Kaip gyventi toliau

Ilmaras Šlapinas (g. 1968) – latvių publicistas, filosofas, rašytojas, vertėjas, didžėjus, internetinio žurnalo „Satori.lv“ vyriausiasis redaktorius. Parašė septynias poezijos, trumposios prozos knygas, tris pjeses. Esė Kā dzīvot tālāk Šlapinas perskaitė tarptautinio literatūros festivalio „Prozos skaitymai“ (Prozas lasījumi), kasmet gruodžio pradžioje vykstančio Rygoje, atidarymo vakare.

Bet kartais nutinka taip: pabundi, tarsi viskas gerai, niekas neskauda, galvoji: tuojau kelsiuosi, valysiu dantis, tada į dušą, po to pasimankštinsiu, arba ne – pirmiausia pasimankštinsiu, tada į dušą, pusryčiai, o gal iš pradžių pusryčiai, tada valysiu dantis…

Niekada negaliu prisiminti, kaip privalau elgtis teisingai – tuos prakeiktus dantis valyti prieš pusryčius ar po jų, todėl įsijungiu Latvijos radiją, kad sužinočiau, kuri tūkstantoji karo diena prasidėjusi, išgirsti, kad šiandien vietomis lis ir vietomis nelis, kad lapkritis buvo šilčiausias per pastaruosius trylika tūkstančių metų ir – žiū, jau devynios ir prasideda laida „Kaip geriau gyventi?“.

Tada prisimenu, kad esu rašytojas ir gyvenime turiu tikslą, o gal tokio tikslo išvis nėra, bet yra daug mažų tikslelių, kurie išreiškiami vienu žodžiu – pabaigti. Rašytojai daug aiškiau pajaučia fatališką žodžio „pabaigti“ pobūdį, ne, ir kitiems nesvetimas šis sentimentas – pabaigti mokyklą, tada aukštąją mokyklą, pabaigti kasti griovį arba mokėti kreditą, pabaigti ataskaitą, net „Rail Baltica“ kelininkai viliasi vienąkart pabaigti, jie tik baiminasi paskelbti konkrečius metus, tačiau rašytojas vienintelis tikrai žino, ką reiškia pabaigti romaną, apsakymą arba sakinį. Padėti tašką. Ir tik rašytojai jautriai suvokia tą į paširdžius besismelkiantį klausimą: „O kas toliau?“ Kaip gyventi toliau?

Dovilė Bagdonaitė. Rašteliai. 2023

Tuo metu, kai buvo madinga paviršutiniška statistika, kažkas suskaičiavo, kad yra trys profesijos, kurių atstovai dažniausiai žudėsi: tai dantų gydytojai, japonų verslininkai ir rašytojai. Sausa statistika visuomet įdomi tuo, jog neparengtas protas bando iškart šiuose skaičiuose surasti atsakymą: kodėl? Kodėl būtent jie?

Žinoma ir tai, kad dažniausiai nusižudo žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą ir gerai apmokamą darbą. Ir vyrai. Nes vyrų išsilavinimas geresnis ir darbas geriau apmokamas. Jiems nereikia rūpintis vaikais. Na, bet tai buvo tuomet, tais geraisiais vyrų laikais, kai tik vyrai galėjo būti tikri rašytojai.

Bet kodėl būtent dantų gydytojai, japonų verslininkai ir rašytojai? Kodėl būtent šios trys profesijos? Aiškinama skirtingai: dantų gydytojų geras išsilavinimas, daug pinigų, gana sunkus ir nemalonus darbas, kurį dirbdamas matai kančią žmonių akyse, o svarbiausia – po ranka prieinami preparatai, dauguma jų nuodingi, žino, kaip su jais elgtis. Japonų verslininkai turi daug pinigų, kuriuos bet kurią valandėlę gali netikėtai prarasti, jiems atviri dangoraižių stogai ir jokių religinių prietarų dėl savižudybės, kaip visų problemų sprendimo.

Bet kodėl rašytojai?

Kodėl šlovės viršūnėje nusišovė Ernestas Hemingway’us, o visiškoje vienatvėje tą patį padarė Richardas Brautiganas? Kodėl 82 metų Bohumilas Hrabalas iššoko pro langą? Kodėl nusiskandino Li Bo, o Ryūnosukė Akutagawa išgėrė nuodų? Majakovskį ir Jeseniną iš tikrųjų nužudė čekistų pasamdyti žmogžudžiai; jų mirtis buvo inscenizuota kaip savižudybė, nes savižudybė buvo patikima versija.

Kartvelų rašytojo Grigorijaus Čchartišvilio enciklopedinėje studijoje minima apie 350 rašytojų savižudybių atvejų. Iš jų tik 37 buvo moterys. 86 naudojo nuodus arba migdomuosius vaistus (populiariausias būdas), 69 – šaunamuosius ginklus, 37 nuskendo, 32 pasikorė, 27 šoko iš didelio aukščio, 25 nusižudė aštriais daiktais, 20 mirė iš bado, 19 panaudojo dujas, o 7 palindo po traukiniu ar automobiliu.

Vienas iš didelio rašytojų savižudybių skaičiaus ir literatūrocido fenomeno paaiškinimų yra statistinė klaida, tiksliau sakant, statistinė iliuzija. Praėjusio amžiaus pabaigoje smarkiai padaugėjo savižudybių, ištisą epidemiją sukėlė vadinamųjų „atsisveikinimo laiškų“ publikavimas laikraščiuose. Kiekvieną savižudžio ranka užrašytą raštelį troško išspausdinti geltonoji spauda, kurią publika godžiai skaitė, tad natūralu, kad atsirado daug mėgdžiotojų ir pretendentų į pomirtinę šlovę. Tokių laiškų publikavimas greitai buvo uždraustas ir savižudybių sumažėjo. Šią statistinę iliuziją lėmė tai, kad rašytojai geriau ir išradingiau rašė atsisveikinimo laiškus, todėl apie jų ketinimus, motyvus ir priimtą sprendimą visuomenė sužinodavo dažniau negu apie iš gyvenimo savo noru pasitraukusio nelaimingai įsimylėjusio eigulio ar oftalmologo.

Tačiau koks savižudybių ryšys su mūsų skaitymų tema? Kaip gyventi toliau?

Gyvenimas dažnai lyginamas su knyga – jo pradžia netikėta, o pavergiantis arba nuobodus siužetas anksčiau ar vėliau baigiasi. Skaitytojas arba abejingai perverčia lapus, arba pagaviai įninka į juos. Tačiau tik autorius žino, kaip knygą užbaigti. Tai būtų dar vienas, nenuvalkiotas paaiškinimas, kodėl rašytojai geba nusižudyti. Jie yra turėję panašios patirties. Ir ši patirtis daug dažniau, jeigu panagrinėtume statistiką, padėjo jiems ne nusižudyti, o gyventi toliau.

Rašytojui klausimas „Kaip gyventi toliau?“ tiesiogiai sietinas su klausimu „Kaip rašyti toliau?“. Tai nereiškia, kad rašytojai žino atsakymą. Bent jau ne visi ir ne visuomet. Tačiau rašytojai yra tie, kurie žino šiuos klausimus. Jie pažįsta tą aštrų ir nuolatinį niežulį – ne paširdžiuose, bet kažkur žemiau, apie stuburgalį, nes visi rašome sėdėdami prie rašomojo stalo arba net pusiau gulomis rašyti nepatogioje lovoje. Rašytojas nėra tas, kuriam patinka rašyti. Rašytojas yra tas, kuriam rašymas sukelia kančias. Tas, kuris rašydamas jaučiasi blogai. Blogiau jis jaučiasi tiktai tada, kai nerašo.

Iš čia ir baimė pabaigti romaną, apsakymą arba eilėraštį, nes rašytojas niekada nėra tikras, kad po to sugebės parašyti ką nors kita. Tačiau ir nepabaigti nedrįsta, rašytojo profesija įpareigoja rankraštį pabaigti, atiduoti leidyklai, išleisti knygą, tada – pristatymai, skaitymai, gėlės, ovacijos ir Nobelio premija. Profesinė rašytojo etika įpareigoja įveikti visas moralines baimes ir skaitytojų vertinimui atiduoti kūrinį, kuriuo pats autorius kartais ir net dažnai būna nevisiškai patenkintas. Nebūna tikras dėl kūrinio vertės, jo užbaigtumo. Galbūt būtent abejonė, ar ankstesnis kūrinys buvo geras, pastūmėja rašytoją stengtis parašyti geriau. Parašyti ką nos kitokio. Toliau gyventi, kad parašytų. Ir padėtų tašką. Ir dar vieną tašką. Ir dar.

Satori.lv, 2024.XII.11

Vertė Arvydas Valionis