Neguodžiančios premjeros
OKT premjera „Akies istorija“ (kovo 3 d.), kaip teigiama, yra inspiruota Georges’o Bataille’o (1897–1962) kūrybos, tačiau taip pat lengvai vietoj šito vardo galime įrašyti šį prancūzų rašytoją įkvėpusį de Sade’ą ar, pavyzdžiui, bibliotekoje nutrintą ir iš karto atsiverčiantį Mariaus Ivaškevičiaus romano „Tomas Mūras“ demonstratyvaus apsinuoginimo epizodą. Eksperimentiniame spektaklyje nėra žodžių (išskyrus mėgdžiojamus gaidžio ir vištos garsus), aktorių duetas esmę mėgins išsunkti per plastiką. Aš, kaip žiūrovė, apie tai perskaičiau iš anksto ir nusiteikiau mąstyti ir (ne)pasitenkinti panašiai kaip „Naujajame Baltijos šokyje“. Juk kai dramos artistai uždainuoja, gauname naują kokybę, taigi kai jie ims plasnoti, gal irgi atsitiks kažkas nepaprasto? Išties, atsitinka.
„Akies istorija“. OKT nuotrauka
Režisieriaus Jokūbo Brazio gerbėja tapau po jo kunkuliuojančios „Žuvėdros“; „Kaligulos“ tekstas irgi gerai aidėjo, nors buvo perkrautas daugybe sparčiai marširuojančių veikėjų. Dabar gi režisierius Treplevas-Brazys žaidžia va banque ir ryžtasi išsiversti vien kūno kalba. Gyvi aktoriai krauju pasirašo sutartį: taip, virs marionetėm, nekalbės, nuogai išsirengs, užsiims akrobatika. Gimdomas absoliutus fizinis teatras – su sąrėmiais, tačiau… be teatro. Net ir be „Baltijos šokio“ atgarsių.
Aktorė Digna Kulionytė labai plastiška, tačiau jos ir aktoriaus Mato Sigliuko „numeriai“ nesiklosto į tarpusavio bendrystę, į vyro ir moters kovą ar ką nors panašaus. Choreografo spektaklio metrikoje nėra, o paties režisieriaus stanginimasis sukurti nebylias reikšmių frazes išvirsta cirku ar sportu (tuo labiau kad scenoje pučiamas batutas). Jaunas režisierius tarsi sukriošėlis, sekso orientyrus praradęs maestro lieja kiaušinio trynius ant nuogos krūtinės, ryja ir vemia juos, dročija, šlapinasi, prievartauja koridos buliaus maketą. Brazio sadomazochizmas neskoningas, nors mes, žinoma, neišmokyti, nežinome, ką laikyti geru skoniu šitoje srityje. Šiaip ar taip, jau po pusvalandžio utriruoti vaizdai tampa klaikia nuobodybe.
Įstumti į pasaulį žmogėnukai savo kūno negalavimuose ieško išeities, malonumo? Abejotina, nes iki aukščiausio laipsnio pakelta karščiuojanti dviejų marionečių būsena eliminuoja ne tik erotinę, bet ir seksualinę trauką. Veikiama, santykiaujama tiesiog mechaniškai, nors įtraukiamos ir kelios lėlių veidų išraiškos (į veidus pučiamas dirbtinis vėjas). Žadėta mistika iš po buliaus taip pat neišsirita – nebent per tą pusę minutės, kai į publiką atsukami ir parodomi tušti maketo viduriai.
Įkritusį „Akies istorijos“ krislą norisi greičiau iškrapštyti iš savo akies. Nuogo kūno išnaudojimas, viešas išgręžimas meninio eksperimento tikslais sukelia mintis nebent apie dar vieną metoo pakraipą, pradedančiųjų aktorių išnaudojimą, nors jie patys, regis, to nė nesuvokia.
●
LNOBT ryžosi pastatyti ne tik muzikos, bet ir režisūros požiūriu itin sudėtingą Mozarto operą „Don Žuanas“ (kovo 9 d.). Dramos ir bufonados sankirta, atvežta ir dubliuojama režisieriaus Johno Fulljameso iš kitų Europos teatrų, mano galva, lietuviškoje scenoje pagimdė komiksą. Spektaklis stokoja lankstumo, rafinuotumo, mocartiškos faktūros.
Šekspyriško antiherojaus, užtikrintai žygiuojančio per visus socialinius sluoksnius, nešančio ir taškančio gyvenimo syvus, šiuose paveikslėliuose tiesiog nėra – vienodai kostiumuoti Don Žuano ir tarno Leporelo siluetai susilieja ir finaliniame epizode tarnas teisėtai užima žuvusio pono vietą ložėje… Galbūt tokio proletariško įžeminimo ir siekta? Impozantišką faustišką demoną paversti nūdieniu besimaivančiu Sevilijos kirpėju su žila sruoga plaukuose?
„Don Žuanas“. LNOBT nuotrauka
Bet juk Don Žuanas, tas išoriškai niekšiškas alfa patinas, visas sutiktas moteris iš tiesų apvaisina gyvenimu, meile ir jos mirtimi, ir visos moterys instinktyviai šimtais klojasi prie jo kojų, nes jaučia staigų vaisingumą, išganymą, išsiveržimą iš Komandoro priespaudos. Šį paradoksą Mozartas atskleidžia per komiškos operos prizmę, per kurią braunantis sunku nepaklysti, nesusismulkinti.
Spektaklis iš pradžių sugundo įdomia šiuolaikinio prabangaus viešbučio scenografija, baltais chalatais ir šlepetėm po baseino, šmirinėjimu lifte ir kavinėje, bet vėliau viešbučio vaidmuo menksta, išnyksta; skerdienos šaldytuvas – karikatūriškas, ir toks pats tampa Komandoro kerštas bei Don Žuano žūtis garuose.
Aštuoni spektaklio personažai serijinėse scenose persimaišo ir grumdosi, palikdami žiūrovui laiko skaityti gausius subtitrus (galbūt nebūtina jų visų buvo versti ir pririšti mus prie teksto). Aktorių atžvilgiu geriau nei jauni atlikėjai vyrai atrodo sau autonomiją vis dėlto išsikovojančios moterys atlikėjos. Choras, keliskart išstumiamas negrakščiai keistame šokyje patripinėti, dekoratyvus. Vienintelė grafiškai įsimintina scena – keleto vienodų komandorų įžengimas tamsoje pro duris.
