(Ne)tinkama visata (ne)tinkamai vietai
Jurgita Jasponytė. Visata atsisėda netinkamoje vietoje. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 103 p.
Pernai už knygą „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ Jotvingių premiją pelniusiai poetei Jurgitai Jasponytei būdingas ramus stebėjimas, nesvarbu, ji stebi tamsą, lietų, artimuosius ar mąsto apie mirtį, stengiasi įžiūrėti gyvenimo ir mirties ribą, užčiuopia tamsą savyje ir stengiasi kuo ramiau ją priimti, visa supina su liaudies dainomis, dainuodama žengia į nuskaidrėjusią būtį. Savistaba ir nuskaidrėjimai ne tokie miestiški kaip „Vartuose Auštriuosiuose“ (2019) ir įvairesni nei „Šaltupėje“ (2014), todėl pokytis žavi.
J. Jasponytės kuriamas glaudus santykis su šeima išryškina stiprius išgyvenimus, dramatiškumą. Eilėraštyje „Sesės“ vaikščiodama po Užupio žydų kapines sau sako, kad nebegali nukristi, kad nešioja gyvybę, mato švytinčias dukras; viena jų miega septintą parą, kalbančioji tikrina jos kvėpavimą, prašo pasimelsti mamą: „kad pienas man nesibaigtų / kad man nesibaigtų jėgos / kad jai nesibaigtų laikas“ (p. 59). Ji supranta, kad nešiodama gyvybę tuo pat metu nešioja ir mirtį. Rūpestis ir gilus buvimas šalia padeda išlikti vaikštant ant trapios būties ir nebūties ribos ir nenuslysti anapus.
J. Jasponytė jaučia tvirtą ryšį su protėviais. Eilėraščių cikle „Atkeliami vartai, keliamieji metai: kol kūnas buvo mano“ ji svarsto apie gilesnį ryšį tarp kartų, galvoja, kurios prosenelės kūną yra dėvėjusi. Ji žino, kad tik fotografijos išsaugo senolius, jie nemiršta, ji laukia žalio laumžirgių tilto, nutiesto per vėlių upelį, ir nori juo žengti. Vėlių upelis ją sujungia su protėviais, nors ryšys trūkinėjantis, netvirtas. Kalbančioji bando žengti gilyn, trečiame eilėraštyje ji žengia pro atkeliamus vartus, išgyvena kilnojamus metus, kurie gali būti perkeliami iš praeities į ateitį ir atvirkščiai, gali būti atmenami arba pamiršti. Ji regi senelį Kanošką, klibinkščiuojantį per Šaltupę. Jai „mažas tarpuvartės tarpas / skauda / lyg dančiui iškritus“ (p. 64). Ji visa susieja su praradimu, netektimi, gyvenimą kuria jusdama tai, ko jau nebėra ir kas ją kūrė. Vis įterpia raliavimo žodžius: „generalia ralia / ganiau basa / generalia“ (p. 66). Žolių ir karvių vardai tampa jos kūnu, kad išgyventų nepasakiusi to, ką jai skauda. Ją supantys subjektai padeda ištverti skausmą, nes tampa jos dalimi.
Lyrinė subjektė kuria artimą ryšį su tvirtybės pavyzdžiu jai esančia bobute. Ši gyvena savo kaime, daugelį metų yra šluba, jos delne įsispaudęs skausmas, jos delnas glosto, šeria, spaudžia. Bobutė neišsiduoda, jeigu skauda. Net ir kentėdama skausmą ji greit grįžta prie kasdienių darbų, suka savo kasdienybės ratą, todėl nelieka trapumo. Buvimas savimi užgrūdina ir leidžia gyventi. Būti tvirtam – tai ne vykdyti žygdarbius, bet gyventi taip, kaip gyvenimas gyvenasi, su kasdiene būtimi ir buitimi.
Vartų ir Šaltupės motyvai susipina ir mezga dialogą tarp naujausios ir ankstesnių J. Jasponytės knygų „Šaltupė“ ir „Vartai Auštrieji“. Naujausioje knygoje Šaltupės motyvas nurodo į ištakas, iš kurių žengiama į pasaulį, kur bandoma atrasti artimus subjektus, apsibrėžti savo pasaulį. Vis atsikartojantis Šaltupės motyvas liudija, kad poetei svarbu grįžti, dar kartą viską apmąstyti.
Dėl miesto vaizdinių J. Jasponytės kūryba sietina su Juditos Vaičiūnaitės. Eilėraštyje „Pro Aušros vartus“ lyrinė subjektė, matydama lėktuvo šūvį danguje, iš lėto įteka į miestą, šis yra jos žiotys, iš kurių ji teka į visą pasaulį. Antroje eilėraščio dalyje ji teigia, jog miesto vardas tėra arklio kanopų caksėjimas grindiniu, „ryto aušros ašmena / mena jį“. Vaizdiniai primena J. Vaičiūnaitės eilėraštį „Miesto vartai“, kuriame tarp aštrėjančių kaminų ir varpinių nušvinta miesto vartai. Kalbinė žaismė („aušros“, „aštrieji“) kuria dviprasmybę, poetinį žaidimą. Iškyla ryšys ir su antrosios J. Jasponytės knygos pavadinimu „Vartai Auštrieji“. Dialogų sampyna atskleidžia abiejų poečių Vilniaus pajautas ir jų tęstinumą.
Savęs ieškoma ne tik Vilniuje ar ten, kur teka Šaltupė, bet ir Zarasuose, kurie taip pat atgyja skvarbiame žvilgsnyje, kažkiek prisimerkus, viską stebint su ironija. Eilėraštyje „Litera“ regima senoji „Zarasų krašto“ spaustuvė prie ežero, vandeny atsispaudžiančios raidės, prisimenama, kad laikraštis vadinosi „Tarybinė žemė“, cenzūra, sunkios metalinės raidės. Zarasų kraštas neatsiejamas nuo sovietmečio. Tai nelabai tinka vadinti trauma, veikiau tam tikru slogumu ir sutemomis, kurios vis apgaubia jau kitur ir kitaip gyvenant. Nuo slogumo gelbsti ironija, kuri atgaivina atmintį ir padeda susitaikyti su tuo, kaip kadaise viskas buvo. Eilėraštyje „Sala. Zarasai“ stebint, kaip didžioji sala tampa turistų rojumi, atmenama, kaip ją supilant kyšojo nuskendusio betoninio Stalino ranka. Dabar ten „bobutės renka spanguoles“ (p. 20) ir džiaugiasi, kol jų dar neišvarė. Ironizuojamas ir sovietmetis, kuris nuskendo ir iš jo liko betoninė ranka, ir dabartinis pasaulis, kai turizmas išstumia vietinius gyventojus. Pasaulį sudaro du skirtingi absurdai, o žmogus lieka tarp jų.
J. Jasponytei itin svarbios liaudies dainos, liaudiški motyvai. Viename eilėraščių prisimenami liaudies dainų žodžiai kaip burtažodžiai: „dobilel dagilel čiūta ritalioj čiūtyta lioj / dobile dogile čiūtoj rūta čiūtoj rūta“ (p. 66). Nors ne vienas lietuvių poetas remiasi liaudies dainų motyvais, J. Jasponytė kur kas labiau integruoja į eilėraščius gyvą ir atgaivintą folklorą, jos lūpose dažnai skamba viena ar kita liaudies dainos eilutė, kartais liaudies dainos tampa epigrafais. J. Jasponytės kalbančioji liaudiškumą ir liaudies dainas perleidžia per save, išgyvena ir bando išgyvenimais tą dainiškumą ataidėti, kad jis būtų tikras, išgirstas ir skambėtų taip, kaip tuo metu skamba jos tikrovė.
Daina apvalo ir suteikia atgaivą. Ji gydo net nuo mirties ir padeda su ja taikstytis. Eilėraštyje „Randas“ svarstoma, jog kuo randas gilesnis, „tuo daugiau / mirusieji mumyse užima vietos / nė kiek ne mažiau nei gyvieji / ir / kuo pats išėjimo arčiau / esi / tuo mirusiųjų tavyje vis daugėja“ (p. 92). Jausdama ir apmąstydama pabaigą, lyrinė subjektė racionaliai svarsto, kad begalinio plėtimosi negali būti, kad tirštėja kosminė tamsa, matydama karą ir griūvantį pasaulį, ji suvokia pati esanti randu kituose kūnuose. Jos visata randa vietą kituose žmonėse, kurie jai svarbūs, kurių buvimas padeda taikstytis su mintimi apie mirtį, dar labiau išgyventi patį gyvenimą.
Mirtis ir kiti tamsos ir sunkumo motyvai visko neužgožia. Šviesusis pradas leidžia prasiveržti tamsesniam, bet ramus savistabos žvilgsnis stengiasi visa pakreipti į šviesą, į švarią būtį. Tekstai lengvi, nesiekiama ko nors įrodyti ar pakeisti, stengiamasi tik pastebėti.
Geriausi eilėraščiai, kuriuose poetė subtiliai pagauna gyvenimo ir mirties ribos įtampą, apibūdina toje įtampoje esantį žmogų ir nebando tos įtampos įveikti, nes ji yra paslaptis, kaip pati gyvybė, kaip pati mirtis. Taip pat žavi poetės žodžio taupumas. Eilėraščiai, kuriuose minimas karas, labiau fiksuoja akimirką, nei įgauna daug poetinės vertės, yra labiau nuspėjami, ne tokie išliekantys.
J. Jasponytės visata atsisėda šviesotamsoje, kur kalbančioji turi laikytis įsitvėrusi šviesos, kad nenugrimztų į tamsą, kad ramiai stebėdama rastų išėjimą į jaukumą, dainą. Knygos visata atsisėda pernykščių poezijos knygų pirmosiose eilėse, savitu balsu bylodama vingrius kasdienybės virpesius, kupinus išgyvento buvimo.
