galvą šauna geniali mintis:

– Gal norit susimest ant litro vodkos?

Niekas neprieštarauja. Atėjęs į parduotuvę, iškilmingai kreipiuosi į amžinąją pardavėją, kuri kasmet matė, kaip augu. Pernai, pagaliau sulaukęs aštuoniolikos, išdidžiai parodžiau teises ir galėjau nupirkti cizų sau ir porai šešiolikamečių. Šiemet teisių nebeturiu, o ji viską atsimena.

– Sakykit, kokia pas jus pigiausia ir geriausia degtinė po litrą?

– Siūlyčiau „Bajorų“. Visi labai giria, bandžiau pati ir galiu rekomenduoti. – Šiandien pardavėja gerai nusiteikusi. Šalia stovinčiam pirkėjui dar spėja pridurti: – Šitą vaikinuką pažįstu nuo mažens.

– Tiesa, tiesa, – išsišiepęs linksiu galva. Vaikinukas… Na, taip, dar jaunas. Bet jau pilnametis!

Susimoku ir parnešu butelį studentams. Prisimenu pirmus porą gurkšnių, o paskui – nieko.

 

Pabundu apsimyžęs. Visi patalai kiaurai permirkę. Nusimetu antklodę ir prisėdu ant lovos krašto. Kiek dabar valandų? Trečia ryto… Kaip čia atsidūriau? Tada prisimenu Kristiną. Juk ji nakvodavo stotyje ir turi auskarą liežuvyje. Geria kontraceptikus. Vadinasi… galėjau užsikrėsti AIDS: kai valiausi dantis, man kraujavo dantenos, o jos pradurtame liežuvyje galėjo būti žaizda. Šūdas. Puolu gūglinti, ar įmanoma taip užsikrėsti. Iš pradžių angliškai. Randu tokį straipsnį: „Prancūzijoje užfiksuotas pirmas atvejis, kai moteris bučiuodamasi su savo vyru užsikrėtė ŽIV“. Tai visai neguodžia. Jei buvo pirmas, bus ir antras kartas. Man. Aišku, kad man. Tada pasigūglinu lietuviškai, į paiešką įvedu kažką apie užkratus. Mane kažkodėl nukreipia į puslapį apie obsesinį kompulsinį sutrikimą. Kas čia per daiktas? Įkyrios mintys… Žmogus ieško informacijos, būdų nusiraminti… Juk rašo apie mane! Tiek to, dabar nebegaliu galvoti apie AIDS, nes išprotėsiu. Pasitikrinu telefoną. Randu vėlai vakare rašytą Kristinos žinutę: „Pažiūrėk, koks gražus mėnulis.“ Visai nenoriu su ja bendrauti. Niekada. Kokia gėda, buvau toks girtas… Man taip bloga… Gyvenime nebegersiu.

 

Taip ir nebeužmiegu. Ryte išeinu į kiemą ir sutinku Jurgį. Jis papasakoja, kad jiems teko parvilkti mane nuo miškelio. Nesigilinu, kas ir kaip partempė namo. Man baisiai bloga. Tada netikėtai atvažiuoja mama. Buvau visai pamiršęs: ji su Lina ruošėsi apsikeisti vietomis, nes Linai reikia grįžti į darbą, o mamai kaip tik prasideda atostogos, ir kas nors turi prižiūrėti „vaikus“.

Pasirodžius mamai, dviese nuvažiuojame prie jūros, nes mergaitės kaip visada kažkur dingsta. Kai prisėdame kopose, beveik viską jai išsipasakoju. Negaliu tylėti, baisiai graužia sąžinė. Pasižadu nebegerti. Mama jaudinasi ir sako, kad man jau seniai laikas susimąstyti.

– Žinau, žinau…

Kristina dar porą kartų parašo, bet aš neatsakau.

Grįžęs nutariu labiau pasigilinti į Peterio Falko biografiją. Negaliu patikėti savo akimis: angliškoje „Wikipedijoje“ atsirado mirties data. Birželio 23-ioji. Rašoma maždaug taip: „2011-ųjų birželio 23 dieną, sulaukęs 83 metų, Peteris Falkas mirė nuo Alzheimerio ligos.“ Joninių išvakarėse. Kai viskas dar buvo gerai. Koks keistas sutapimas, juk apie jį sužinojau tik prieš kelias dienas ir dar džiaugiausi, kad taip ilgai gyvena. Negi užgėriau taip stipriai, kad pribaigiau nepalaužiamąjį Kolambą?

Paskutinę dieną susiruošiu pareiti iš Juodkrantės į Pervalką. Noriu gyventi sveikai. Tik kas iš to – mane vis dar kamuoja mintys apie AIDS. Neabejoju, kad galėjau užsikrėsti nuo Kristinos. Į Juodkrantę nuveža mama. Pavalgome „Ąžuolyno“ viešbučio picerijoje. Šitą vietą atsimenu nuo mažens. Picos čia pačios skaniausios, nors visada valgau tą pačią – su kumpiu ir grybais. Tada atsisveikiname, ji grįžta prie mašinos, o aš nueinu iki jūros ir pradedu žygį. Šįkart einu basas. Rupus Juodkrantės smėlis bado padus, bet sukandu dantis ir einu toliau. Atstumas atrodo dvigubai didesnis nei pirmyn atgal į Nidą, nors iš tikrųjų – per pusę mažesnis. Netrukus gaunu žinutę nuo klasioko Sauliaus, išlaikiusio egzaminus geriausiai klasėje. Kol aš girtavau ir žiūrėjau filmus, jis rimtai ruošėsi. Atsimenu, prieš matematikos egzaminą pagėręs važiavau per Žvėryną ir kuprinėje turėjau dar alaus. Paskambinau Sauliui ir pasiūliau išgerti, bet jis atsisakė, nes norėjo mokytis. Aš grįžau namo, užsidariau kambaryje, baigiau dvi likusias skardines ir pažiūrėjau Todo Browningo filmą „Išsigimėliai“ („Freaks“). Jis taip mane užparino, kad norėjau iššokti pro langą, bet gyvenu pirmame aukšte.

Saulius rašo: „Labas, mes su Henriu dabar Lazdynuose, gal nori prisijungt alaus?“ Atrašau: „Aš vis dar prie jūros, galėsim susitikt, kai grįšiu.“ Nors man rūpi visai kas kita. Kristina liežuvyje turi auskarą, kai valausi dantis, man kraujuoja dantenos, jos žaizda irgi galėjo kraujuoti, ji vartoja kontraceptikus, vadinasi, turbūt užsikrėčiau AIDS.

Į Pervalką pareinu visiškai išsekęs. Padai dega nusėti pūslėmis nuo rupaus raudono Juodkrantės smėlio. Man žiauriai bloga ir baisu.

Vakare nuotaika šiek tiek pasitaiso. Prieš kelionę į Vilnių vėl nutariu nemiegoti ir pažiūrėti porą filmų, šįkart – puikiai vertinamų senų komedijų, „Brajano gyvenimas“ („Monty Python’s Life of Brian“) ir „Būti ar nebūti“ („To Be or Not to Be“). Bajeriai tokie juokingi, kad per abu filmus žvengiu balsu.

Išvažiuojame ryte, bet ne anksti. Mergaitės susėda į galą, nors kaip visada jų nepastebiu.

Mama pyksta, kad be reikalo nemiegojau, ir ji visiškai teisi – jaučiuosi šūdinai. Sustojame kažkokioje pakelės kavinėje-degalinėje. Tualete pasižiūriu į veidrodį. Mano įdegęs veidas per penkias dienas spėjo apaugti retais šeriais. Atrodau kaip bomžas… Grįžtu į salę ir prisėdu. Visi užsisakome valgyti. Pro langus spigina saulė, nėra jėgų, mama ir mergaitės piktai į mane žiūri, viskas atrodo netikra. Norėčiau padėti galvą ant šito apšnerkšto rudo stalo ir miegoti amžinai.