Nuščiuvusio Kipro palytėjimas
Žiemą į pietus tekę skristi mažai, lenkiu pirštus lėktuve: vieną vasarį – tikrai toli, kiek artėliau pernykštį sausį, o dabar pirmąsyk gruodį, dar kiek mažėlesniu atstumu. Kitaip nei anais kartais, keleivių saugumo patikroje palieki žiemos vėsą (šaltis išlydėti neatėjo), tačiau kalėdinio vaibo ji nestabdo, ir šiauriečio sąmonėj įvyksta neįprasta atsiskyrimo scena. Kipras pasirodys apdaigintas eglutėmis, dekoratyviom rogėm su elniais, tačiau ne sniegu, ir tai trauks žvilgsnį, stabdys žingsnį iki pat paskutinės dienos. „Ne tik žiema, pataikėt į tokią savaitę, – pasakys viešbuty apie tuštumą. – Kitą, Kalėdoms, vėl prigužės žmonių.“
Norint pasiekti Larnakos centrą, tiksliau, paplūdimį, reikią išlipti prie policijos nuovados, patariama viešojo transporto stende. Pastatas su apvalainu martelo bokšteliu, kolonijinės britų valdžios čia įspriegtas, trumpai blyksteli prisiminimais iš tokiais nusėtos Airijos pakrantės ir paskutiniojo lankyto, kur nakvota Joyce’o ir pradėtas „Ulisas“. Čia prieš šį testovi eglutė, margai šviesi, bet ir smulki, lyginant su Larnakos paplūdimio didžiąja, kurios puošnybę pildys, bet ir goš gretimi atrakcionai. Einame Zenono Pieridžio, buvusio mero, verslininko, kūrusio čia „Rotary“ klubą maždaug tada, kai Vilniuje ant Žaliojo tilto kilo skulptūros, gatve, virš kurios driekiasi ir už posūkio veda šventiškas lempučių kilimas, o po kojom šmurkščioja katinai, pasitikę apskritai vieni pirmųjų, savo atvaizdais įsigraužę net ant suvenyrų. Kai ant suoliuko, greta išdidaus spragtuko statulos, išsipakuosim karštą musaką, patiekalą iš bulvių, baklažanų, mėsos, vieno kačiuko galvelė kyštels iš už gretimos gyvatvorės, ir jis mielai prisidės pasivaišinti bent trupiniais. Praeivių – reta, žmonės sulindę į automobilius: dar nepriprastas kairiosios pusės eismas ir gausa siaurų gatvelių, kuriomis mašinos zuja net vėlų šiokiadienio vakarą, trikdo zylionių jomis malonumą šiauriečiui. Į vidų kviečia bulgariška parduotuvė, kurioje pasitinka Lietuvai įprasta kulinarija ir nebeįprastos rusiškos prekės, atsidaryti netoliese žada užeiga „Burger philosophy“ su mąstytojo, žvelgiančio į sumuštinį, emblema.
Važiuodamas šalies gilumon, į sostinę, artėji kartu ir prie faktinio pakraščio. Buferinė zona, žalioji linija, išvagojusi ją it erškėčių vainikas, atskiria abi – graikų ir turkų gyvenamas – salos dalis; šit stovi kebabnamis „Berlin Wall“, primenantis bendrystę tarp buvusių padalintų miestų, o už jo jau bokštelis, metalo lakštai ir vielos, čia nebederėtų fotografuoti. Išoriškai atrodo ramiau ir tykiau, kasdieniškiau, nei tikėtumeis, net sienos kirtimas pėsčiom – formalumas, paso parodymas ir tiek. Žaizda po turizmo tvarsčiu išlieka, su atvykėliais abi bendruomenės malonesnės nei viena su kita: abeji šaltai žiūri į turistų norą nuvykti kitapus. Valgiai kirtus ribą tampa pabrėžtinai graikiški arba turkiški, ir šypsnys pats ateina, suvokus, kad, tarkim, graikiškoj pusėj panorus saldumyno, kurio gausu pas turkus, verta žvalgytis vietelės, prisistatančios siriška arba libanietiška. Vykstant automobiliu kitapus, bus papildomų rūpesčių. It skirtingų tapatybių kuorai stūkso maldos namai, gerai matomi iš „Shacolas“ muziejaus-observatorijos: pietinėj Nikosijoj daug krikščioniškųjų, naujutėlės Šv. Barnabo ir šv. Makarijo vidų tviskina migrantai, grojantys savo muziką ir neprieštaraujantys, kad užeitume, iš šiaurinės kyšo minaretai, ryškiausiai – buvusios Sofijos cerkvės, virtusios Selimijos mečete dar iki salos padalijimo. Tik katinai, regis, vaikšto kur sumanę, be jokių dokumentų.
Atstumai žemėlapy maži, bet nuvargstam – spūstin patekusiame autobuse į Kireniją (Girnę) numingam ir pilimi, laivuota pakrante, eglutėmis grožimės jau leidžiantis saulei. Tamsoj žiba spalvingos turkiškų prekių ženklų iškabos, priima ir korteles, tačiau transportui verta turėti lirų, kurių pluoštelį gaunam po keistai sudėtingos keitimo procedūros tuščiame banke. Blogiau su pačiu transportu – praeiviai rodo tai šen, tai ten, iš kur reiktų vykti į Nikosiją, nuėję į paskutinę stotelę palei plentą, randame tik būrį tranzuotojų, paaiškinančių, kad po septynių vakaro autobusų nebėra. Už 10 minučių kas nors paims ir mokėti nereiks – tikina entuziastinga jaunų iraniečių pora, ir iš tikrųjų, su jais įsirioglinam į labai svetingo jaunuolio mašiną – kalbinu jį visą kelią apie gyvenimą, žiemą, Turkiją, išlipdamas siūlau atlygį, bet išties liekam energingai atstumti.
Viešasis transportas jau graikiškoj pusėj privargina įvairiais būdais – sunku susigaudyti tvarkaraščiuose ir maršrutuose, autobusai nesigėdija pravažiuoti gerokai per anksti ir net neluktelt bėgančių į stotelę, kitose netikėtai nestojama; transporto kortelė nepasipildo, nors pinigus iš sąskaitos paima; netikusioj vietoj baigiasi monetos, ir vairuotojai be ceremonijų veja iš autobuso – pasmulkinkite pinigus. Bet turkiškoj daly reikalai pasirodo dar sunkesni. Parvykus į sostinę pakeleivingai, iki centro pakraščio reiks dar pavažiuoti vietiniu ilgai stovinčiu, vėliau vos judančiu, tepalu kvepiančiu ir ikariškai kriokiančiu autobusiuku, kuriame praviros durys nuolat daužosi su kiekvienu stabtelėjimu; taip ir nenuvyksiu į tolėlesnę Famagustą ir ištuštėjusį, per karą graikų paliktą Varošos kurortą.
Turkiškoji Nikosija švytinčia dekoracija pirmoji pasveikina su artėjančiais 2025-aisiais. Jau prieš aštuntą vakaro apmirę: viskas uždaryta, praeivių beveik nesutiksi, ir tik visai palei kontrolės postą dar spingsi nedidukė gyvybės salelė – keliuose baruose susispietęs jaunimas. Graikiškoj Ledros gatvės pusėj ščiūvama kur kas lėčiau – daugiau kas atidaryta, didžiausias spiečius žmonių, aišku, greta makdonaldo, vis dar iki dešimtos vakaro kursuoja tarpmiestiniai autobusai: įsėdęs skaitau Dalios Staponkutės tekstą ar interviu, stengiuos po vieną kasdien. Suvokdamas, kad aš Kipre tik pabraidžiosiu, bet autorė seniai jį patyrusi iš batiskafo; ilgainiui – su smalsumu – ką gi dar artimo atrasiu jos žodžiuose.
Kitą dieną sulėtinę žingsnį, apžiūrinėdami senovinio Kitiono
Ciklopo ola. Autoriaus nuotr.
miesto, finikiečių deivės Astartės – savotiškos Afroditės – šventyklos griuvėsius (ją, rašoma, statė prie Saliamono šventyklos Jeruzalėje dirbusieji), galvojame: kiek kuri lankytina vieta, aikštė, pagaliau, gatvelė atrodo kitaip sezono metu? Kiek kurie, jei nuoširdžiai, geidžiame filosofijos ir kiek – mėsainio? Važiuojame prie Larnakos druskos ežero, kur žiemą būna flamingų, tačiau šįsyk jie – vos matomi taškeliai kažkur ežero gilumoj, tad vaikštom šio didelio veidrodžio perimetru, vakare – sėdime ant akmenų molo pajūry, bandom naktį gražiai nufotografuoti didelį raudoną eglutės bumbulą, aplink kurį muša bangos, tolumoj leidžiasi ir kyla lėktuvai, dar toliau – pirštais badome iš kairės į dešinę – ten už poros šimtų kilometrų Sirija, kur ką tik pasikeitė valdžia, Libanas, toliau Izraelis ir Gaza.
Daug galingesnės bangų mūšos rasime kitą dieną prie Ciklopo olos, vienos iš kandidačių į mitinę tikrąją, tačiau ir šiame salos kraštelyje, šalia Aja Napos, tvyros ramybė. Krantinėj aidi nepernelyg įkyrūs grąžtų ir plaktukų garsai – šeimininkai tvarko laivus. „Neplukdome, nebe sezonas“, – šypsosi vienas; išties, paskutinis kabantis skelbimas apie ekskursiją yra dviejų savaičių senumo. „Čia viskas uždaryta, absoliučiai tuščia, supranti?“ – į mobilųjį nuostabos kupinu akcentu, galbūt škotišku, šaukia prie stotelės atžingsniuojantis vyrukas. „Tuoj pat grįžtu, nes įsivaizduoji, NIEKO NĖRA. Kaip taip…“ – tęsia su nuostaba. Man tylos ir tuštumos harmonija patinka labiau, ir kai dailiam paplūdimy su Graikų kyšulio uola tolumoj įlipu maudytis, vėsoką vandens palytėjimą nustelbia pajuntamas, greičiausiai vaizduote, vienuolyno žvakių kvapas, primenantis Vatopedį, Kipro graikų vienuolyną Atone. Prisimenu, koks pilnas jis buvo piligrimų, kur kas triukšmingesnis, nei dabar yra visa Aja Napa. Aplink tik keli praeiviai, žmonės ir katinai, todėl persirengimo būdelių stygius netrukdo (o nemokami tualetai apstulbina savo švara ir tvarka), šios akimirkos – pats puikiausias oro ir erdvės gurkšnis prieš ilgą dienos tąsą autobusuose, kai su persėdimu važiuosime į vakarus. Kortelė vėl nesuveikia, grynieji giliai, vairuotojas veja, bet, ačiūdie, šįkart gilyn, ne lauk, ir pradžiugęs galvoju, koks jis panašus į Vytautą Kernagį su šiais veidrodiniais akiniais.
Afroditės uola. Autoriaus nuotr.
Vienas malonumas gaivų vakarą palengva eiti nuokalnėn link nakvynės vietos; Pafo senamiestis ant kalno, tad einame zigzagais žemyn, pravažiuodamas šaižiai pypteli automobilis, vienintelis toks nemandagus šalyje. Gaiva, tik saulėta, palydės ir ryte, kai, katėms sergstint, apžiūrinėsim karalių kapus, senąjį aristokratų nekropolį, o vėliau archeologinio parko mozaikas su graikų mitų ir kitokiomis senovinėmis scenomis. Lūkesčių turėti rizikinga, jie programuoja nusivylimą – ir šit ne sezono metu dalis jų uždengtos; apžerti smėliu lieka ne atskiri vaizdai, o civilizacijos šaknys, rytų Atėnų reliktai. Netoli parko lipame laivelin, klausomės pasakojimų apie dugno augaliją, žuvis ir nuskendusio laivo dalis, stabtelime pasimėgauti maudynėmis, vasarą turbūt populiaria, o dabar tik šypsenomis sutinkama pramoga. Pradrėskęs šį tylų konsensusą įšoku, taip įkvepiu
Viena iš neuždengtų mozaikų. Tesėjas ir Minotauras labirinte, Pafoso archeologinis parkas. Autoriaus nuotr.
porą jaunų nigeriečių pasekti iš paskos, tik jie – su gelbėjimosi liemenėm, per kopėčias; visi pliuškenamės, žuvys per bortą šeriamos trupiniais, laive likę keleiviai – reginiu. Kapitonas malonus – man randa rankšluostį, o tiems, kuriems laivui judant bloga, prisako žiūrėti tik tiesiai į horizontą ir stengtis negalvoti apie šleikštulį. Vakaras išeina konvenciškai saldus – saulę, nyrančią jūron, stebime nuo Pafo turgaus kalvos, užeiname rožine spalva ir širdutėmis tvinksinčią kavinę, nardome tarp daugiau kalėdinių dekoracijų.
Kitą dieną nuomojamės automobilį ir važiuojam į Troodo kalnus. Užkilus aukštai – vėsiau; suvenyrų turgely prie Kiko vienuolyno mums neša ir neša ragauti skirtingų arbatų, vos pajutę, kad drebam. Vienuolyną varsto vėjai, šiūruoja lankytojų plaukus, ir viskas kieme labai primena Atono vienuolynus, išskyrus tuos šiūruojamus moterų plaukus. Patarti turgelyje, pavažiuojam aukštyn iki regyklos. Čia ir didžiulė Makarijo III, pirmojo šalies prezidento, daug laiko praleidusio Kike, skulptūra; asmenybė, regis, buvo ne menkesnė, dėjusi dideles pastangas išlaikyti šalį vientisą ir išvengti etnoreliginio susipriešinimo, t. y. to, kaip viskas baigėsi.
Sustojame ir prie Pedulo bažnyčios – jei ne vis šaltesni vėjai, ar bent turint arbatos pilną termosą, būtų galima ilgiau grožėtis šiuo ant pašlaitės įsitaisiusio miestelio vaizdu, iš tolumos sklindančia kalėdine muzika arba varpų dūžiais, pakikenti iš apžvalgos aikštelėj tarp dovanų įsitaisiusio mažyčio dekoratyvinio apžvalgos rato – didelis čia nei tilptų, nei jo reikia. Dieną per anksti užtemdo vairavimo kalnuose patirties stoka – kilometrai čia nyksta kur kas lėčiau nei laikas, ir saulėlydis mums tik pašvytruoja per kalnų keteras, kai sukinėjamės serpantinais ar stabtelim atsargiai nusiskinti dygliuotų opuncijų. Nuvargus sukinėtis, mums sukinėsis šokėjos, netikėtai užtiktos su minia žiūrovų viešbučio vestibiuly, ne tik pagal sirtakio, bet ir flamenko, sambos ir kitokių melodijų garsus, staigiai dingdamos persirengti, kol šoka kitos.
Limasolio neaplankome – atidėtas paskutinei dienai jis tampa lietaus auka. Iš Talos miestelio žvelgiame, kaip šis, pirma jūroje, po truputį artėja link mūsų. Dar spėjame sausai pamatyti dalį Neofito, vienuolio, prieš 900 metų išsiskaptavusio uoloje kambarius, vienuolyno, ir tik stabtelėjus kačių prieglaudoje atūžia lietus – bebėgančios link mūsų pristabdo žingsnį, kai kurios patraukia atgal, ir viešnagė trunka trumpai. Grįžtame į viešbutį pašaudyti mažučiu, bet visgi arbaletu, lankome prekybcentrį su milžinišku „Pepco“ analogu „Jumbo“, pagal labirintiškumą ir laiką, reikalingą jį tiesiog pereiti, primenančiu „Ikea“. Darsyk bandome gaudyti saulėlydį prie Afroditės uolos; lietus prapuola, jo vietoje atsiranda lietuviai, fotografuojame vieni kitus, bet debesys patikimai neprileidžia saulės. Vakarėjant grąžiname automobilį, mikroautobusas paveža į oro uostą. Turistinis šalies-salos makiažas, ką ten – visa plastinė operacija, traukia, bet kartu ir liūdina: Kiprą, tą tikrąjį, kuriam nereikia lakstyti persirenginėti žiūrovams, norėtųsi apkabinti – šiltai, kad šis apkabinimas skirtųsi nuo troškaus masinio turizmo glėbio. Tariuosi, kad apsilankę be minios šitaip palytėjom – bent akimirksnį.
