Meilės ir seilės
Tu, meile, – tąsi seilė, besivelkanti paskui mane kaip gleivės paskui sraigę. Kiek prisimenu, tiek buvai užkibusi man ant ausies kriauklės, šnabždanti baisiausius žodžius ir velkanti mane į vietas, kur be Tavo paliepimo niekuo gyvu neičiau. Kiek siekia atmintis, tiek bandžiau Tave pamatyti, bet kadangi savo ausų nepamatysi, o ką jau kalbėti apie užausius, Tu – nematoma. Tad teko įsivaizduoti – kaip mylėsiu Tave, kaip nekęsiu Tavęs, kaip gulėsim apsikabinusios, kaip švęsim ir mirsim ranka rankoj.
Vasariais mano paraudę pirštai atsilupinėjusiomis nagų odelėmis atsiranda vis kitame delne. Tik ne šiais metais. Vietoj lėkšto priverstinio aš tave myliu blizgiame atviruke šiais metais šokau su draugėmis stotelėje ir beveik negalvojau apie Tavo nebūtį. Bet praeitos valentynkės manyje paliko įvairių šokolado dėmių. Pirmas Valentino dienos atsiminimas – einame namo su seneliais, priešakyje medžių alėjos įrėmintas greipfrutų raudonumo saulėlydis. Mano delniukuose reklaminis leidinys. Viename puslapyje puikuojasi įvairios širdelės formos prekės – galimi meilės įrodymai adoracijos objektui. Jos audrina mano vaizduotę, noriu, kad meilės objektais dalintųsi mano meilės objektai – lėlės. Pasakoju močiutei, kaip išsikirpsiu saldainių dėžutes, rožių puokštes, pagalvėles ir meškiukus ir jie bus tikri mano Barbėms ir Kenui. Močiutė bando paaiškinti Valentino dienos banalumą ir meilės suprekinimą, bet man dar tai nesvarbu. Mano vaizduotėje dvimačiai karpiniai įgauna kietą, tikrą kūną. Tikrą kaip sušalę šermukšniai ant plonų juodų šakelių.
Tuomet buvo kankinantys mokyklos metai. Vienais iš jų sirgau, bet iš šiltos lovos mane pakėlė beldimas į palangę. Po pamokų mane aplankė draugės. Gavau šaltų pieninio šokolado saldainių – tokių, kokie man labiausiai patinka. Maždaug tuomet sugalvojau – kad būčiau mylima, turiu būti graži, nors taip nesijaučiau, o dar buvau keista ir nelabai gabi. Buvau paskendusi svajose apie fikcinius mylimuosius, meilė egzistavo tik romanuose ir mano paišomuose komiksuose – dramatiška, amžina, dievų palaiminta, likimo skirta. Man užteko ją matyti puslapiuose, ekrane, užmerktuose vokuose prieš užmiegant. Nenorėjau, bijojau ir nemaniau, kad galiu paliesti, užuosti ar paragauti jos.
Tarp tų svajų netikėtai įsiterpė prašymas nepamesti kito trapios širdelės. Sumišau – kaip man atstumti žmogų? Tai per daug negalvodama apsiėmiau šio gyvybiškai svarbaus organo sargo darbą. Atsakingai padovanojau širdelės formos kažką, atidaviau savo dalis (o gal netekau?) ir tikėjausi lygių mainų. Bandžiau rašyti Šekspyro įkvėptą meilės istoriją, bet nei aš, nei kita pusė nemokėjom savo partijų ir daugiau spoksojom iš skirtingų scenos kampų, kol tarp mūsų kaupėsi dovanos iš menkniekių parduotuvės. Galų gale, iš gauto dubenėlio su žodžių žaismu apie apsikabinimus mano katės pasigardžiuodamos laka vandenį. O mano vidaus likučiai buvo iškeisti į mėlynių skonio elektroninę cigaretę ir šokoladinį saldainį.
Jaučiausi nepatyrusi kažko itin svarbaus, užausiai niežtėjo nuo Tavo piktų nagelių, tad nėriau galva pirmyn, į kiekvieną glėbį, pašnibždėjusį Tavo vardą. Paskendau komplimentų (tu tokia plona, tu tokia graži) kibire ir nesileidau ištraukiama. Nesijaučiau graži, nebuvau ir plona. Tik nevalgiusi. Prasidėjo serija skubotų nesusipratimų siekiant gylio. Troškau artumo, besišlykštėdama intymumu. Tavo kūnas vis labiau tirpo ir plėtėsi, bandžiau Tave rasti praeivių akyse, pokalbiuose, paveiksluose, dainose. Kailiniai, nuoga krūtinė, man reikia į darbą, tanki tyla. Šaltas auskaro prisilietimas prie mano karšto žando, kaip Tau pasisekė, kad radai slidinėjimo striukę humanoje. Smagios kelionės į Nidą (norėjau Tave tuomet pabučiuoti), vasaros saulėlydyje paskendusi Petro ir Povilo bažnyčia. Išsikraustau, padovanok man knygų, aš jas grąžinsiu, neigiamas nėštumo testas – tarp mūsų tik kilometrai, žinojau, kad nekenti manęs. Me and my girlfriend are having problems, didinu tarpą tarp mūsų ant lovos, kampe džiūsta purvinu lagūnos vandeniu permirkę drabužiai, let’s watch a movie. Šviesų instaliacija ant bažnyčios, duodi elgetai kelis eurus, siaubingai pykina, eidama iki Tavo mašinos bandau prisiminti praeitą vakarą išmoktus kikbokso judesius. Stovėk tvirtai, spirk ne iš kojos, o iš viso kūno. Turiu nukauti švelnumo pastangas, tačiau skęstu kažkur tarp jautrumo, aštrumo ir meilaus nieko. Noriu Tave matyti tik prisimerkus, girdėti šnabždant tik retkarčiais. Tik kai kontrolė mano rankose, kai esu režisierė ir pagrindinė aktorė.
Bet vieną dieną man labiausiai patiks Tavo prisilietimas per paltą. Ranka ant nugaros linkio, nesibaigiantis apkabinimas, šilto delno formos artumas, saugumas. Tavo balsas bus ramus, kai pasakosi apie sapnus, deklamuosi eilėraštį, bandysi prisiminti dainą ar surasti tiktoką, kol žiūrėsi į Vilnių nuo Tauro, nuo Trijų Kryžių ir nuo Stalo kalno. Tavo švelnumas bus saldus iki koktumo, kartais raukysiuos nuo perdėto meilumo. O Tavo atstūmimas bus kaip jūros banga, nepikta, be keteros, bet stipri, kad pargriautų ir grasintų nusitempti gilyn. Tavo šviesūs, tamsūs, ilgi, trumpi, tiesūs ir garbanoti plaukai slys pro mano pirštus kaip smėlis. Norėsiu glostyti ir Tavo mintis. Prisijaukinti jas. Paneigti piktas, pagydyti liūdnas, pakutenti linksmas. Norėsiu būti Tavo gelbėjimosi liemene nuo vienatvės, nemigos, skausmo.
Norėsiu vaidentis Tau, kai bandysi mane pamiršti iš pykčio. Pyksi ant manęs, nekęsi manęs, bijosi manęs. Mano artumas Tau kels šleikštulį, mane reikės išrauti kaip piktžolę iš savo minčių, pokalbių ir jausmų. Aš buvau tokia gera, tokia faina, tokia lengva, tokia prieinama ir – vis tiek palikau Tave, išdaviau Tavo pasitikėjimą, sugrioviau Tavo iliuzijas, melavau Tau, atstūmiau, bet vėl beldžiuosi į Tavo duris naktinėmis žinutėmis.
Ir po visų pykčių vis tiek priglausi žandą tarp mano menčių, ilgais pirštais grosi mano plaukų sruogomis. Savo begaliniu būviu būsi mano. Užpildysi mano tuščius patalus, apkabinsi pamirštas pagalves, pripildysi puodelius kavos ryte ir vyno vakare, dubenėlius sriubos, o lėkštes kiaušinienės. Dūsausim nešdami kačių maisto ir kraiko kilogramus į penktą aukštą. O gal gyvensim pirmame aukšte ir katės galės išeiti pasivaikščioti į lauką. Gal net negyvensim tame pačiame mieste ar šalyje. Bet tai bus visai nesvarbu. Pripildysi mano burną žodžių, o aš Tavo galvą svajonių. Ir mes būsim nebūdami nei kartu, nei atskirai.
