MAURIZIO FERRARIS
Banalu būtų sakyti, jog laikas tirpsta, skrieja, eina ar lekia, bet kartais išties sunku rasti tinkamą metaforą tos nesustabdomos laiko tėkmės pojūčiui nusakyti, jį lemtingą akimirką geba sustabdyti fotografija. Nuo tada, kai 2017 m. į savo studiją pakviečiau jau šviesaus atminimo (kaip geliančiai liūdna tarti šiuos žodžius) rašytoją Rolandą Rastauską pozuoti pirmajam portretui, praėjo ne taip ir mažai laiko. Tuomet portretų prisiminimui ciklas, sumanytas kaip meninio tyrimo apie atmintį, vaizduotę, vietą ir laiką fotografijoje dedamoji, pradėtas publikuoti žurnale „Literatūra ir menas“, vėliau papildė ir rašomos disertacijos puslapius. Per tuos metus studijoje apsilankė menininkės ir menininkai, rašytojos ir rašytojai, vaizdo, žodžio, filosofijos, kitaip – kultūros lauko žmonės. Pažįstami ir nepažįstami, bičiuliai ir bendraminčiai. Ir ne tik. Pagal sumanymą greta mano sukurto herojaus portreto kiekvieno jų prašiau pasidalyti vienu savo unikalaus gyvenimo prisiminimu. Ši užduotis, kaip paaiškėjo, nebuvo lengva. Kartais užrašyto prisiminimo tekdavo laukti daug ilgiau nei analoginiu būdu atspausti portretinę fotografiją.
Kartą vienas herojus, atsakydamas į kvietimą apsilankyti studijoje ir papozuoti portretui, papasakojo apie matytą japonų režisieriaus ir scenaristo Hirokazu Koreedos filmą „Po gyvenimo“ (After life), kuriame iškeliaujančiųjų klausiama: jei galėtumėt pasirinkti tik vieną prisiminimą, kurį išsaugotumėt amžinai, kas tai būtų? Juk išties, kai gyvenimo kraityje tiek daug prisiminimų, nepakeliamai sunki atrodo ši užduotis! Galvojant apie tai, man ramybės neduoda mintis – kokią laiko atkarpą galima suteikti vienam prisiminimui? Ar prisiminimai veikia kaip fotoaparato užraktas – kartais tai tik sekundės dalis, o kitais – minutes ir valandas (ar net metus) trunkantis ilgas išlaikymas?
Iš rubrikos „Portretas prisiminimui“ herojų nesitikiu intymaus atvirumo. Tegu lieka bent šiek tiek privačios teritorijos arimų kiekvienos atminties amžinybei. Galų gale juk asmeniški prisiminimai, tie, kurie suduoda kirtį į širdį, ar tie, kuriuos norėtume pasilikti tik sau, nebūtinai ir gali būti perskaitomi kito, ar ne?
Projektas jau spėjo pagulėti stalčiuje, tačiau nesustojo. Vis pasipildydavo naujais į mano studiją užklydusiųjų portretais prisiminimui ir štai, mano džiaugsmui, toliau tęsia savo viešą kelionę, šį kartą jau „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose. Atgimusią rubriką lydi Vilniuje viešėjusio italų filosofo Maurizio Ferrario portretas prisiminimui.
Dovilė Dagienė-DoDA
Dovilė Dagienė-DoDA. Filosofas Maurizio Ferraris. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2024
MAURIZIO FERRARIS
Kur slypi atmintis? Atsakymas – „mūsų viduje“ – nebūtinai yra tas teisingas. Taip, tiesa, mes praleidžiame savo laiką sąmoningai prisimindami savo ar kitų veiksmus ir pokalbius, ir šis procesas vyksta galvoje. Tačiau tikroji, didžioji atmintis, praeities prikėlimas, mus pasiekia iš išorės: vėl pamačius namus, kuriuose buvome laimingi, patyrus skonį, kuris mus grąžina į praeitį, o kartais – pervėrus skausmui, kai pamatome atvaizdą žmogaus, kurio nebėra arba kurio nėra su mumis. Būtent dėl šio vyraujančio išoriškumo, apie kurį dažnai nesusimąstome tapatindami atmintį su vidumi, didžiausias prisiminimų repertuaras, neišsemiamas ir beribis teatras, yra vaizdai. Ne mentaliniai ir idealūs vaizdiniai, kurie sukasi mūsų galvose, bet materialūs ir realūs vaizdai. Iš pradžių nutapyti – ant urvų sienų ar drobės, vėliau nufotografuoti, o šiandien – sukelti į internetą. Arba išsaugoti mūsų mobiliuosiuose telefonuose ir pasirengę grįžti ir netikėtai mus užklupti – galerijose, kurios gali sukelti mums laimės virpulį ar suduoti smūgį į širdį.
Vertė Jurga Pociūtė Alessi
