Pasaka apie Mėlynbarzdį

Šventoji Ieva Maištininkė

 

Nesipuikuoju tuo, kas jau pavyko:

Kad nuskyniau obuolį gardų –

Taip atverti burną bebalsę žodžiui galėjau.

Ir dabar vien dėl to,

Kad anuomet prasižiojau,

Laidau gerklę kaip alkanas paukštis

Apie paprastą tiesą:

Žmonės priklauso

Ne ramybei, o degančiam maištui.

 

Tiesa ta, kad žmones išvarė iš rojaus,

Nes jie buvo tylūs, per tylūs.

Moterys ėjo vilkdamos kojas, vyrai ištižę šliaužė,

Netarę nė žodžio.

 

Jie išvaryti iš rojaus,

Kad išmoktų ne tik kalbėt, bet ir pasakyti,

Ne tik suduot, bet ir užmušti.

 

Tik po maišto ateina atleidimas ir meilė.

Prekyba vykdoma komplektais, jie neardomi.

 

 

Diptikas apie Jobo žmoną ir jos vyrą

 

I. Jobo žmona

 

Jobui sakiau: laimink ir mirk

Arba maištauk.

Aš maištininkė, netelpu į tavo kartono dėžutę,

Nė vieną pynučių narvelį, –

Mano kančia ta pati arba didesnė:

Netekom abu vaikų, avių ir kupranugarių,

Bet aš netekau dar ir vyro, kuris

Prieštaraut neišdrįso,

Tik užspausta burna

Gargaliavo ir šlerpštė.

 

Netekusi visko turiu

Save.

Ir dar Jį, – su kuriuo ginčijuos, stumdaus

Ir grūmoju sau, kad nenumirčiau

Bevardė, bežodė.

Tik Dievas ir dykuma mane supranta ir myli.

 

 

II. Jobo žmonos vyras

 

Noriu mirti, bet turiu gyvent kančioje.

Ji priartėja šašais ir vienatve,

Vėžiu ir mylimųjų žūtim.

Pelenais pabarstyta galva nusvyra,

Apraudu vaikus, avis ir kupranugarius, –

Netekau jų visų, visų mylimųjų,

Tik žmona

Dar grūmoja ir bjauroja būtį.

Tik jos balsas man sako, kad esu dar tik pragaro prievarty,

Nors turėčiau danguj pas Aukščiausią

Gerti vyną ir valgyti ėriuką

Kaip tikras teisusis teisuolių draugijoj,

juk

Pjoviau jaučius jam, avinų krauju žemę apliejau,

Nes daug jų turėjau. Per daug.

Jam man nieko negaila.

Buvo.

Sėdžiu pelenuos ir tik tai, kad girdžiu

Priekaištus beriantį balsą,

Man sako,

Kad esu gyvas.

 

 

Šventoji Liucija muzikuoja troleibusu

 

Aš muzikos deivė,

Groju kiaurus rytus, dienas ir vakarus,

Tarsi žiogas brūžinu ūsais laidus.

Man prašliuožus iš paskos

Operiniais balsais

Laidai apšerkšniję spiegia ir braška.

Back vokalai iš cool jazzo

Ar sudegusio teatro.

 

Mano trečio numerio samsaroj, kurią vis suku be pabaigos, be pradžios,

Tėra trumpi sustojimai:

Minties, rimties ir žvėryno. Dar

Kartais draugė paskambina, be to,

Klausau Lietuvos radijo,

Padainuoju ar paburnoju

Ant keleivių be bilietų –

Iš ko man gyvent, jei mokėti jie vengia?

Kitąkart streike tikrai dalyvausiu.

Tegu vaikščioja pėsti

Iš Karoliniškių iki Šiaurės miestelio.

 

Ir tik kai Jonelis,

Vilkdamas savąją violončelę

Iš Čiurlionkės namo, į Karoliniškių galą,

Bedante burnyte nusišypso, –

Nes aš jo palaukiau –

Nes palaukt jo galėjau –

Nes turiu galią paspausti greičio ar stabdžių pedalą.

Mano samsara išsitiesia

 

Ir kryptį įgauna –

Kita stotelė – „Pasakų parkas“.

Nusibraukusi garbaną nuo akių

Spaudžiu greičio pedalą –

Užgroju ir manasis draugas aukštu balsu riaumoja.

 

 

Šventoji Semelė

 

Dzeusas užspaudė man burną.

„Lik užsimerkus, – įsakmiai sušnabždėjo į ausį, –

Pas tave dievybė atėjo,

Pats griausmavaldis, grožiu sužavėtas,

Pervers tave ir tu klyksi

Iš malonumo.“

 

Kenčiau, kol akys ir riksmas prasprogo.

Išvydusi jį, – kiti sako, – sudegiau tarsi skiedrelė.

Gal ir tiesa, nes iki dabar

Esu išprievartauta nuodėgulio šukė.

 

 

Šventosios Irenos pokalbiai

 

Nežinau,

Ar šiandien ką nors pamatysiu.

Ar išvysiu ką nors šią savaitę,

Šį mėnesį ar iki švenčių?

 

Vaikai laiko neturi, bet atvažiuoja, –

Tik Kalėdos galėtų būti dažniau,

Kas mėnesį ar kas savaitę.

 

Jų užsakyta „Barbora“ maistą palieka prie durų.

Socialinė serga, o ir šiaip jai ilgos atostogos.

Rinkimų nebus, nieks neatneš biuletenio.

Namai dar apdrausti, draudikas buvo užėjęs po Naujų metų.

 

Onutė irgi jau buvo užsukusi,

Nors ir buvau girdėjus, kad ji mirė prieš pusę metų.

Atnešė siūlų ir virbaliukų,

Užkandom kavutę kalbom –

Jai pasiguodžiau, kad man neišeina

Nei kulnas, nei išvirkščios akys.

Nebematau nei mezginio, nei televizoriaus,

 

Galiu tik pro rakto skylutę žiūrėt ir

Matyt, kad sodai pražydo – jų snaigės krinta į upę

 

Ir šaukia mane: Irute, Irute.

 

 

Pasaka apie Mėlynbarzdį

 

Mezga voras musei vestuvių drabužį

Baltą – op ant galvos.

 

Op galvą.

 

Musės nebėr.

 

Voras ruošiasi kitoms vestuvėms.

 

 

Loto žmona

 

Jis guli su mūsų dukterimis,

O aš, jo žmona ir motina jų,

Nieko negaliu pasakyti.

Bežodė, bežadė esu

Kaip druskos stulpas

Dykumoje

Pakeliui iš Sodomos.

Esu jo žmona, neturiu nei vardo, nei balso.

 

 

Ama Sara, du senoliai ir sanguliavimo demonas

 

Manęs pažiūrėt atvyko du išmintingi senoliai.

Kokia garbė, –

Kaip telyčaitės pavasario turguj.

Sako: pažiūrėkim mes į tą moterį,

Ką ji gali ir kam vis dėlto pasiduoda,

Patikrinkime ir įvertinkime,

Ar verta ji būt tarp šventųjų, nes,

Kaip pasakoja andai valkata, vyno prigėręs,

Tai, kas neracionalu ir jausminga,

Nuodėminga ir purvina,

Vis dėlto sanguliavimo demonui

Galvą nurėžė?

 

Turėjau meluot jiems,

Apsimesti sukandus dantis, kad aš –

Tikras vyras,

Angeliška kito pasaulio būtybė,

Kuriai jau trylika metų nebereikia kovoti

Su savim ir su jais,

Kai kūnas jų užsinori.

 

Jie atvyko manęs pažiūrėti.

 

Nepakėliau akių, tik melavau.

Drebėjau ir kandžiojau lūpas.

Buvau norėjus piemens, prekeivio ir valkatūzo –

Kad tik būtų su kuo susiliest, pasitrinti,

 

Bet vos pažvelgiau juosna,

Demonas, raginęs mane sanguliauti, atstojo.

Gal tikrai tie senoliai šventi, nes net

Jų panieka

Gydo?

 

 

Monikos maldos

 

Sakot, išmeldžiau jį.

Sakot,

Esu tik dvelksmas į dangų, kad jis būtų,

Išpažintų, mokytų ir ganytų, –

Mano sūnus mylimiausias,

Gimęs rugpjūtį.

 

Ta kalė suviliot jį norėjo, nukreipt nuo tikrojo mokslo.

Nuvijau ją, sutryniau į miltus, apsaugojau sūnų.

Tegu ilsisi ji, tenebevargsta

Tarnaudama lovoj,

Tenebežavi garbanom ir žvilgsniais ugningais.

Meilužė, sugulovė ar mylimoji

Ištremta, atskirta nuo mano sūnaus,

Tepasikloja ji mano gimtosios Afrikos smėliu.

(Aš susikeičiau vietom su ja,

Dabar aš – jo mylimoji.)

 

Saulė užtems,

O jis, auksingasis, švies.

 

Mano sūnus.

 

Kiekvieną minutę

Jį išgelbėt noriu, ištempti iš liūno,

Jei galėčiau, už jį nugyvenčiau jo laiką,

Jo meiles ir netektis, skausmą ir džiaugsmą,

Gašlumą ir nuodėmę, –

Nieko jam nepalikčiau.

Tebūnie viskas mano.

Tik teisingai, šventai, taip, kaip reikia.

 

 

Pramočių testamentas

 

Mano pramotė išsigando gyvatės,

Ji matė,

Kaip ši pasiskonėdama kerta į kulną

Ne dėl užgaulės, tik dėl malonumo

Pasistiebusiam ant koturno

Aktoriui

Ir jis nueina nuo scenos.

 

Dar po kelių kartų

Vėl moteris iš mano giminės

Palenkus galvą įsisiurbė į žaizdą.

 

Aš jį išgelbėsiu, – kalbėjo, suleisdama dantis ten, kur prieš tai angis bučiavo, kad blogį su šaknim išrautų iš mylimojo kūno. Tačiau apsalus nuo nuodų pati užmigo. Tik apkabino mylimą plaukais kaip įkapėm, kad jam minkščiau miegotųs, kad saulė į akis nešviestų, kad joks šešėlis nepaliestų, kad vėjas žemėmis akių neužbarstytų. Plaukai pražilo patalais.

O toji mano prosenelė, kur pati, pavirtus gyvate, prismaugė vyrą? Visu gyvenimu ir ypač neapykanta, geluonimi kandžiu? Jis liko gyvas, bet jinai turėjo mirt. Netyčia, norėdama įkąsti jam, geluonimi užkliudė savo širdį. Bent jau turėjo ją. O aš jos neturiu.

Vietoj širdies man pramotės kaip palikimą

dovanojo

siaubą šiurpulingą mano kūne.

 

Instinktu įrašytas testamentas:

Bijot gyvatės

Atsitraukti

Saugot kulną

Nevalgyti žmogienos

Neėst žmogaus

Neaugint plaukų

Neturėt širdies

Ir mylimojo.

Aistringai

Mylėt daugiau – neturint