Moterų kūnai galios lauke: hidžabas Irane
Moteris, Gyvenimas, Laisvė. Roshi Rouzbehani iliustracija
Kūnas nulemia žmogaus patirtį pasaulyje. Į kūną galima žvelgti kaip į simbolių sistemą, kurioje užkoduotos socialinės reikšmės. Antropologės Fionos Bowie teigimu, neretai kūnas tampa įrankiu, leidžiančiu susidaryti tam tikrą visuomenės įvaizdį. Pripažįstama, kad žmogaus kūną veikia skirtingos praktikos ir santykiai visuomenėje. Tai reiškia, kad kūnas yra socialiai konstruojamas – veikiamas, keičiamas, atkuriamas pagal vyraujančias socialines taisykles. O tai kartu sufleruoja, kad kūno kontrolė gali reikšti ir socialinę kontrolę. Pasak Michelio Foucault, kūnas tampa paviršiumi, ant kurio galima įrašyti įvykius ar idėjas.
Moterų kūnai gali būti pirminiu simboliu suvokiant moterų padėtį visuomenėje ar religijoje. Taip yra dėl to, kad moterų kūnai, labiau nei vyrų, yra tinkamesni kurti socialinius teiginius dėl biologinės specifikos (pavyzdžiui, nekaltybės konstrukto, gebėjimo gimdyti, menopauzės). Moters kūnas taip pat yra terpė, kurioje gali pasireikšti valstybių režimų vykdoma politika. Šiame kontekste puikiai įsipina antrosios feminizmo bangos metu iškilęs šūkis „Asmeniška yra politiška“, kuris atkreipia dėmesį į egzistuojančią galios dinamiką, kuri daro įtaką moterų kasdieniam gyvenimui. Taigi moterų kūnai tiek praeityje buvo, tiek dabar yra susiję su socialiniais nelygybės, dominavimo ir priespaudos santykiais.
Lyčių lygybės ir socialinio bei ekonominio vystymosi specialistės Hind Hamdan teigimu, per pastarąjį šimtmetį moterų kūnai buvo ta vieta, kurioje formavosi valstybių nacionalinis identitetas. Moterų kūnai tapo priemone, per kurią Artimųjų Rytų šalys galėjo demonstruoti modernumą. Pavyzdžiui, priešrevoliuciniu laikotarpiu Irane, Pehlevi dinastijos laikais (1925–1979), buvo įgyvendintos sekuliarios ir modernios reformos. Moterys buvo laikomos modernizacijos simboliais, joms buvo suteikta balsavimo teisė ir jos skatintos dalyvauti viešajame gyvenime. Nors moterys buvo įtraukiamos į viešąsias erdves, reformos nepanaikino įsišaknijusių patriarchalinių normų, darančių įtaką įvairiems Irano visuomenės aspektams. Dėl to moterys atsidūrė paradoksalioje situacijoje, kai išlikusios tradicinės normos vis dar varžė jų pasirinkimus. Artimųjų Rytų regione pradėję formuotis reakciniai islamistiniai judėjimai iš dalies savo tapatybę formavo per priešpriešą su ydingu kitu, kuriuo tapo Vakarai. Hidžabo ir musulmonių moterų kūno dengimo praktika buvo panaudota kaip ginklas siekiant skleisti konservatyvius arabų visuomenių naratyvus ir sukurti amoralaus ir ydingo kito idėją.
Nuo XX a. pradžios Irane hidžabas buvo pagrindinė ideologinės kovos tarp tradicionalizmo ir modernybės jėgų vieta ir kriterijus, pagal kurį daugelis vertino musulmonių moterų emancipaciją. Valdant šachui Mohamadui Rezai Pehlevi, buvo išleistas įsakymas, draudžiantis moterims nešioti hidžabą. Šachas hidžabą laikė kliūtimi modernybei, kurią jis įsivaizdavo kaip vakarietiškų normų laikymąsi. O po 1979 m. įvykusios Islamo revoliucijos hidžabas šalyje tapo privalomas moterims, nes ši galvos dengimo praktika leido išlaikyti islamiškas vertybes. Netrukus po to, kai ajatola Chomeinis tapo oficialiu Islamo Respublikos vadovu, jis iš karto ėmėsi spręsti moterų aprangos klausimą ir paskelbė, kad moterys į darbo vietas galės eiti tik su hidžabu. Kai 1979 m. kovą buvo paviešinta Chomeinio kalba, Irano moterys išėjo į gatves, protestuodamos prieš jų pasirinkimo laisvės pažeidimą. Protestuotojas užpuolė revoliuciją palaikančios pajėgos (vėliau šios tapo ,,moralės policija“). Iš tiesų, nustatytas aprangos kodas buvo susietas su pagrindinėmis socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis, tokiomis kaip įsidarbinimas, švietimas ir galimybė naudotis viešosiomis erdvėmis. Moterų pasirodymas viešumoje neprisidengus galvos buvo pripažintas viešosios moralės pažeidimu, už kurį grėsė bausmė – iki septyniasdešimt keturių kirčių. Penktadieniniuose pamoksluose, paskaitose ir raštuose politiniai dvasininkai dažnai kalbėjo apie Islamo Respublikos sėkmę ir autoritetą, remdamiesi privalomo hidžabo dėvėjimo politika. Nuo 2018 m. hidžabo dėvėjimo taisykles pažeidusios moterys buvo siunčiamos į islamo mokymo kursus. 2024 m. buvo pranešta, kad planuojama atidaryti gydymo kliniką moterims, kurios nepaiso privalomų hidžabo dėvėjimo įstatymų. Numatoma, kad klinikoje bus siūlomas mokslinis ir psichologinis hidžabo nusivilkimo gydymas. Kaip galima matyti, tokiomis praktikomis yra siekiama priversti moteris dalyvauti islamiškos valstybės kūrimo projekte.
Irano feministės Leilos Bostani teigimu, visada egzistavo ryšys tarp moterų laisvės ir valdžios, kuri besipriešinančią moterį mato kaip pavojų. Pavojus kyla iš to, kad per protestą moteris gali susigrąžinti savo, kaip subjekto, statusą. Subjekto, kuris gali rinktis pats, o ne tik sekti tuo, ką jam liepia religinis autoritetas. 2022 m. per Iraną nuvilnijo protestų banga. Rugsėjo viduryje moralės policija Teherane suėmė ir sumušė 22 metų Mahsą Amini už tai, kad ji dėvėjo hidžabą, jų manymu, netinkamai. Moralės policija nuvežė merginą į policijos nuovadą, ten ją ištiko koma. Po trijų dienų ji mirė ligoninėje. M. Amini mirtis sukėlė visuotinį pyktį, atskleidė kolektyvines Irano visuomenės nuoskaudas ir paskatino protestus, kurių metu moterys degino savo galvos apdangalus, taip išreikšdamos nepritarimą valstybės vykdomai aprangos kontrolei. Kaip galima įžvelgti, dabartinis Irano protestuotojų atsisakymas dengti galvas nebūtinai reiškia islamo ar islamo vertybių atmetimą. Veikiau tai reiškia žmonių, ypač moterų, iš kurių dešimtmečius buvo atimta pagrindinė pasirinkimo laisvė, pyktį ir nusivylimą.
Pasak M. Foucault, valdžia visada sulaukia opozicijos ir pasipriešinimo jos veiksmams. Tačiau valdžia sieks sutramdyti ir suvaldyti pasipriešinimą, nes kūnas tampa naudinga jėga tik tada, kai jis yra pavaldus. Pasipriešinimas pasireiškia įvairiomis formomis – nuo paniekos ir susvetimėjimo gestų iki plataus masto socialinių ir politinių revoliucijų, protestų. Ši pasipriešinimo praktika kūno disciplinavimo atžvilgiu išryškėja ir šiandieniniame Irane per minėtus moterų protestus tiek šalies miestuose, tiek socialiniuose tinkluose.
Taigi tiek draudimai dėvėti hidžabą, tiek įstatymai, verčiantys moteris dengti galvą, sulaukia prieštaringų reakcijų. Pagrindinis klausimas buvo ir vis dar išlieka laisvė rinktis.
